Klasikinis menas mažamečiams vaikams dažniausiai primetamas tėvų – kaip jų pačių noras, kaip jų pačių kadaise nerealizuotos kūrybinės ambicijos.
Ir gal tai nėra blogai? Kai tau šešeri, juk nežinai, ką ateityje galėsi daryti talentingiausiai, ir jeigu suaugę laiku įžvelgia tam tikrų gabumų ir tinkamai nukreipia, vadinasi, mažo žmogaus gyvenime jie atlieka labai svarbią misiją. Nebent tas tėvų noras būna snobiškas, savanaudis, klasikinę muziką vaikui paverčiantis kančia, – štai tada jau reikėtų vertinti kitaip.
Vaikystėje su tėvais ne kartą lankiausi Maskvoje ir Sankt Peterburge: šiuose miestuose mane stebino tai, kad į muziejus ir klasikinės muzikos koncertus tėvai ir pedagogai veda ištisas klases ir įtaigiai moka vaikus sudominti klasikiniu menu. Vėliau šį įspūdį palyginau su situacija Prancūzijoje: ir ši gerokai nublanko, lyginant su rusiška; pas mus net licėjų programose nėra esminių rimtosios literatūros kūrinių.
Mus, kaip šeimos narius, muzika dar labiau suartina: ne skiria, ne verčia konkuruoti, o būtent suartina.
Kai tėtis nupirko pianiną, kaip tik man ir buvo šešeri. Nors abu tėvai su profesionalia muzika neturi nieko bendra (jie – mokslininkai), tačiau mes, keturi vaikai, esame pasukę rimtosios muzikos kryptimi: brolis – taip pat pianistas, sesuo ir jauniausiasis brolis – smuikininkai. Taigi esame beveik visas orkestras (juokiasi) ir mielai kartu koncertuojame. Mus, kaip šeimos narius, muzika dar labiau suartina: ne skiria, ne verčia konkuruoti, o būtent suartina.
Iš prigimties esu labiau introvertė nei ekstravertė, todėl nuo mažens ir per visą paauglystės laikotarpį, be muzikos, mane dar supo knygos – nebūdavo dienos, kad neperskaityčiau kelių šimtų puslapių. Šį procesą dievinu ir dabar. Ir neįsivaizduoju, kaip galėčiau mėgautis tekstais, jei jie nėra sugulę į popierinę knygą, o paleisti elektroninėje skaityklėje – šis objektas man svetimas, nesuprantamas ir nekeliantis jokių malonių pojūčių. Grynumo ir natūralumo poreikis yra būtinas – štai kodėl man pačios gražiausios gėlės – miške iš po samanų išlindusios žibuoklės.
Amžinas klausimas: kas pirmiau – talentas ar darbas?
Studijavusi fortepijono klasę Strasbūre, kur įgavau puikios skambinimo technikos įgūdžių, vėliau mokslus tęsiau pas talentingą Paryžiaus pianistą ir pedagogą Jeaną Marcą Luisadą, kuris suteikė kultūros žinių, išmokė su muzika sieti kitas meno sritis – literatūrą, dailę ir ypač kiną. Pas šį pedagogą namie žiūrėti geriausią pasaulio kino klasiką, paskui su Jeanu Marcu kalbėtis apie tai, klausytis jo originalių įžvalgų – begalinis malonumas. Jis visada pabrėždavo, kad geras muzikas – ne tas, kuris techniškai tobulai būna įvaldęs pirštų kelionę per klavišus, o tas, kuris muziką supranta intelektualiai – gyvenimo ir kultūros kontekste.
Įdomiausia, kad šį žmogų pirmą kartą pamačiau būdama dar labai maža: jis koncertavo kažkokioje labai mažoje Alzaso bažnyčioje. Ir kas galėjo pagalvoti, kad po daugelio metų vieną dieną jis taps mano mokytoju Paryžiuje. Šio žmogaus dėka išmokau su tokiu pat užsidegimu, su tokia pačia energija, neišskirdama vieno iš kitų, mėgautis ir Johannesu Brahmsu, ir Fredericu Chopinu, ir Piotru Čaikovskiu, ir Franzu Lisztu, Claude’u Debussy… Na taip, iš visų neišskirti Johanno Sebastiano Bacho labai nelengva. Iš jo supratau, kiek muzikos gali slypėti literatūroje, pavyzdžiui, japonų rašytojo Yasunari Kawabatos novelėse.
Paryžiuje, individualybių mieste, klasikinės muzikos atlikėjų koncentracija ir konkurencija tiesiog milžiniška.
Taip yra ne tik Paryžiuje, bet ir Niujorke, kuriame taip pat praleidžiu labai daug laiko. Palyginti su Niujorku, Paryžius yra kaip ramybės uostas. Amerikos didmiestis veikia energizuojamai – tai didelių galimybių ir karjeros vieta. Iš tiesų, mūsų, klasikinės muzikos atlikėjų, yra labai daug. Norinčių profesionaliai muzikuoti tiek, kad nepaprastai sunku rasti klasę, kurioje galėtum mokytis groti, sunku rasti salę, į kurią būtum kviečiamas koncertuoti.
