– Atsparumo gyvenimo iššūkiams kodus atsinešame iš tėvų ar senelių: esate pabrėžusi, kad ryški ir apdovanota vidine jėga jūsų mamos Veros Gornostajevos, taip pat Maskvos P. Čaikovskio konservatorijos profesorės, asmenybė buvo pavyzdys, kaip „atlaikyti gyvenimą“.
– Užaugau šeimoje, kurioje dominavo motinos kultas, tačiau niekada jo stipriai nejaučiau, nes nesireikšdavo kokiomis nors despotiškomis formomis. Pagaliau, būdama maža mamą namie matydavau gana retai – atrodė taip užsiėmusi ir paskendusi savo darbuose, gastrolėse, kad... Ji ir dabar tokia pat vitališka, geba gyvenimo įvykius ir planus paversti tam tikra struktūra ir mėgsta aplinkiniams kurti vieno aktoriaus teatrą. Įsivaizduokite moterį, kuri turi tiek rusiškų, tiek armėniškų genų.
Jei ką nors pradėjai, užbaik iki galo, nes neįgyvendinti siekiai, idėjos, neatlikti veiksmai, blogi ar geri, neišsakytos mintys, neišsiaiškinti santykiai užteršia ir mus pačius, ir aplinką, kurioje esame, veda į chaosą.
Tyli, bet ne mažiau stipri buvo ir tėčio asmenybė. Iš Baltijos vokiečių kilęs Vadimas Knorre, mokslininkas ir poetas, fizikos ir matematikos mokslų daktaras, dažnai mėgdavo pajuokauti: „Buvau du kartus vedęs ir abu – labai sėkmingai.“ Įdomu, kad vienas iš tėvo protėvių buvo Rusijos observatorijos įkūrėjas ir pažįstamas su vengrų kompozitoriumi Ferencu Lisztu. Apie tą pažintį, užsimezgusią Odesoje, muzikos genijus nesyk yra užsiminęs savo laiškuose. Aplinka, kurioje klasikines šeimos vertybes saugojo abu mano seneliai (iš tėvo pusės) ir kurioje kadaise buvo leidžiamas šeimos žurnalas, statomi spektakliai, priešingai nei mamos giminėje, priminė savotišką uždarą valstybę ir formavo mergaitės iš gerų namų bruožus, pagarbą giminystės ryšiams, vyro ir žmonos santykiams. Tokio sukirpimo žmonėms bet koks šeimos braškėjimas ar juolab griūtis – neįmanomas reiškinys. Neabejotina, kad tokia gyvenimo filosofija mane taip pat labai paveikė. Kaip ir mamos bruožas: jei ką nors pradėjai, užbaik iki galo, nes neįgyvendinti siekiai, idėjos, neatlikti veiksmai, blogi ar geri, neišsakytos mintys, neišsiaiškinti santykiai užteršia ir mus pačius, ir aplinką, kurioje esame, veda į chaosą.
Kol neperėjau paauglystės, man nerūpėjo socialiai įsitvirtinti, įrodyti kam nors, ką sugebu, kam esu pašaukta, – tiesiog mėgavausi laisve, kurią tik iš dalies apribodavo pamokos ir repeticijos prie muzikos intrumento, nes, laimei, mama neturėjo laiko ir noro stovėti už nugaros, tad padykinėdavau ir „pachaltūrindavau“. Kažkada su bendraklasiu garsiu smuikininku Dmitrijumi Sitkoveckiu (jo mama – pianistė Bela Davidovič) svarstėme, ar būtume išgyvenę, jei mūsų mamos būtų kontroliavusios kiekvieną žingsnį: kai stipri asmenybė sukoncentruoja žvilgsnį į vieną žmogų, šis gali ir neatlaikyti.
– Koks jums pačiai atrodo tobulos šeimos paveikslėlis?
