Beveik prieš dešimtmetį (2011 m.) Jolantos vyras išvyko į JAV – ieškoti geresnio gyvenimo galimybių. Netrukus ten persikėlė ir pati Jolanta su dviem dukromis. Moteris neslepia, kad palikti Lietuvą jai buvo be galo sunku, o ir išvyko su mintimi, kad po pusmečio sugrįš namo.
„Tuo metu Lietuvoje buvo labai sunku išsilaikyti, dar su dviem vaikais. Vyras išvyko pirmas, paskui atvykome ir mes su dukromis. Aš esu labai sėsli, man apskritai yra labai sunku prisiruošti keliauti, tad galite įsivaizduoti, kaip sunkiai ir nenoriai ten išvykau. Pamenu, užrakinome buto duris, paprašėme kaimynų jį prižiūrėti ir išskridome, tikėdamosi, kad po šešių mėnesių sugrįšime“, – 15min GYVENIMUI pasakoja Jolanta.
Tačiau aplinkybės viską sudėliojo savaip. Šiandien yra beveik dešimtmetis, kai šeima savo gyvenimą kuria kitoje Atlanto pusėje, Niudžersyje. Jolantos vyras valdo šeimos įkurtą įmonę, kuri vienintelė Šiaurės Amerikoje užsiima išskirtinių automobilių gabenimu į parodas, lenktynes, įvairius renginius, o ji, kaip pati sako, turi galimybę, laisvę ir laimę užsiimti savo veikla, gyventi sau – tapyti.
Kai atvyko į JAV, vyresniajai dukrai buvo 23-eji, jaunesniajai – 3,5 metų. Vyresnėlė po poros metų apsisprendė pakelti sparnus ir sugrįžti gyventi į Lietuvą. O štai mažoji, Jolantos teigimu, jau įleidusi šaknis Amerikoje.
Paklausta, ar ilgesys tėvynei neišblėso ir ar kada nors ketina sugrįžti gyventi į Lietuvą, moteris atvirauja, kad tai yra jos svajonė.
„Tokia yra mano svajonė. Atsistoti finansiškai ant kojų gyvenant čia, JAV, o senatvėje sugrįžti į Lietuvą. Pasiilgstu visko: artimųjų, draugų, savos žemės, savo krašto, kvapo. Dalis manęs liko ten. Prisimenu kiekvieną kampelį, kuris man brangus. Ir čia, Amerikoje, pasirinkome tokią vietą, kur gyveni tarp miškų, kalnų ir upelių. Norėjau, kad namus suptų gamta, primintų Lietuvą.
Kai gyveni gimtinėje, viskas kitaip, visko taip skaudžiai, jautriai ir subtiliai nevertini, kaip tada, kai esi už didelės balos, o tavo šaknys, prisiminimai, tai, kas tave suformavo, likę ten. Šią vasarą po beveik dešimtmečio su dukra turėjome atvykti atostogų į Lietuvą, bet koronaviruso pandemija sumaišė planus. Pažiūrėsime, kaip viskas susidėlios, bet vienaip ar kitaip, tikiuosi, kad pavyks“, – nostalgijos balse neslepia pašnekovė.
Kai gyveni gimtinėje, viskas kitaip, visko taip skaudžiai, jautriai ir subtiliai nevertini, kaip tada, kai esi už didelės balos.
– Jolanta, papasakokite truputį apie save ir savo gyvenimą Lietuvoje – kuo užsiėmėte, dar iki išvykdama į JAV?
– Baigiau tuometį Dailės institutą (dabartinę Vilniaus dailės akademiją – aut.), studijavau Pramoninės dailės katedroje (dabartinė Dizaino katedra – aut.). Baigusi mokslus gavau paskyrimą į Dizaino institutą. Ištekėjau, po metų išėjau motinystės atostogų. Prasidėjo sausio 13-osios įvykiai, viskas pradėjo griūti, byrėti ir, kai reikėjo grįžti į darbą, tas mūsų institutas merdėjo.
Įsidarbinau ir porą metų padirbau Lietuvos kino studijoje – paišiau animacinius filmukus. Galiausiai ėmė byrėti ir Kino studija, o pinigų reikėjo. Per pažįstamus įsidarbinau Vidaus reikalų ministerijoje, dirbau Ryšių su visuomene skyriuje ir gana sėkmingai pritaikiau savo specialybę. Buvo, ką veikti, tik tiek, kad ten esi labai ribotas, sukaustytas.
Tuo pat metu atsirado pasiūlymų iliustruoti vaikiškas knygutes, taigi laisvalaikiu ėmiau tuo užsiimti. Dirbau su „Šviesos“, „Trijų žvaigždučių“, „Almos litteros“ leidyklomis, tarp žymesnių iliustruotų knygų – Vytautės Žilinskaitės apysaka „Kintas“, Lois Lowry „Siuntėjas“. O piešdavau tik, kai reikėdavo eiti į gimtadienius pas draugus – man geriausia dovana būdavo nupiešti paveikslą.
