15min GYVENIMAS pradeda straipsnių ciklą „Gyvenu, kaip noriu“ – apie žmones, vieną dieną nutarusius iš esmės keisti savo gyvenimą. Vienus paskatino asmeninės ambicijos ir siekiai, kitus – seniai kirbėjusios svajonės, meilė kitam arba tiesiog pačiam sau. Trečius – supratimas, kad galima gyventi taip, kaip visi, bet galima gyventi ir taip, kaip kiti niekada negyvens. Tiesiog klausant savo vidinio balso.
Pirmoji šio ciklo istorija iš gimtosios Lietuvos driekiasi į tolimą, daugeliui mūsų tautiečių gana svetimą Afrikos žemyną, o tiksliau – per visą jį, įspūdinga gamta kerinčios Pietų Afrikos Respublikos (PAR) link.
Vilniuje gimęs ir augęs Marijus apie savo ankstesnį gyvenimą Lietuvoje kalba paprastai ir atvirai. „Nepasakyčiau, kad kuo nors labai ypatingu užsiėmiau. Ieškojau vietos pasaulyje ir labiau domino girtų poetų pašnekesiai baruose nei mokyklos suolas, – šypsosi pašnekovas. – Visada buvau linkęs į DIY (liet. „pasidaryk pats“) ir punk kultūrą, teko pakeisti ne vieną išsilavinimo įstaigą.
Bandžiau studijuoti, bet vėlgi – visos pasiekiamos žinios buvo gatvėse ir internete. Niekada netraukė kontoros darbai ar didelė alga. Vėliau, kaip ir daugelis tėvynainių, patraukiau į Angliją. Tik gal daugiau kaip į kelionės pradžią nei į pabaigą...“
Nuo tada pradėjau tikėti likimu, nes visi kelyje priimti sprendimai atvedė būtent į tą susitikimą mieste.
Iš tiesų tai tebuvo tikrosios kelionės pradžia. Gyveno Anglijoje, buvo išsiskyręs su mergina ir pajutęs, kaip vis dažniau lanko jausmas, kad čia užsisėdėjo.
„Kartą visiškai atsitiktinai pažiūrėjau filmą apie Šv. Jokūbo kelią, vedantį į Santjago de Kompostelą. Iškart supratau, ką veiksiu vasarą“, – sako pašnekovas. Savęs paieškų kelias Marijui padovanojo dvigubą atradimą – ne tik vidinę laimę, bet ir meilę.
– Marijau, tai, kad su iš PAR kilusia Jessie Jane – tada dar būsima savo žmona – susipažinote eidamas Šv. Jokūbo kelią, buvo pirmas dalykas, kurį apie jus sužinojau. Ir vienintelis, kurio užteko, kad šis pokalbis prasidėtų. Tad papasakokite apie pažintį su moterimi, dėl kurios gyvenimas nubloškė į kitą pasaulio kraštą.
– Kelionę, kaip ir daugelis, pradėjau Pietų Prancūzijoje. Savo būsimą žmoną sutikau likus apie 100 km iki Santjago miesto – kelionės tikslo. Nieko nežinojau apie PAR, todėl sutikti išsilavinusią gražiu britišku akcentu kalbančią merginą iš Afrikos atrodė nerealu. Nenorėjau šokti į santykius per greitai, todėl mūsų keliai išsiskyrė, bet vėliau dar kartą susikirto Santjago mieste.
Po pirmo susitikimo nebuvome nei apsikeitę telefonų numeriais, nei žinojome pilnų vardų. Ėjome savais takais atskirai. Jess koja tuo metu buvo traumuota, todėl keletui dienų ji rinkosi autobusą. Nemaniau, kad dar ją pamatysiu.
Paskutinę dieną tikėjausi nueiti daugiau nei įprastai ir pasiekti Santjagą. Ėjau verkdamas be priežasties (šypsosi). Tai nebuvo nei liūdesio, nei džiugesio ašaros, tiesiog kažkas keisto ir naujo.
Vėlai vakare pasiekęs miestą nusprendžiau rinktis kitą nakvynės vietą nei mūsų susidariusi grupė (nors eini vienas, aplink tave yra žmonių, kurie keliauja panašiu tempu). Įėjęs pro duris pamačiau Jess, stovinčią su buteliu vyno. Ji iškart paklausė, ar išgersiu su ja. Nuo tada pradėjau tikėti likimu, nes visi kelyje priimti sprendimai atvedė būtent į tą susitikimą mieste.
– Ir kaip viskas vyko toliau? Ar PAR buvo vienintelis pasirinkimas jūsų atveju?
– Po kelionės Jess atvyko manęs aplankyti į Angliją, kur dirbau sušių šefu. O po mėnesio jau buvau Keiptaune. Žinojau, kad paskui šią moterį reikia bėgti ir į pasaulio kraštą, tad sprendimas buvo greitas.
