Šis pokalbis su kolega P.Dargiu gimė ne šiaip sau. Vyras kadaise – tiksliai laiko nefiksuoja – pragerdavo visą redaktoriaus pavaduotojo atlyginimą, o dėl nuolatinio rūkymo redakcijoje buvo vadinamas garvežiu.
Tai yra liudijimas, kuriame vyras aiškiai išdėsto pagrindines mąstymo klaidas, kurias daro alkoholio mėgėjai ir net anoniminiai alkoholikai.
Savęs alkoholiku jau nevadinantis žemaitis ir daugybė panašių jo draugų yra gyvas priekaištas visai psichologų gydytojų ir policininkų miniai. Ir net religinei sistemai.
Ką vertini – to ir sieki
P.Dargis primena visiems, rodos, žinomą dalyką, tačiau tikrai per mažai įvertinamą. Alkoholizmo blogio ašis suformuojama jau mūsų vaikystėje. Šventė tai – alkoholis. Aš – alkoholis. Tą pačią programą kartoja ir tie, kurie nori iš jo išsivaduoti, nuolat sau primindami – aš esu alkoholikas.
– Ar įmanoma nebūti alkoholiku, nors prieš tai dėl to turėjote rimtų problemų?
– Tai natūralu. Simptomai panašūs į skyrybas su savo meile. Iš pradžių sukyla didžiulis pyktis ant šios medžiagos. Dar vėliau – sausos pagirios – kai naktį susapnuoji, kad kažkas tau įpylė alkoholio vietoj kavos. Staiga pasidarai girtas sapne ir pabundi pagiringas. Vėl viskas iš pradžių? Svirduliuoji į virtuvę, atsigeri vandens ir staiga – juk tai sapnas! Taip meilė alkoholiui palengva virsta neapykanta ir baime. Vėliau suformuoji naują negeriantį „aš“ ir toliau laimingai gyveni. Degtinės pasiūliusiam žmogui tu drąsiai ir ramiai sakai – „aš negeriantis“.
– Bet gal tai sugeba tik labai išsilavinę žmonės?
– Jokio skirtumo. Tėvo draugas rūkydavo kaip kaminas. Net šieną veždavo su cigarete dantyse. Po kurio laiko vaišinu jį cigarete, o jis žemaitiškai atkerta – „nabrūkau“. Kaip? Kodėl? Atsako: tai kad nesąmonė ten buvo.
Žmogus suvokė – tai, kas anksčiau jam buvo vertinga, dabar tėra nesąmonė. Nežinau, ar jis buvo baigęs keturias klases.
Ir tai viskas. Žmogus suvokė – tai, kas anksčiau jam buvo vertinga, dabar tėra nesąmonė. Nežinau, ar jis buvo baigęs keturias klases. Taip užprogramuotos smegenys – nesąmonės jos niekada nesieks. Tik mums vertingų dalykų. Visai nesvarbu išsilavinimas. Tai vertybių reikalas.
– O gal neįmanoma pasveikti nuo alkoholizmo?
– Aš tuo buvau patikėjęs, juk visi psichologai taip sako. Tik aš tą frazę buvau supratęs kiek kitaip. Turėjau omenyje, kad negalėsiu gerti saikingai. Iš tiesų visai nesvarbu, ar tu alkoholikas, ar ne. Jeigu gersi, vis tiek daugiau ar mažiau klimpsi.
Galvojau, kad mane nuolat turėtų kankinti kažkoks potraukis alkoholiui, tačiau jau po kelių dienų supratau, kad jo nebėra. Jis išnyksta gana greitai, kol išsivalo organizmas. Tuomet lieka psichologiniai dalykai.
Vienas pažįstamas kiemsargis neseniai pats metė gerti. Jį pažįstami kartais dar vadina alaus. O ką šis atsako? Nusiprunkščia. Jam tai juokinga. Atrodo, jis pakeitė savo vertybes.
Medalis – už iškentėtas laimingas dienas?
– Kokį dalyką tyčia ar netyčia pamiršta pasakyti psichologai ir alkoholikų gelbėtojai? Ar mes kalbame apie aukštąsias vertybes?
– Kalbame apie tai, ką mes labai aukštai vertiname. Jeigu žmogus vertina prabangią mašiną ar pašto ženklelius – jo smegenys nesąmoningai ir sąmoningai to sieks. Ir be šių gerų dalykų jis kentės.
Jeigu aš vertinu alkoholį, anksčiau ar vėliau prie jo grįšiu. Ką daro anoniminiai alkoholikai? Jie skaičiuoja iškentėtas dienas. Jie sveikina vienas kitą ir dalija už kentėjimą medalius. Dienas dar skaičiuoja žmonės kalėjime, kariuomenėje.