Vien gerai skambinti per maža – asmenybės charizmą lemia begalė kitų veiksnių, tarp kurių vienas svarbiausių – kultūrinis išprusimas, gebėjimas rasti tinkamą komunikacijos būdą.
Jau seniai aišku, kad vien gerai skambinti per maža – tavo asmenybės charizmą lemia begalė kitų veiksnių, tarp kurių vienas svarbiausių – kultūrinis išprusimas, gebėjimas rasti tinkamą komunikacijos būdą. Ir taip kalbu turėdama omenyje ne internetą ar socialinius tinklus – šis pasaulis man beveik nepažįstamas, o bendravimą akis į akį.
Laimei, Paryžiuje dar yra tokių kaip aš: tokių, kurie skaito XIX a. prancūzų ar rusų klasikus (neįsivaizduoju gyvenimo be Honoré de Balzaco, Stendhalio, Gustave’o Flaubert’o, Emile’o Zola, Guy de Maupassant’o, Levo Tolstojaus, Ivano Turgenevo, Antono Čechovo ar Fiodoro Dostojevskio); Paryžiuje, bent jau penktame arondismente, kuriame su Pierre’u (sutuoktiniu) gyvename, žemiau įsikūrę kaimynai nuo mano skambinimo ne užsidaro langus, kaip būna paprastai kitur, o atvirkščiai – atsidaro. Mūsų kvartalas nėra snobų kvartalas – čia kaip kaime visi vieni kitus pažįsta.
Snobiškai vertinant, pianisto karjerą apibūdina salės, kuriose jis yra grojęs: jei tau plojo Paryžiaus „Salle Pleyel“, Niujorko „Carnegie Hall“, Londono „Royal Albert Hall“ ar Berlyno filharmonijos žiūrovai, vadinasi, esi jau klasikinės muzikos dievas.
Atvirai sakant, man nesvarbu, kur tenka koncertuoti – pilyje, dvare, prestižinėje koncertų salėje ar bažnyčioje, esmė – kaip tavo grojimą sutinka, priima ir palydi publika. Kažkada teko skambinti milžiniškoje Sarajevo sinagogoje, kuri socializmo laikais buvo paversta paprasčiausia koncertų sale, tiesa, labai nejaukia, net baugia. Įstrigo vaizdas, kaip suvargusios valytojos prieš koncertą vis kuopia ir kuopia užkampius…
Regis, jaučiu kiekvieno klausytojo nuotaiką, matau kiekvieną krustelėjimą, netgi girdžiu prie fortepijono zvimbiančią musę.
O žiūrovų reakcijoms esu be galo jautri: regis, jaučiu kiekvieno klausytojo nuotaiką, matau kiekvieną krustelėjimą, netgi girdžiu prie fortepijono zvimbiančią musę.
Prisimenu, kažkada teko groti vilkint erdvią, volanais modeliuotą suknelę, kurios klostes draikė net menkiausio vėjelio gūsiai, išpūsdami jas kone iki klavišų, o palankus sukdami apie pėdas, – tai buvo nepavydėtino sudėtingumo situacija: pusantros valandos tavo pirštai neatitraukiami bėgioja klavišais ir esi bejėgė susidoroti su drabužiu…
Tarsi vienu įkvėpimu kone pusantros valandos groti „Goldbergo variacijas“ – ypatingos koncentracijos nereikalaujantis darbas.
Mokėti susikoncentruoti – pagrindinis pianisto bruožas. Kai tarsi šaudydamos spragsi dešimtys fotokamerų, išsaugoti susikaupimą nėra paprasta, todėl ruošdamasi koncertui stengiuosi atsiriboti nuo pašalinių dirgiklių. Pasirengti labai padeda Pierre’as: jis ne tik lydi į dažną koncertą (laimei, tokią galimybę turi, net ir dirbdamas Kolumbijos universiteto mechanikos inžinerinių mokslų dėstytoju), bet ir namie sukuria nepriekaištingą komfortą ir moka apsaugoti nuo negatyvios informacijos.
Įkvepia ir nusiteikti koncertui padeda tokie klasikiniai filmai, kaip, pavyzdžiui, rež. Luchino Visconti „Mirtis Venecijoje“.
Tai, kad nesu socialinių tinklų lankytoja, kad minimaliai naudojuosi internetu, irgi padeda susikaupti. Globalizacija, laimei, manęs nepadarė tipiška vartotoja, ir man iki šiol keista, kaip gimtoje tėčio Graikijos saloje, esančioje visai šalia Koso salos, kur gausiai dera citrusinių vaisių, parduotuvėje esi priverstas rinktis citrinų, atvežtų iš Čilės, nes… vietinių produktų čia paprasčiausiai nėra.