Kalbant apie piešimą apskritai, tiesą pasakius, aš labai nemėgdavau piešti, man būdavo kančia. Prieš dailės akademiją dar lankiau ir baigiau keturmetę vakarinę vaikų dailės mokyklą, visi tie reikalavimai piešti pagal temą arba pastatytus natiurmortus – man tai buvo svetima, bėgdavau iš tų paskaitų.
– Sakote, kad nemėgote piešti, tačiau stojote į dailės akademiją, vadinasi, kažkas meniško jumyse buvo nuo vaikystės?
– Taip, taip. Keisčiausia, kad aš pati to nelabai jutau. Užaugau kaime, vienkiemy, su savo bobute. Gamta buvo visas mano menas, mano siela. Mano amžinatilsį tėvelis, nežinau, iš kur jis ištraukė, bet visada sakydavo, kad aš labai gražiai piešiu, o mane tai tiesiog erzindavo. Ir jis mane varydavo piešti vos ne su rykšte, pastatydavo natiurmortą, atidarydavo dažus – piešk.
Aš labai norėjau būti chirurgė. Bet tėtis vis stūmė piešti.
Aš labai norėjau būti chirurgė. Bet tėtis vis stūmė piešti, o visa jo giminė sakydavo: „Kokia mūsų Jolanta dailininkė.“ Man būdavo net koktu klausytis, kokia jau aš ten dailininkė, jei pati net nemėgau piešti.
Taigi, taip ir išėjo, kad pasidaviau tiems įkalbinėjimams, galvojau, tik atstokit nuo manęs, einu, būsiu dailininkė, ir po vidurinės įstojau į Dailės institutą. O mano šeima išvis neturėjo nieko bendra su daile. Įstojau ten be jokio vargo, priėmė iškart. Matyt, irgi pamatė ką nors, ko aš nemačiau ar nenorėjau matyti (juokiasi).
– Tai kaip viskas susiklostė, kad galiausiai išvykusi į Ameriką pradėjote tapyti ir net savo parodas rengti?
– Kai atvykome į Ameriką, reikėjo kažkur dirbti, užsidirbti. Vyresnioji dukra prižiūrėjo jaunesniąją, kol mes su vyru dirbdavome. Vyresnioji dukra parduotuvėje įsigijo piešimo priemonių, kad būtų užsiėmimas namie su seserimi. Beje, čia piešimo priemonės labai pigios, gali įsigyti, ko tik nori. Taigi ji prisipirko akrilinių dažų, lentų ir paišė būdama namie. Kai nutarė, kad vis dėlto grįžta gyventi į Lietuvą, visa tai paliko.
Man Amerikoje, svetimame krašte, buvo labai sunku. Uosdavau lietų – tarsi panašumą su Lietuva, žiūrėdavau į skrendančius lėktuvus ir įsivaizduodavau, kad tuoj ir aš namo sugrįšiu.
O dar kai dukra išvažiavo, nors vilku kauk. Ir vakarais, kai visi suguldavo, man pasidarydavo taip liūdna. Vieną vakarą atsisėdau virtuvėje, išsitraukiau dukros paliktus dažus ir tiesiog pradėjau tepti. Taip po truputį ėmiau kas vakarą piešti.
Būdavo, atsikelia ryte šeimyna ir randa mano kokį nors naują per naktį nutapytą darbą. Jie stebėjosi, džiaugėsi, mane palaikė ir vis skatino tapyti toliau.
Iš pradžių tapyba man buvo tamsus miškas, bet po truputį viskas įsivažiavo. Darbuose atsitiktinį chaosą ėmė keisti konkretesni motyvai.
Atsirado noras kažką išreikšti. Man pačiai susidarė įspūdis, lyg tuos ilgus metus būčiau kažką savyje užrakinusi, laikiusi ir pati nežinojusi. Net sapnai košmariški pradėjo kankinti, kad baigiu akademiją, bet nebaigiu, visi grupiokai jau pabaigę, dirba, paišo, o aš negaliu pabaigti. Atsibusdavau visa šalto prakaito išpilta.
Ir kartą, buvo 2014-ieji, grįždamas iš darbo vyras pamatė skelbimą, kad vietos menininkų grupė rengia kasmetę parodą. Jis ten mane tiesiog nutempė, nes aš tokia vienišė, man nieko nereikia (šypsosi). O ten nuvykus sakė: eik, susipažink, paklausk, kur, kaip jie dirba ir pan. Taip privertė mane susipažinti.