– Kaip sekėsi pritapti prie kitos šalies, tautos gyvenimo? Kaip ten europietį priima vietiniai?
– Nepasakyčiau, kad buvo sunku. Atvykau į Keiptauną, kuris yra gana daugiakultūris miestas. Jame daug užsieniečių. Buvo keista matyti tokį didelį atotrūkį tarp turtuolių ir vargšų. Visi gyvena apsitvėrę elektrinėmis tvoromis, prie kiekvienos perėjos kas nors prašo išmaldos... Daug chaoso, bet jis iš dalies organizuotas.
Afrikoje niekur nėra „saugu“, bet viskas, manau, yra gana išpūsta. Vilniuje ne ką saugiau būdavo miegamuosiuose rajonuose naktį.
– Girdime daug istorijų apie tai, kokia nesaugi yra PAR. Greičiausiai taip negalime kalbėti apie visą šalį. Kaip yra iš tiesų?
– Afrikoje niekur nėra „saugu“, bet viskas, manau, yra gana išpūsta. Vilniuje ne ką saugiau būdavo miegamuosiuose rajonuose naktį (šypsosi). Yra vietų, į kurias nereikia važiuoti ar ten naktį vaikščioti, bet visa tai daugiau didžiuosiuose miestuose. Ir aš girdėjau daug istorijų, tarp jų – ir labai negerų, bet matant šalies skurdą – nenuostabu. Išvažiavus iš miesto šalis visai kitokia, žmonės draugiški.
– Kokia buvo gyvenimo Afrikoje pradžia?
– Pradžioje dirbau pavienius darbus, nes turėjau tik turistinę vizą: kino pramonė, kavinės ir panašiai. Taip atradau kavos kultūrą. Susipažinau su vienais geriausių baristų ir skrudintojų Afrikoje, ir tas amatas mane užbūrė. Po kurio laiko gimė idėja atsidaryti ką nors savo. Taip atsirado kavinė „El camino“.
Gyvavome apie 1,5 metų, stengėmės praktikuoti farm to table (liet. „iš ūkio – ant stalo“) ir viską gaminti iš vietos organiškų produktų. Įsigijus kavinę gimė ir sūnus, tad buvo gana sunkūs pirmieji metai – teko išmokti ir būti tėvu, ir suktis kavinėje (šypsosi).
Vėliau atsirado galimybė įsigyti žemės sklypą iš Jessie dėdės, beje, ten mes ir susituokėme. Tad daug nesvarstydami pardavėme, ką turėjome Keiptaune, palikome miestą ir visą triukšmą, ir prieš beveik dvejus metus persikėlėme gyventi į miškus, netoli Knysnos miesto.
Bandome gyventi tausodami gamtos išteklius: vandens gauname tik iš lietaus, po truputį pereiname prie saulės baterijų.
– Civilizaciją iškeitėte į gamtos prieglobstį – puoselėjate natūralų gyvenimo būdą? Kuo užsiimate?
– Bandome gyventi tausodami gamtos išteklius: vandens gauname tik iš lietaus, po truputį pereiname prie saulės baterijų. Pagrindinė mūsų veikla ir pragyvenimo šaltinis yra kava. Skrudiname ją kavinėms, viešbučiams ir t. t. Stengiamės tai daryti kuo natūraliau. Kava yra etiškai rūšiuota, be chemikalų, viskas atliekama rankomis – taip, kaip žmonės darydavo anksčiau.
Bandėme auginti daržoves, vaisius, bet gamta čia nėra tokia dėkinga kaip Lietuvoje. Tai babūnai viską sunaikina, tai antilopės ar dygliakiaulės. Būna sausrų, kai nebelieka vandens ir viskas nuvysta, būna laukinių gaisrų – ne kartą ir mums teko evakuotis. Tad nusprendėme, kad kol kas su daržovėmis ir vaisiais nebežaisim.
Šiuo metu auginame kaktusus ir sukulentus, greitu metu planuojame atidaryti viešbutuką su kavos workshopais ir keistų augalų parduotuve.
– Kodėl ėmėtės būtent kavos skrudinimo verslo?
– Reikėjo sugalvoti, ką veikti miške ir iš ko gyventi. Pasidomėjau kavos skrudinimo aparatais ir užsisakėme vieną mažesnių iš Turkijos. Neturėjau žalio supratimo, kaip ir kas veikia, bet padėjo draugas, kuris tai darė kelerius metus vienoje didesnių įmonių. Po mėnesio deginimo ir bandymų sukūrėme savo blendą, ir prasidėjo prekyba.