– Metams bėgant, jis labai keitėsi. Be to, jeigu tą paveikslėlį mėginame nuolat pritempti prie realybės, atrodome panašūs į Sizifą, ridenantį į kalną akmenį. Galiausiai patenkame į aklavietę. Ir kuo vėliau suvoksime, kad idealizuojamas gyvenimas skiriasi nuo realaus, tuo skausmingiau tą nusivylimą priimsime. Be to, lekiantis laikas keičia ir idealus. Puikiai suvokiame, apie kokį princą ant balto žirgo svajoja šešiolikmetė, ką apie vaikinus mąsto dvidešimt penkerių sulaukusi mergina ir kokių likimo netikėtumų dar gali patirti keturiasdešimtmetė.
Mano amžiaus moteris, palydėjusi į savarankišką gyvenimą vaikus, neretai patyrusi santuokos griūtį, laiminga jausis tik tada, jei atsiduos kūrybai ir rūpinsis, kaip tobulinti savo dvasią, jei suvoks, kad bet kokia materiali konstrukcija anksčiau ar vėliau pasmerkta griūti. Tada ir diskusijos, kas teisus, o kas neteisus, kas moralus, o kas su morale apskritai neturi nieko bendra, – bevaisės. Dievo akivaizdoje visi esame lygūs. Galutinis kelionės tikslas visų tas pats – į amžinybę, tačiau kol randame tiesų kelią, apsukame dar kelis ratus, mėgindami kurti vieną šeimą, paskui kitą, o gal ir trečią; keičiame vienus namus kitais, kol nusiviliame neradę nei meilės, nei laimės. Tik savotiškai ištempiame save laike ir erdvėje. Juk vis tiek ieškojimų rezultatas pasidaro absoliučiai aiškus: liekame vieni – tokie, kokie gimstame.
Subręsti ir išmintingiau vertinti pasaulį, pasisemti tolerancijos, išmokti atleisti man padėjo muzika.
Daugelis mano kartos žmonių pavaikščioję gyvenimo ratais prieina išvadą, kad kabindamiesi už kitų gyvenimų jie sugaišo marias laiko, paseno, kol pagaliau suprato, jog per mažai dėmesio skyrė savo vidiniam pasauliui ir sau pažinti. Ne išimtis ir aš pati: giliau save pažinti pradedu tik dabar, būdama brandi moteris. Esu auklėta krikščioniškos kultūros pagrindais, tačiau tik šiandien įsisąmoninau, kad vieni svarbiausių gyvenimo principų – nekenkti kitiems, nesierzinti, nesipiktinti dėl vienokio ar kitokio jų poelgio. Jaunystėje atrodė, kad mano bendravimas su žmonėmis turi tik teigiamos energijos, tačiau nūnai save matau toli gražu ne angelą. Subręsti ir išmintingiau vertinti pasaulį, pasisemti tolerancijos, išmokti atleisti man padėjo muzika. Būdama profesorė, studentus ne tik mokau grojimo technikos – noriu kalbėdamasi su jais perteikti gyvenimo filosofiją. Iškart matau: jei grojančio žmogaus viduje tuščia, jei iki jo sielos negali niekaip prisibelsti, jokia technika talento nepagimdys. Beje, mokydama kitus, mokausi ir pati. Žinau, daugeliui darbas tampa rutina, o man, atvirkščiai – tai pati veiksmingiausia terapijos priemonė, leidžianti pabėgti nuo gyvenimo rutinos. Dieve, už tai dar ir pinigus moka – kas gali būti geriau?
– Jūsų mamos studentas Petras Geniušas, akivaizdu, buvo iš tų pianistų, į kurių sielą ilgai belstis nereikia, – jo charizma ir polėkis neįspraudžiami į jokius rėmus.
– Todėl jis man ir patiko – ir kaip žmogus, ir kaip menininkas, ir kaip vyras (juokiasi). Tai – muzikas, ir charakteriu, ir kūryba neatitinkantis jokių esamų ar įsivaizduojamų šablonų, tikras „neformatas“. Nenuspėjamas, spontaniškas. Petras iš tėvo paveldėjo neakademinį požiūrį į klasikinį meną, domėjosi daugybe kultūrų, filosofijų, netgi ezoterinėmis praktikomis. Jei į ką nors pasinerdavo, tai būtinai giliai, iš visos širdies. Kaip vaikas, su jam būdingu šventu naivumu. Beje, tas vaiko pradas (patikėkit, jį turi kiekvienas, net pats karingiausias vyras) buvo labai žavus ir turėjo didelę perspektyvą.