Beje, aš jau pragyvenau daugiau kaip 60 metų ir dar nė vieno žmogaus nenužudžiau. Kodėl man to nepaskaičiavus? Žmonės susituokia, mylisi, gražiai gyvena. O kai po dvidešimt metų viskas į katorgą pavirsta – pradeda metus skaičiuoti. Laimingų dienų niekas neskaičiuoja. Tik įsiklausykite – o, rupūže, kaip man gerai – aš iškentėjau penkias laimingas dienas!
– Kaip dabar vertinate alkoholį?
– Jei vertini alkoholį kaip tą, kur labai padeda atsigerti ar pabendrauti, tai ir grįši tu prie to. O aš puikiausiai gyvenu be svaigalų. Aš taip pat gana lengvai iškenčiu neprarijęs žiurkių nuodų, nors jų mano sodyboje yra nemažai.
Tuomet pasakiau, kad ir žiurknuodžių turiu. Ar nebijo, kad aš kada nors jų išgersiu? Beje, namuose dar turiu nemažai virvių ir muilo. Peilių aštrių turiu, o ir žmonių ateina.
Kartą pas mane atvažiavo anoniminiai alkoholikai. Tuomet vyną darydavau, nes labai gerai jame mėsa suminkštėja. Žiūri didžiulėm akim – ar čia ne vynas? Tu čia vyną laikai? Taigi čia alkoholis!
Tuomet pasakiau, kad ir žiurknuodžių turiu. Ar nebijo, kad aš kada nors jų išgersiu? Beje, namuose dar turiu nemažai virvių ir muilo. Peilių aštrių turiu, o ir žmonių ateina. Aš, žinoma, labai rizikuoju tuos peilius namuose laikydamas. Tuomet jie man pasakė, kad esu pasikėlęs į puikybę ir vėl skęsiu alkoholio liūne.
Po kelerių metų vėl sutikau šį anoniminį alkoholiką vieno gelbėtojo sodyboje. Jis pasisveikino ir skubiai nuėjo. Klausiu tos sodybos savininko – nejaugi tiek ilgai dar jį čia laiko? Pasirodo, jis sugrįžo. Ir jau ne pirmą kartą.
Psichiatrų verslas?
– Ar tai reiškia, kad Anoniminių alkoholikų būreliai, susiėjimai ir draugijos kenksmingos?
– Pradinėje sveikimo nuo alkoholizmo stadijoje ši organizacija suteikia tris labai svarbius dalykus. Pirmiausia – ji žmogų nuteikia, kad alkoholis yra problema ir jo bėda, o ne džiaugsmas ir bendravimas. Išaiškina, kad šiuo metu alkoholikas yra psichinis ligonis. Jei negersi – pasveiksi.
Ne Vyriausybė ir net ne Landsbergis kaltas dėl tavo gėrimo. Na, dar galima sakyti, kad tai sovietinis palikimas ir sunkūs stalinizmo metai kalti... Bet vargu.
Antras dalykas – tą problemą jie adresuoja pačiam žmogui. Išaiškina, kad ne Vyriausybė ir net ne Landsbergis kaltas dėl tavo gėrimo. Na, dar galima sakyti, kad tai sovietinis palikimas ir sunkūs stalinizmo metai kalti... Bet vargu. Tai mano bėda ir turiu tvarkytis su savimi. Ne su žmona, darboviete ar gyvenama vieta.
Trečias – jie vienas kitam padeda. Alkoholikų bendruomenėje metęs gerti yra balta varna. Jis lieka išmestas už borto, o mes juk esame bendruomeniniai padarai. Socialinis smūgis. Žmogus, metęs gerti, turi su kuo pasikalbėti. Jie tikrai draugiški, nes suvienija bendras interesas.
– O kas nutinka toliau? Kodėl negeriantys žmonės vis tiek kenčia be alkoholio, skaičiuoja dienas, metų metais lankosi draugijoje?
– Toliau prasideda bėdos. Psichiatrai suka savo verslą – jie niekada nepasakys, kad gali pats išgyti be jokių tablečių ir daktarų. Jie garsiai kalbės apie priverstinį gydymą. Pagal juos – nei manęs, nei panašaus likimo daugybės mano draugų nėra. Mes neegzistuojame.
Svarbiausia yra patį alkoholį sunaikinti kaip vertybę, bet ši sistema to negali daryti iš religinių paskatų. Juk vynas – Dievo kraujas. Jie sako – alkoholis iš principo nėra blogai, bet jis – ne man, padariau nuodėmę, persigėriau. Dabar esu neįgalus, todėl nebegaliu gerti.