– Vadinasi, PAR kavinėse galima gauti geros, tikros kavos? Klausiu, nes pačią buvo ištikusi didžiulė nuostaba, kad Kenijoje, kur auginama kava, kavinėse tau pasiūlys tik tirpios, parduotuvėje įsigyta malta – irgi ne ypatinga, o geros teks paieškoti kartais ir su žiburiu, nes didžioji dalis jos eksportuojama.
– PAR kavos kultūra yra labai didelė ir konkurencinga. Manau, prilygstanti Australijos ar Skandinavijos šalims. Geriausias coffee shopas pasaulyje yra Keiptaune. Čia bet kuriam kaime tau padarys flat white su išpiešta tulpe (šypsosi).
– Nuostabu! O savo ūkyje turite kokių nors gyvūnų?
– Yra keli bičių aviliai. Kol kas koncentruojamės į verslą ir vaikus, bet ateityje planuojame plėstis. Bent minimaliai – viščiukai, karvutė, kelios lamos (šypsosi).
– Kaip į jūsų sprendimą vykti gyventi taip toli reagavo šeima, artimi draugai?
– Buvo nustebę, nes, panašiai kaip ir aš, mažai žinojo apie šalį. Pirmas tėvų klausimas buvo: „O ten yra baltų žmonių?“ Tačiau kai atsiunčiau būsimos žmonos nuotrauką, liepė nedelsti (juokiasi).
Pirmas tėvų klausimas buvo: „O ten yra baltų žmonių?“ Tačiau kai atsiunčiau būsimos žmonos nuotrauką, liepė nedelsti.
– Pasiilgstate Lietuvos? Norėtumėte, o gal ir planuojate kada čia sugrįžti gyventi?
– Pasiilgstu, aišku. Keisčiausia, kad labiausiai pasiilgau žiemos, nemačiau sniego ir nejutau šalčio daugiau kaip ketverius metus.
Pasiilgstu kultūros ir teatro, senamiesčio stogų ir jaukių kavinių, lietuvių kalbos ir juodos duonos. Tačiau grįžti gyventi jau neplanuoju – Afrika per giliai širdy, bet vaikus supažindinti – be abejo.
– Ar teko su šeima svečiuotis Lietuvoje? Ar tik su žmona? Koks jai įspūdis susidarė apie mūsų šalį?
– Buvome tik su žmona. Tada pirmą kartą pamatė sniegą. Jai patiko Lietuva, sakė, kad čia daug kultūros ir istorijos. Patiko gamta ir miškai. Tik keistai atrodė sovietiniai blokai ir sakė, kad būtų per šalta gyventi.
– Kalbant apie sniegą – kad ir kaip tarpusavy nederėtų žodžiai „sniegas“ ir „Afrika“, bet ir PAR kartais pasninga, suprantama, ne visoje šalyje. Koks ten klimatas, kiek termometro stulpelis pakyla vasarą ir nukrinta žiemą?
– Skiriasi nuo vietovės. Būna labai karštų savaičių, kai temperatūra perkopia 40 – tada nėra kur dėtis. Žiemą atšąla ir iki minus 2. Sniegas matosi kalnuose, viskas apšąla, bet tai būna retai. Prieš kelerius metus pasnigo Keiptaune, tai žmonėms buvo atrakcija.
Įprastai temperatūra laikosi nuo 15 iki 30 laipsnių visus metus. Tik pastaruosius kelerius metus pietinę šalies dalį kankina didelė sausra, Keiptaune, kaip pranešama, netrukus baigsis vanduo. Tai visur dabar chaosas.
Didžioji dalis žmonių buvo vieningi ir bendrai stengėsi taupyti, kur tik gali: panaudoti dušo vandenį gėlėms laistyti, kas kartą tualete nenuleidinėti vandens.
– Išties baisu net pagalvoti, kad artėjama prie tokios ribos. Apskaičiuota, kad data, kai Keiptaune iš čiaupų nustos bėgti vanduo, yra balandžio 22-oji. Turite ten draugų, kaip jie reaguoja į šią žinią? Kaip pasireiškia ta sumaištis?
– Dėl vandens trūkumo visi buvo išsigandę iš pradžių, pradėjo pirktis 5 litrų butelius vandens iš parduotuvių ir kaupti. Kas galėjo, susidėjo lietaus konteinerius. Didžioji dalis žmonių buvo vieningi ir bendrai stengėsi taupyti, kur tik gali: panaudoti dušo vandenį gėlėms laistyti, kas kartą tualete nenuleisti vandens.
Tačiau kaip ir visur atsirado ponų, kuriems mažai kas rūpi, išskyrus sąskaitą banke. Jie vis tiek prisileisdavo savo baseinus, kas dieną laistė veją, o tai buvo laikoma nusikaltimu. Vėliau pasigirdo teorijų, kad vanduo nesibaigs, kad čia yra tik vyriausybės bandymas kontroliuoti žmones. Kol kas niekas nieko tikrai nežino ir visi laukia, kas bus. Kas taupydami, kas eikvodami...
