Mediko nuopelnai
K.Strupas yra atlikęs daugybę unikalių operacijų, nuolat stengėsi, kad pilvo organų chirurgija tobulėtų, kad šioje srityje būtų taikomos visos pasaulyje prieinamos inovacijos, atliko sudėtingas kepenų, kasos ir inkstų persodinimo operacijas, vadovavo Lietuvos minimalios intervencinės chirurgijos draugijai, Baltijos šalių chirurgų asociacijos viceprezidentas, o nuo 2013 iki 2018 m. vadovavo Santaros klinikoms, iš kurių vadovo posto, prasidėjus teisminiam procesui, pasišalino savo noru. Taip pat pilvo chirurgas penkerius metus Vokietijoje stažavosi ir grįžęs sėkmingai pritaikė įgytą patirtį Lietuvoje.
2012 m. jis paskelbtas „Profesijos riteriu“ už nuopelnus tobulinant pilvo organų chirurgiją, pasiekimus ir inovacijas onkologinėje chirurgijoje, kepenų, kasos ir inkstų transplantacijas, ilgametį ir atsidavusį darbą.
2007 m. jis Lietuvos prezidento apdovanotas Karininko kryžiaus ordinu „Už nuopelnus Lietuvai“. 2010 m. jam šv. Kristoforo statulėlė „Už išgelbėtas žmonių gyvybes“. K.Strupas yra Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys.
Teisminio proceso peripetijos
Tačiau viskas sugriuvo per vieną dieną, kai 2018 m. vasario mėnesį buvo skambiai pranešta, kad tiriama stambi korupcijos byla Santaros klinikose – buvo įtariama, kad stambūs kyšiai vadovybei buvo maskuojami paramos forma. Vienas iš sulaikytų įtariamųjų – tuometinis jų vadovas K.Strupas.
Pasak pareigūnų, jis galimai per vieną sau pavaldų asmenį reikalavo iš juridinių asmenų paramos Santaros klinikoms dėl laimėtų ir vykdomų ne mažiau kaip penkių viešųjų pirkimų informacinių technologijų srityje. Prokuratūros ir STT duomenimis, šie penki pirkimai buvo vykdomi už daugiau kaip 2 mln. eurų sumą.
2019 m. gegužę šie įtarimai subliuško, tačiau teisėsaugininkai K.Strupui pateikė kitokį kaltinimą – dėl kyšio (galimai 100 eurų) paėmimo. Esą kyšio davimas buvo užfiksuotas slaptomis kameromis, kurias K.Strupo kabinete įrengė pareigūnai. Nors tiek medikas, tiek pacientė šį faktą neigė, šių metų kovo 12 d. Vilniaus miesto apylinkės teismas pripažino padarius baudžiamąjį nusižengimą. K.Strupui buvo skirta 5 tūkst. eurų, pacientei – 4,5 tūkst. eurų bauda.
Teismas, priimdamas nuosprendį, rėmėsi kamerose užfiksuotais dviem gydytojo ir pacientės susitikimais, kurių metų buvo matoma, kad pacientė kažką deda šiam į kišenę. Vienu atveju matėsi vokas, kitu atveju – žalsvas popieriukas. Nors vaizdo įraše buvo sunku gerai įžiūrėti popierių, buvo padaryta prielaida, kad tai banknotas, nors pacientė teisme liudijo, kad vienu atveju tai buvo jos sveikatos duomenys, o antru atveju – jos kavinės adresas. Kyšio davimo motyvas – kad moteriai operaciją atliktų K.Strupas.
Tačiau Vilniaus apygardos teismas panaikino pastarąjį sprendimą konstatuodamas, kad nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, kitaip tariant, ne kiekvienas žalsvas popieriukas gali būti laikomas banknotu. Taip pat nėra duomenų, kad K.Strupas būtų atlikęs šią operaciją. Taigi subliuško ir antrasis įtarimas garsiajam medikui.
Nuo šiol K.Strupas vėl gali kvėpuoti lengvai – jis niekuo nebeįtariamas. Tačiau ką tenka išgyventi žmogui, kai vienas kaltinimas akimirksniu sugriauna per ilgus metus užsitarnautą reputaciją?