Išties labai geranoriški tie vietos dailininkai, per metus suorganizuoja mažiausiai po dvi parodas. Po truputį įsiliejau į jų ratą, mane priėmė, pamačiau, kad ir mano darbai jiems patinka, tada dar drąsesnė pasidariau, pradėjau didesnius, drąsesnius darbus kurti. Ir taip viskas tarsi iš upelio į upę peraugo.
Vėliau mane paskatino sudalyvauti ir parodoje, ten darbai sulaukė didelio susidomėjimo. Galiausiai ryžausi sudalyvauti konkurse su vienu pirmųjų savo piešinių, o jis ėmė ir laimėjo „Best in Show“ (juokiasi). Man pačiai visa tai dar kartais atrodo kaip kažkas nesuvokiamo. Beje, po to, kai įsiliejau į grupės veiklą, ėmiau dar daugiau tapyti, ir sapnai nustojo kankinti.
– Įdomu. Išties yra dalykų, kurių negalime suprasti, bet dėl kažkokių priežasčių jie vyksta ir tarsi viską dėlioja už mus. Kalbant apie dėliojimus – kaip gimsta jūsų darbai? Šauna į galvą kokia tema, o gal aplinkybės ją padiktuoja?
– Kad jūs žinotumėt, kiek tų temų ir kiek minčių, jos tiesiog viena per kitą grūdasi, mušasi, stumdosi, negaliu atsirinkti, kurią jų dabar realizuoti, įdėti į drobę. Mane, matyt, užgriuvo visi tie metai, kuriuos laikiau užrakinusi. Turiu net užsirašyti, kad nepamirščiau, kurią mintį atidėjau.
Atsigulusi mintyse matau viską, ką dėsiu į drobę – o tai priklauso nuo emocinės būsenos. Jei ta būsena pakili, gera, norisi ką nors šviesaus, viltingo į tą paveikslą įdėti. Šiaip esu iš niūresnių žmonių, ir lietuvaitė šiaurietė, be to, Ožiaragis, per Tris Karalius gimusi, tai mano nuotaika dažniausiai tokia gilesnė, ramesnė.
Sėsdama prie darbo išvaikau mintis, kurių man dabar nereikia, ir susikoncentruoju į tai, kas geriausiai atspindi dabartinę mano emociją. Eskizų beveik nedarau, viskas iškart gimsta drobėje.
Paveikslas, kaip ir gyvenimas, – nežinai, kas laukia rytoj... Pradedu „materializuoti“ vieną mintį, o iš už kampo jau tyko kita. Taigi kartais nutinka ir taip, kad pradinis sumanymas gerokai skiriasi nuo galutinio paveikslo rezultato.
Man spalva užgožia esmę, todėl stengiuosi jas prigesinti, palikti neutralias, kad ne jos kalbėtų, o pati mintis.
– Jūsų tapybos darbuose dominuoja gana santūrios, kiek prigesintos, kai kur – gal kiek niūrokos, spalvos. Kokią reikšmę jums turi spalva? Ką į ją sudedate?
– Niekada nemėgau spalvų. Man išraiška būdavo linija, grafika, dėmės. O spalvos visada buvo labai svetimos, jos niekad nebuvo esmė. Man jos gražu, bet pati savo darbuose jų nekuriu.
Man patinka šaltos, ramios spalvos. Kiek kartų bandžiau tapyti paveikslus šiltomis, šviesesnėmis spalvomis, paskui juos užtepdavau – mane erzindavo. Man spalva užgožia esmę, todėl stengiuosi jas prigesinti, palikti neutralias, kad ne jos kalbėtų, o pati mintis.
Suprantu, kad spalva yra išraiška, ji padėtų išreikšti, kiti menininkai būtent ir žaidžia jomis, o man yra kitaip, teikiu pirmenybę minčiai, simbolių sudėliojimui, kad žmogus suprastų, ką norėjau pasakyti, kad galėtų susikaupti ir pamąstyti.
Dar tos mano darbų spalvos tokios, nes mano ir mintys dažnai niūrios, liūdnos. Man liūdna, kad žmonės darko pasaulį, nukerta su juo saitus. Pasižiūri – aplink taip gražu, tiek daug spalvų, o žmonės sumaterialėję, pardavę sielas, godūs, tuščiagarbiai.
– Jūsų darbuose išties figūruoja žmogus, bet taip pat yra daug gamtos motyvų – paukščių, žuvų, kačių, augmenijos. Kaip įvardijate, kokia tema dažniausiai vyrauja jūsų darbuose ir kodėl renkatės būtent tokius simbolius?
– Dažniausia tema ir yra žmogaus ryšys su aplinka, su kitais žmonėmis, jo dvasinės problemos. Mūsų laikinumas, iš dalies – menkumas, tie neatrasti lobiai, klodai, kurių mes nežinome ir kuriuos tiesiog kaip sumuštinį uždengiame po lėkšte, tegul būna, gal kada atsikąsiu. Pamirštame, kas esame. Žmogui viskas galėtų būti lengvai pasiekiama, jei tik jis sugrįžtų į pirmapradį save.