– Situacija išties nepavydėtina, lieka tikėtis, kad lietaus sezonas bus dosnus, ir žmonės labiau susimąstys. Nuo katastrofų dar norėtųsi sugrįžti prie malonesnių dalykų, tikintis, kad šalies neištiks krizė, turistai ir toliau galės čia lankytis, o atvykę norės skaniai pavalgyti ir „prisigerti“ įspūdžių. Papasakokite apie PAR maistą, tradicinius patiekalus – ko reikėtų paragauti čia atvykus?
– Pietų Afrika gana unikali maisto atžvilgiu. Keiptaune ir Johanesburge yra vieni geriausių restoranų pasaulyje. Maisto kokybės ir kainos santykis čia labai geras. Tradiciškai, kaip ir daugumoje Afrikos šalių, čia vyrauja pupos ir kukurūzai. Pietų Afrikoje vyrauja daug imigrantų maisto kultūros.
Keiptaune ir Johanesburge yra vieni geriausių restoranų pasaulyje. Maisto kokybės ir kainos santykis čia labai geras.
Pavyzdžiui, Cape malays (etninė grupė – red.) atnešė Vidurio Rytų kultūrą, indai iš KZN (Kvazulu-Natalio) – bunny chow (greitojo maisto patiekalas – duonos „kubilėlis“, pripildytas kario – red.), afrikansai – ant ugnies keptą mėsą.
Kaip ir visur, geriausia ragauti gatvės maistą, nesirinkti prabangių restoranų, pažinti kultūrą ir papročius, pabendrauti su šefu.
– O ką patartumėte būtinai pamatyti, aplankyti ir ko nedaryti nusprendusiems aplankyti PAR?
– Būtina užlipti į kalną – Lietuvoje jų nėra, o čia apstu. Paplaukioti vandenyne su pingvinais, aplankyti vietos bendruomenę (čia vadinama townships, kur gyvena tikrieji afrikiečiai), atsistoti ant banglentės, šokti su guma nuo aukščiausio tilto Pietų pusrutulyje. Tiesiog atsipalaiduoti ir pajusti Afrikos dvasią.
– Kokios yra jūsų šeimos atostogos: keliaujate po šalį ar vykstate svetur? Užsiimate vandens sportais?
– Kol kas dar niekur nevykstame, kol vaikai maži, patyrinėjame PAR. Pirmas tikras atostogas turėsime rugsėjį – vyksime į Mauritaniją.
Čia labai populiaru stovyklauti. Pasisekė su uošviu, jis senas banglentininkas, šalies čempionas savo kategorijoje, tai visada smagu užšokti ant lentos. Šiaip žmonės čia kur kas aktyvesni nei lietuviai, klimatas daro savo: visi bėgioja, važinėja dviračiais ir pan.
Jei vietinio paklausi, kada bus padaryta, visada atsakys: „Now now“ (liet. „dabar, dabar“). Man tai reiškia, kad greitai, o jiems tai gali būti ir rytoj.
– Kokių stereotipų turėjote apie šią šalį ir kuriuos jų sulaužėte arba jie kaip tik pasitvirtino?
– Afrika visada buvo Afrika. Niekada prieš nieką nebuvau nusistatęs. Čia tiesiog viskas vyksta savo laiku. Jei vietinio paklausi, kada bus padaryta, visada atsakys: „Now now“ (liet. „dabar, dabar“). Man tai reiškia, kad greitai, o jiems tai gali būti ir rytoj (juokiasi).
– Teko su šiuo bruožu susidurti ir Kenijoje – visi ramiai ir be streso, savo tempu. Kartais pagalvoji, kad galbūt tai irgi yra dalis laimės, kurią nuolat bėgdami kartais pražiopsome. O kas jums yra laimė?
– Mieganti duktė ant rankų, rytinis rūkas, kavos kvapas, plokštelės traškesys ant gramofono, vaikų juokas, naujas daigas lysvėje... Gal net per daug laimės...
15min straipsnių ciklas „Gyvenu, kaip noriu“ – apie žmones, vieną dieną nutarusius iš esmės keisti savo gyvenimą. Vienus paskatino asmeninės ambicijos ir siekiai, kitus – seniai kirbėjusios svajonės, meilė kitam arba tiesiog pačiam sau. Trečius – supratimas, kad galima gyventi taip, kaip visi, bet galima gyventi ir taip, kaip kiti niekada negyvens.
Jei jus supa tokie žmonės arba pats esate vienas tokių, parašykite mums gyvenimas@15min.lt.