– Kaip jaučiatės – tiek emociškai, tiek fiziškai – kai 2,5 metų trukęs procesas pasibaigė?
– Fiziškai jaučiuosi labai gerai. Tiesą sakant, gerai jaučiausi visą tą laiką. Morališkai jaučiuosi dar geriau, juolab kad nuo pat pradžių žinojau, kad nebuvo nieko, kuo esu kaltinamas.
Aišku, buvo tam tikrų pamąstymų. Mano tėvukas yra pasakojęs – kai pokario metais žmones išveždavo, jie sėdėdavo traukinyje ir svarstydavo: „Kodėl, už ką?“ Jiems užtruko apie 40–50 metų, kol paaiškėjo, kas tuomet įvyko ir kuris iš kaimynų juos apšnekėjo. Dabar visgi ne pokario metai, todėl tikiuosi, kad paaiškės greičiau, kam reikėjo viso šio spektaklio.
Komedijos pradžia buvo keista, nesitikėjau, kad taip gali man nutikti, tačiau vėliau į viską žiūrėjau tyrinėtojo žvilgsniu.
– Ar pats turite versijų?
– Visi apie tai kalba – tai ne mano versijos. Tačiau, manau, kad būtų sąžininga, jeigu tos pačios tarnybos, kurios visa tai taip skambiai ir triukšmingai pradėjo, paskelbtų ir tai, kam to reikėjo.
– Prasidėjus procesui tikėjote, kad būsite išteisintas, ar buvote nusiteikęs viskam?
– Nuo pat pirmos minutės tiek aš, tiek mano šeima ir draugai žinojome, kad aš to padaryti negalėjau. Galiausiai į vadovaujančias pareigas atėjau ne tam, kad padaryčiau kažką bloga, o kad padaryčiau gerų dalykų, kurie man pakankamai gerai sekėsi.
Todėl žinojau, kad šis procesas kažkada pasibaigs. Tik gaila, kad jis užtruko taip ilgai – tiesą sakant, kaip man ir prognozavo patyrę žmonės, iki rinkimų.
– Kaip dabar – iš šiandienos pozicijų – vertinate visą proceso eigą?
– Stengiuosi nesikapstyti praeityje, noriu žiūrėti tik pirmyn. Aišku, įveltas į visą šį teisėsaugos mechanizmą išgyvenau įdomią patirtį. Tačiau yra dviejų tipų žmonės. Vieni gyvena širdimi – skaudžius gyvenimo įvykius jie išgyvena kaip tragediją. Kiti gyvena vadovaudamiesi protu – jie į tokius įvykius žvelgia kaip į komediją.
Aš save priskiriu prie antrųjų. Komedijos pradžia buvo keista, nesitikėjau, kad taip gali man nutikti, tačiau vėliau į viską žiūrėjau tyrinėtojo žvilgsniu. Tai buvo mano pirmas sąlytis gyvenime su teisiniais procesais, tačiau savimi niekada neabejojau ir neabejosiu. Taigi į ateitį žvelgiu nusiteikęs pozityviai. Tik norėtųsi, kad teisybė visgi nugalėtų ir spektaklio režisieriai taip pat būtų įvertinti ir įvardinti.
– Jeigu dabar jums vėl pasiūlytų vadovauti ligoninei, ar po viso šio proceso ryžtumėtės sutikti?
– Noriu pasakyti truputį kitaip. Žvelgdamas į ateitį galvoju ne tik apie save. Labai norėčiau, kad daugiau niekam nenutiktų panašių scenarijų, kurie tapo tradicija valdant esamai koalicijai. Prisiminkime, kiek daug buvo panašių situacijų, kai, nežinia kodėl tu atsiduri rampos šviesoje, ir po to viskas tyliai subliūkšta.
Tu, kaip įtariamasis, negali kalbėti, kol vyksta teisinis procesas, o visi kiti gali komentuoti, ką nori.
Ne kiekvienas po to nori ar išdrįsta papasakoti, ką jis išgyveno. Tu, kaip įtariamasis, negali kalbėti, kol vyksta teisinis procesas, nes tokia yra paaiškinta tvarka, o visi kiti gali komentuoti, ką nori.