Kartais sudedu savo paveikslus ir matau, kad juose pasikartoja tie patys simboliai, nors specialiai nedėlioju, kad čia bus žuvis ar dar kas nors. Kalbant apie juos, pas mane dažnai atplaukia žuvys – ieškojimo, amžinybės, pažinimo, gyvenimo išraiška, užsuka katinai – mįslė, mistika, paslaptingumas, paukščiai – laisvės, nepriklausomybės išraiška.
Mano darbuose daug apskritimų – begalybės, pradžios simbolis, kvadratų – žmogaus veiklos simbolis, nes kvadrato gamtoje nerasi. Mėgstamas simbolis yra ir spiralė, pastebėjau, kad dažnai atsiranda ir kiaušinis – jis man toks pradžios, naujos gyvybės simbolis.
Gyvenimas ir mirtis man visą laiką eina šalia. Aš kiekvieną sekundę prisimenu, kad esu mirtinga ir kad kiekvienas toks esame, o kartu – ir amžinas. Visi tie simboliai man tiesiog ūžia kaip debesėlis virš galvos. Jie patys savaime mano darbuose susidėlioja.
– Tapote akriliniais dažais ant drobės. Kodėl būtent tokią techniką esate pasirinkusi?
– Todėl, kad dukra man paliko akrilinius dažus (juokiasi) ir man jie labai patiko. Iš tiesų jie tokie universalūs: gali palieti kaip akvarelę, gali dėti storu sluoksniu, tapyti, taškyti kaip aliejų, gali dėti visiškai lygų sluoksnį. Greitai džiūsta. Jie labai patogūs darbui. Likau jiems dėkinga ir ištikima, kad pakliuvo po ranka.
Be to, jie nėra toksiški. O Amerikoje žmonės labai žiūri, ar aliejiniais, ar akriliniais dažais tapyta, nelabai jie renkasi aliejiniais dažais tapytus darbus, nes jiems tai yra toksiški dažai.
Pamirštame, kas esame. Žmogui viskas galėtų būti lengvai pasiekiama, jei tik jis sugrįžtų į pirmapradį save.
– Skaičiuoju, kad jau šešeri metai, kai vis dėlto atradote tapybą. Kiek esate nutapiusi paveikslų?
– Nesu tiksliai suskaičiavusi, bet nedaug – apie 50, neskaičiuojant tų, kurie išdovanoti. Paveikslui nutapyti reikia laiko. Tapau kasdien po šešias valandas, penkias dienas per savaitę. Nutapyti vieną paveikslą užtrunka apie mėnesį–pusantro, nes jie – gana dideli, juose daug smulkių detalyčių, grafinių elementų.
– Balandžio 3-iąją turėjo įvykti jūsų darbų paroda, bet dėl koronaviruso pandemijos buvo nukelta. Ar dažnai dalyvaujate parodose, kiek esate surengusi savų?
– 2015-aisiais prisijungiau prie „ARTsee“ dailininkų, kuriančių ir aktyviai dalyvaujančių visuomeniniuose renginiuose, grupės. Dukart per metus dalyvauju mūsų grupės rengiamose parodose ir kituose aplinkiniuose Niudžersio miestuose rengiamuose pristatymuose.
Kasmet spalio mėnesį dalyvauju mūsų grupės rengiamuose „ARTsee Tour“ – tai asmeninių darbų pristatymas plačiajai visuomenei. Tais pačiais metais surengiau ir savo asmeninę parodą Clarence'o Dillono viešojoje bibliotekoje Bedminsteryje.
2016-aisiais meno parodoje „Skylands Juried Regional Art Exhibit“ pelniau „Best in Show“ apdovanojimą už paveikslą „Apsėdimas“ (angl. „Obsession“), net per žinias rodė reportažą (šypsosi). Tais pačiais metais buvau pakviesta prisijungti prie „World Mondial Art Academia“ (Prancūzija) narių.
O 2017-aisiais šios akademijos organizuojamame kasmečiame pasaulio menininkų darbų konkurse laimėjau net du aukso medalius: vieną – „Siurrealizmo“ kategorijoje, kitą – „Geriausio visose kategorijose“. Tapau galerijos „Agora“ (Čelsis, Niujorkas, JAV) nare ir dalyvavau jos surengtoje parodoje „Unbound Perspectives“ – turėjau be galo didelį pasisekimą (šypsosi).
– Labai džiugu, kad jums sekasi ir turite, kuo pasidalyti. Tai ar dabar įsivaizduojate savo gyvenimą be tapybos?
– Jau nebe. Aš negaliu nepiešti, dabar man tai – tas pats, kaip kvėpuoti.