Buitis nei kuria santykius, nei juos griauna, ji – kaip tam tikras gyvenimo fonas. Netikiu, kuomet sako, kad „gyvenimas prie puodų“ sugriovė santykius.
Jo filosofiniai ieškojimai ir atradimai taip mane įtraukdavo, taip plėtė akiratį, kad už tai šiam žmogui esu tiktai dėkinga. Petras, kiek žinau, nuo mažens buvo „debesų žmogus“, o gal aitvaras, kuriam realūs žemiški darbai tarsi neegzistavo. Tačiau buitis mūsų šeimos pernelyg neslėgė, nes aš buvau tas „namų generolas“, kuris, jei reikia, ir malkų prikapoja, ir vandens atneša (užmiestyje turėjome namą), ir meistrą pasamdo, kaip N. Nekrasovo poemoje, galiu ir į degančią pirkią įbėgti. Galiu, bet tai nereiškia, kad nuolat privalau tai daryti ir kad tai darau. Pasiaukojimas šiuo atveju dar nereiškia vergove kvepiančios rutinos. Aš jos nebijau, bet ji man neįdomi. Tiksliau – per tam tikrą laiką pasidaro nebeįdomi. Buitis nei kuria santykius, nei juos griauna, ji – kaip tam tikras gyvenimo fonas. Netikiu, kuomet sako, kad „gyvenimas prie puodų“ sugriovė santykius. Beje, šiandien kai kas klausia, ar nebijau gyventi. Be jokios pompastikos atsakau, kad tikrai ne, nebijau. Gal todėl, kad niekada nebuvau ir nesu priklausoma nuo vyrų: nuo jų valdžios, nuo piniginės, nuo moralinių įsipareigojimų.
Buvimas šiltame kamputyje kartais taip užliūliuoja, kad nebeįsivaizduoji, jog gali nutikti kas nors radikalaus. Tuo metu skaudu gal ne tiek dėl pačios permainos, kiek dėl to, kad jai nesi pasirengęs. Neslėpsiu, kaip ir kiekvienai moteriai, kartais norisi jaukiai ir saugiai pasislėpti po dideliu sparnu, tačiau jau seniai supratau, kad tokio sparno nėra. Esu ryžtingas ir greit sprendimą priimantis žmogus. Galbūt maksimaliai iškelta kartelė kai kam neįveikiama, kai ką gąsdina, tačiau esu iš tų, kurioms „nereikia drungno vandens“. Taip, kartais pagaunu save, kad per daug iš likimo noriu ir reikalauju, juk mano gyvenimas – ir kaip muzikės, ir kaip moters – iš tiesų nusisekė ir yra labai turtingas. Dukra (iš pirmosios santuokos su Gidonu Kremeriu), teatro studijas baigusi televizijos žurnalistė, ir štai Lukas, mudviejų su Petru buvusios sąjungos kūrinys, – jau savarankiški žmonės. Esu trijų anūkų močiutė, tik, matyt, labai netradicinė: nieko vaikams iki šiol nesu numezgusi ir kotletų kasdien nekepu (juokiasi). Visi susitinkame ne taip dažnai, gal tris keturis kartus per metus, sename Pamaskvio name, kuriame gyveno dar mano senelė. Ir suvažiuojame ne iš pareigos, ne dėl kokios nors būtinybės, o tam, kad vieni kitais pasidžiaugtume.
– Esate sakiusi: laimingi budistai, nes jie moka prie nieko neprisirišti – nei prie tėvų, nei prie sutuoktinių, nei prie vaikų, nei juo labiau prie daiktų...