Aš savo išgyvenimų nebijau – patirties reikia turėti įvairios, tiek šlovinančios, tiek kitokios. Todėl labai norėčiau, kad žmonės galvotų, ką jie renka į valdžią. O išrinktajai valdžiai norėčiau palinkėti, kad ji šių klaidų, arba paradinių spektaklių, vengtų. Pirma, tai neteisinga, antra, šie procesai turėtų vykti skaidriau: pradžia būna labai pompastiška, o kai aiškus rezultatas, visi pamiršta, kas įvyko.
O kalbant apie pareigas – esu Pilvo chirurgijos centro vadovas, kaip ir prieš tapdamas generaliniu direktoriumi. Per visą tą laiką nepraradau nei savo žinių, nei įgūdžių – kol vyko procesas, dirbau tą darbą, kurį moku geriausiai. Ir su malonumu jį dirbsiu toliau.
– Kaip vertinate teismo posūkį, kai nepasitvirtinus ankstesniems įtarimams, susijusiems su korupcijos byla, buvote apkaltintas kyšininkavimu?
– Pirmas įtarimas, kuris man buvo pateiktas, buvo piktnaudžiavimas tarnyba. Nebuvo nė vieno žodžio apie korupciją, nors buvau tapatinamas su labai stambia korupcijos byla, kuri pernai labai tyliai pasibaigė, nors, pasikartosiu, būtų solidu garsiai pradėjus garsiai ir užbaigti bei atsiprašyti. Tai būtų nauja praktika.
O įtarimai dėl kyšio buvo pagarsinti praėjus dviem savaitėms po „tylios“ pirmo ikiteisminio tyrimo pabaigos 2019 m. gegužę. Noriu pabrėžti, kad ligonės nei konsultavau, nei operavau. Ir, kaip sako teisininkai, abu įtarimai turėjo būti pareikšti vienu metu. Pagarsinus kitą įtarimą po 1,5 metų, atsiranda dar daugiau klausimų „kodėl“.
– Nuostata, kad medikai ima kyšius, visuomenėje vis dėlto yra gaji. Kaip yra iš tiesų?
– Laikai labai greitai keičiasi. Aplinkoje, kurioje aš dirbu, ši tradicija baigia nunykti. Mano gydytojo karjeros pradžioje tokių epizodų tikrai pasitaikydavo.
– Kaip apskritai vertinate Lietuvos sveikatos apsaugos sistemą?
– Pasaulyje yra įvairių modelių. Tačiau visi žinome, kad yra valstybinė ir privati medicina. Privačioje medicinoje yra mokama, valstybinėje medicinoje viskas turi būti nemokama. Ar gali derėti abi sistemos?
Esu dirbęs Vokietijoje, kurioje iš tiesų buvo derinamos abi sistemos. Valstybinė medicina ten nemokama, bet jeigu konkretus ligonis nori, kad jį gydytų konkretus gydytojas, tuomet su ligonine pasirašoma sutartis ir pacientas už šią paslaugą sumoka. Dalis šių pinigų atitenka ligoninei, dalis – pageidaujamam gydytojui. Ši sistema Vokietijoje egzistuoja iki šiol ir gali būti pritaikyta ir kitose šalyse.
– Minėjote, kad jūsų pažįstamų ratas per šį procesą nesumažėjo. Ar tikrai niekas nenusigręžė, nesulaukėte jokios replikos iš paciento?
– Buvo tik keletas anekdotinių situacijų, kai į konsultacinį kabinetą ateina žmogus, apsidairo, pasižiūri į lubas, į lempas ir klausia: „Ar mūsų čia niekas negirdi?“ Pasijuokėme abudu ir tiek.
O pažįstamų žmonių ratas tikrai nesumažėjo. Žmonėms, kurie mane pažįsta jau seniai, nesupranta, kodėl, sulaukęs 60-ies, staiga turėčiau pasikeisti. Nė viena iš man klijuojamų etikečių artimų žmonių rate neprilipo.