Jie negali pasakyti, kad ši medžiaga tolygu žiurknuodžiams. Psichiatrai patenkinti – ilgam turės klientūros. Alkoholio pramonė irgi neužkabina, nes jie prieš patį alkoholį neina.
Kai atmeti bet ką kaip vertybę, tada protas to nebesiekia. Mūsų smegenys taip sutvarkytos. Jei nevertini, tai ir neieškai. Tai gali būti bet kas – ir narkotikai, ir nauja mašina, ir bet kokia kita gyvenimą užvaldžiusi aistra.
Laimingas gyvenimas nebeįmanomas?
P.Dargis gali vardyti daugybę dalykų, dėl ko būtų gavęs medalį, jei tik būtų skaičiavęs dienas. Jau turėtų būti iškentėjęs apie dvidešimt metų be motociklo. Šio žmogaus sarkazmas kažkodėl veikia raminančiai – viskas yra paprasta.
– Tai ar gali būti žmogus laimingas be alkoholio?
– Su alkoholiu yra susiję daug mitų. Vienas ryškiausių – alkoholis gerina bendravimą. Tik pažiūrėkime policijos suvestines. Ten visa bendravimo enciklopedija. Butelis velniškai padeda bendrauti.
Neseniai girdėjau tokią fantastinę mintį, jog dėl sumažėjusio alkoholio prieinamumo gali padaugėti savižudybių. O juk alkoholis ir yra labai stiprus depresantas.
Mums taip įteigta – iš vaikystės prisimenu, nors dar negėriau. Velykos, Kalėdos, laidotuvės, vidurinės baigimas, Antaninės – visur alkoholis.
Visi kažkodėl palaiko šią nesąmonę, o apie antrą „bendravimo“ pusę nutyli. Taip pat nutyli ir apie impotenciją bei aluje esančias medžiagas, nuo kurių vyrams krūtys užauga.
Neseniai girdėjau tokią fantastinę mintį, kad dėl sumažėjusio alkoholio prieinamumo gali padaugėti savižudybių.
O juk alkoholis ir yra labai stiprus depresantas. Jis tik valandai ar pusantros alkoholikui pačioje pradžioje gali kelti euforiją. O paskui – trys dienos depresijos. Žmonės dažnai žudosi pagiringi. Jei visi nustotų gerti, aš nežinau, kaip mes išgyventume be savižudybių.
– Bet kalbama, kad metus alkoholį atsiranda didžiulė tuštuma, kurią reikia užpildyti?
– Tuštuma? Jei tau kas pasakytų, kad vietoje 70 metų gyvensi 100 – ar dėl to pultum į depresiją? Čia ne tuštuma atsiveria, o grįžta laikas, kurį tu praradai – labai daug laisvo dėmesio ir laiko. Girtas žmogus gyvena kaip veikiamas narkozės – lyg agurkas. Tai pražudytas laikas. Galbūt negeras jausmas aplanko pirmas dienas, kai jaučiama alkoholinė abstinencija.
Ar tai prarastas laikas, kai nedreba rankos ir kojos, nedžiūna burna, kai skrandis priima maistą?
Ar tai prarastas laikas, kai nedreba rankos ir kojos, nedžiūva burna, kai skrandis priima maistą? Kai nebereikia bijoti, kad eidamas nupirkti batono porai dienų užkliūsi aludėje? Nereikia nervintis, kad neatsimeni, kokių nesąmonių prikalbėjai?
Na, depresija galėtų kilti nebent nuo sutaupytų pinigų. Girdėjau, kad pinigai žmogų gadina, bet nuo šios bėdos lengvai padėčiau išsivaduoti.
Tikrai ne dėl depresijos dabar dažnai keliauju. Anksčiau – dviračiu. Dabar – automobiliu po Europą. Kai alkoholis nebėra atskaitos taškas, nėra jokios kančios gyventi be jo.
Kaip ištarti „aš ne alkoholikas“?
P.Dargis darbo reikalais kaip žurnalistas kelis kartus buvo nuėjęs pas anoniminius alkoholikus. Jo paklausė – ar būsi svečias, ar alkoholikas? Nesinorėjo bendravimo prarajos, tai buvo priimtas kaip alkoholikas. Mat buvusių nebūna.
– Ateina mano eilė pasisakyti – aš esu alkoholikas Petras. Kad tu žinotum, kaip sunku buvo tai ištarti. Tai beveik tas pats, kas rimtu veidu sakyti „aš kosmonautas“.