– Iš prigimties žmogui būdinga prisirišti prie privačios nuosavybės, nes daiktai suteikia psichologinį saugumą, tačiau tavo artimas žmogus juk nėra daiktas, tai kaip jis gali tapti nuosavybe? Reikia labai subręsti, kad išmoktum visus mylėti ir juos su meile paleistum į gyvenimą. Kuo labiau savo artimą stengsiesi nusavinti ar net įkalinti, tuo labiau jis veršis į laisvę. Pažįstu ne vieną moterį, kuri po skyrybų ar tapusi našle, vaikus jau išleidusi į gyvenimą jaučiasi prislėgta vienatvės, ją apima liūdesys, depresija. Ar aš panaši į tokią? (Kvatoja.)
Kai mane aplanko dukra ar sūnus su šeimomis ir aš gaminu jiems pietus, jaučiu, kaip rutina, kažkada buvusi kasdienybė, staiga pavirsta švente.
Likusi viena namuose, šiandien patiriu begalinę palaimą ir didelį komfortą. Girdžiu sakant „paliko vyras, nelanko vaikai“. Manęs tai nestebina, nes taip kalba žmogus, kuris visus savo lūkesčius projektavo į vaikus, todėl dabar jis kabinasi į juos, vildamasis pabėgti nuo vienatvės, bet nesuprasdamas, kad gadina vaikams gyvenimą. Tai – ne išeitis, o nusikaltimas, to neturime daryti, suvokdami, kad esame pašaukti žmogų pagimdyti ir išauginti – ir daugiau jokių iliuzijų! Dievas atžalas mums pasiuntė ir patikėjo tik laikinai. Vaikai tėvams ir tėvai vaikams gali būti ir kaip Aukščiausiojo dovana, ir kaip bausmė. Kaltinimas „aš tau gyvenimą paaukojau, o tu man...“ iš tiesų skamba nebrandžiai ir naiviai. Kai mane aplanko dukra ar sūnus su šeimomis ir aš gaminu jiems pietus, jaučiu, kaip rutina, kažkada buvusi kasdienybė, staiga pavirsta švente. Štai ko reikėjo, kad ją pajusčiau, – išleisti vaikus į savarankišką gyvenimą.
Mano mama kartais papriekaištauja: „Norėčiau, kad Lukas pasielgtų...“ Sakau jai: „Stop, mes neturime jokios teisės už jį norėti...“ Žinoma, tokios mintys subrendo ne iš karto. Prisimenu, kai būdama dvidešimties susilaukiau dukros, jaučiausi susireikšminusi, pakylėta, kaip mažo žmogaus valdovė. Tačiau palaipsniui (ypač nelengvu dukros paauglystės laikotarpiu) tie rožiniai akiniai nuo nosies vis labiau slinko žemyn... Nežinau, kas turi nutikti, kad nematytum gyvenimo.
Jei bręsdamas skaitai knygas, žiūri filmus, spektaklius, jau tarsi savaime išmoksti analizuoti šalia vykstančias šeimynines dramas. Ir tada nesunkiai pradedi suvokti, jog kabintis į sutuoktinio gyvenimą – pati didžiausia klaida. Taip, įsimylėjimo etape, o ir vėliau tardami priesaikos žodžius tikime, kad iš tikrųjų esame ligi mirties skirti vienas kitam, tačiau tai tik siekiamybė – kaip siekiamybė laikytis dešimties Dievo įsakymų. Nieko nėra baisiau, kaip patikėti save kitam, o paskui kaltinti tą kitą, kad nusisuko, neišpildė lūkesčių. O kodėl jis turėjo tai daryti? Kodėl jam turi rūpėti tavo gyvenimas? Net jei kažkada tave įkalbinėjo tekėti, gyventi kartu, jei tave apgavo, tavimi pasinaudojo, o dabar likai prie suskilusios geldos, vis tiek negali jo kaltinti dėl savo žengtų žingsnių ir priimtų sprendimų. Pagaliau nutinka taip, kaip turi nutikti. Šiuo požiūriu esu fatalistė: nė vienas plaukas nenukrinta be Dievo žinios, o kiekvienas iš aukščiau siųstas išbandymas yra kaip neįkainojama pamoka, vedanti savęs pažinimo link.