Dabar jie negers visą gyvenimą, bet vadins save alkoholikais. Kodėl aš savęs nevadinu filatelistu, nors nerenku pašto ženklelių?
Štai čia anoniminiai alkoholikai ir užstringa. Manau, kad labai svarbu, kai jau meti gerti, susikurti naują savimonę, naująjį „aš“, kitokį savęs suvokimą.
Dabar jie negers visą gyvenimą, bet vadins save alkoholikais. Kodėl aš savęs nevadinu filatelistu, nors nerenku pašto ženklelių?
Šį naujojo savęs suvokimo triuką išbandžiau mesdamas rūkyti. Buvau nusprendęs save vadinti nerūkančiuoju. Kai manęs paprašė pridegti, labai sunkiai tai ištariau pirmą kartą. Vėliau – vis lengviau. Kodėl buvo sunku? Nes aš save vis dar suvokiau kaip užkietėjusį rūkalių, kurį redakcijoje pravardžiavo garvežiu.
– Su kuo jums asocijuojasi alkoholis?
– Kaip galvoja anoniminiai alkoholikai? Jeigu paragausiu lašą alkoholio, tai jau bus visai blogai. Kažkokio užburto gėrimo įpils, ir tu grįši į senas vėžes. Juk tavyje potraukis tebėra ir tūnos iki gyvenimo pabaigos. Jie nori ir mane tuo įtikinti.
Kas man susiję su alkoholiu? Pagirios, o ne kaifas. Žinau, kad liežuvis kuriam laikui atsirišdavo ir pradėdavau skaldyti anekdotus, bet paskui sumoki labai brangiai – trys paros kančių.
– Tačiau daugybė psichologų ir psichiatrų kalba būtent taip, kaip sako anoniminiai alkoholikai?
– Su vienu psichologu susiginčijau. Jis man sako: tu tik užmaskuoji savo potraukį, tau viskas grįš, tai yra neigimo neigimas, tavo meilė alkoholiui virto stipria neapykanta ir tave persekioja.
Taip. Iš tiesų aš jaučiau neapykantą alkoholiui – lyg buvusiai meilei, kuri mane įskaudino. Vėliau atsirado abejingumas. Tai natūralu, kad meilė alkoholiui kažkada virto neapykanta. Čia juk skyrybos su alkoholiu. Abejingumas atsiras tuomet, kai nutrūks visi ryšiai su šia medžiaga.
– Tai kaip sužinoti, kas buvo teisus?
– Šnekuosi su vienu pažįstamu. Prasitarė, kad tas psichologas pradėjo dirbti alkoholikų gydykloje, tačiau vėliau buvo išmestas – prasigėrė.
Jie prakenčia penkerius ar daugiau metų ir grįžta įsitikinę ir įsikalę, kad nejausti potraukio nuodams yra puikybė arba neigimo neigimas.
Kentėti laimingas dienas – tai didžiulė nesąmonė. Jie prakenčia penkerius ar daugiau metų ir grįžta įsitikinę ir įsikalę, kad nejausti potraukio nuodams yra puikybė arba neigimo neigimas.
Užuot susikūrę naują savivoką, jie daro atvirkščiai – kala sau, kad yra alkoholikai. Tai juk autohipnozė, saviįtaiga. Anoniminiai alkoholikai kankinasi ir po visų gerų dalykų, kuriuos teikia ši sistema, daro atvirkščiai.
Tai priimtina alkoholio verslui, psichologams ir net religijai tai labai gerai – didelis atgailautojų resursas. Net policijai gerai, kuriai netrūksta darbo važinėjant po šeimas, kurios pasižymi „pagerintu“ bendravimu.
Nealkoholinis šampanas – bomba vaiko smegenyse
– Užburtas ratas? Ar įmanoma ką nors pakeisti? Ką nors daryti ar ko nors nedaryti? Dabar daug kas sako: nereikia drausti, reikia šviesti.
– Pirmiausia jaunam žmogui reikia nesuformuoti savivaizdžio, kad alkoholis yra gėris, šventė, laimė. Nenori išmokti dviračiu važiuoti – nevažiuok. Aš savo sūnui niekada nesakiau – negerk. To nereikėjo. Mes turėjome ką veikti ir be to. Vaikai yra beždžioniukai – mėgdžioja mus.
Galima neužsiimti jokia antialkoholine propaganda. Kalbėjimas apie realų alkoholio poveikį su tuo nesusijęs. Jeigu nori kovoti su alkoholizmu, geriau vietoj antipropagandos neduodi propagandos. Alkoholio reklama ir įsišaknijimas mūsų kultūroje yra labai pavojinga propaganda. Jei vaikas negaus šios propagandos, nesusiformuos klaidinga vertybė. Jei ir pabandys, iškart supras, kad tai nesąmonė.
– Tai gal paragaujate nealkoholinio alaus ar vyno – juk be alkoholio, o skonis panašus.
– Tu žinai, ką jie sugalvojo? Vaikišką šampaną. Pasirodo, yra toks dalykas. Tai bomba, kurią vaikui įmontuojame į smegenis. Tai gal vaikišką „samagoną“ reikėtų pardavinėti. Tik, žinoma, iš pradžių be laipsnių, bet kad būtų toks pat bjaurus. O kuo blogai „samagonas“, juk veiklioji medžiaga ta pati kaip ir šampane?
Gal tokį „samagoną“ ir aš gerčiau, nes alkoholinio tai negaliu, esu neįgalus alkoholikas. Beje, buvau nusipirkęs kažkokios giros. Gali būti, kad ji dar ir parūgusi buvo. Karštą dieną visą „bambalį“ užsiverčiau. Galva atpratusi. Užėjo nemalonus jausmas – daugiau nebepirkau.
Manau, kad nealkoholinis alus ar vaikiškas šampanas – spąstai tiems, kurie dar vertina alkoholinius gėrimus. Mano akiratyje šių gėrimų nebėra, todėl nei meilės, nei ilgesio nejaučiu, skonio nepasigendu.
Beje, net alkoholikui grynas alkoholis yra neskanus, o organizmas niekada nenustoja jam priešintis. Visi tie skoniai, vitaminai ir dar velniai žino kas – tam, kad būtų malonu priprasti ir susikurtume įpročius, tradicijas. Juk reikia kažkaip užsiauginti pirkėją.
– O tai kaip bus su gyvenimo džiaugsmu, jei visi nustos gerti?
– Iš tiesų... Kaip galima gražiai sutarti su šeima, jei savo žmonai retkarčiais neužtrenki? Jei nežinai pagirių, tai iš kur gali patirti gyvenimo džiaugsmą? O jei sakai, kad neturi dėl ko atgailauti – labai greitai pasikeli į puikybę. Be to, nutrūksta ryšiai su psichologais, policija. Visai nebereikalingas pasidarai.
Galvoju, jei po truputį kasdien vartočiau žiurkių nuodų, tai gal per kurį laiką priprasčiau ir galėčiau visai normaliai juos vartoti?
– Tai jūs nesate alkoholikas, nors daugelį metų gėrėte? Juk tai fantastika – ar jūsų nekviečia skaityti paskaitų anoniminiai alkoholikai?
– Kodėl turiu save įtikinėti, kad esu alkoholikas, jei šiuo metu turiu rimtesnių darbų – montuoju naują pagerintą krosnies ekonomaizerį – su juo iš tiek pat malkų galima dvigubai šilumos paimti. Apie tai, taip pat ir apie priklausomybes galima rasti mano puslapyje.
Aš vieną iš anoniminių alkoholikų vadų jau buvau įtikinęs. Jis entuziastingai pritarė. Žadėjo pakviesti į susirinkimą. Gyniausi – bet juk aš ne alkoholikas. Tiek to – ateisi kaip svečias. Laukiau, kada pakvies pas vargo brolius. Praėjo mėnuo, antras. Net užmiršau. Bet kartą netyčia susitikau. Kaip tas susirinkimas? Sako, žinai, Petrai, nepyk, bet aš ten ne vadas. O ir kam čia reikia? Gerai žmogus sako – kas čia bus, jei kažkas pradės įtikinėti, kad alkoholizmas yra pagydomas.
– Jau ilgą laiką negeriate. Gal galite jau normaliai saikingai išgerti?
– Bronchitą turėdavau, tai normaliai sirgdavau. Išrašydavo antibiotikų ir sirgdavau. Galvoju, jei po truputį kasdien vartočiau žiurkių nuodų, tai gal per kurį laiką priprasčiau ir galėčiau visai normaliai juos vartoti?
Dar galima normaliai galvą prasiskelti, pirštus nusideginti. Kodėl turėčiau tai daryti? Nėra jokio poreikio ir motyvo. Bandžiau Egipte užtraukti kaljano. Nieko neatsitiko, bet šlykštu paliko. Rūkymas buvo ir liko nesąmonė.
Nors dėl gėrimo... Jeigu su gerais tostais, tinkama proga, su gerais draugais ir ypač jei su gera užkanda! Ir jei dar koks prezidentas kelia su manimi taurę, tai jau tikrai ne alkoholizmas. Beje, pirmąjį stikliuką visi išgeriame per prievartą mainais į aukštesnį statusą alkoholikų bendruomenėje.
