Rimčiau aviacija J.Tolkačiovas susidomėjo besimokydamas 4–5 klasėje. „Anksti ėmiau domėtis, kur galėčiau mokytis, kokios ateities perspektyvos“, – sako Justas. Šiuo metu Justas dirba orlaivių ir įgulos nuomos, techninės priežiūros ir draudimo ir užsakomųjų skrydžių bendrovėje „Avion Express“ ir dažniausiai skraido užsakomaisiais skrydžiais. Šiemet populiariausia jo skrydžių kryptis buvo Antalija, iš kurios ir į kurią poilsiautojus skraidindavo iš įvairių Europos miestų.
15min GYVENIMO pokalbis su Justu – apie tai, kaip išsipildo svajonės, kokia yra piloto kasdienybė, kodėl lėktuve pavojinga rūkyti ir kodėl lakūnams prieš skrydį būtina pavalgyti.
– Justai, aviacija susidomėjote dar vaikystėje ir visus tuos metus, kol baigėte mokyklą, ši mintis jūsų taip ir nepaleido?
– Ne, nes buvau užsibrėžęs tikslą – tapti pilotu. Dar besimokydamas 12 klasėje praėjau sveikatos patikrinimą. Atliekamas labai nuodugnus tyrimas ir išduodama vadinamoji pirmos klasės sveikatos pažyma. Tikrina širdį, klausą, kvėpavimą, ar turėjai traumų, taip pat psichiką.
Baigęs 12 klasių pateikiau dokumentus stoti į A.Gustaičio aviacijos institutą. Pirmu numeriu įrašiau pilotavimą, antruoju – skrydžių valdymą. O toliau jau – aviacijos mechanika, avionika. Žinojau, kad jei ir neįstosiu į pilotavimą, aš savo gyvenimą vis tiek siesiu su aviacija.
Susikirtau per egzaminus, o vienintelis dalykas, ką padoriai išlaikiau, buvo fizika. Į pilotavimą neįstojau, tačiau į skrydžių valdymą – taip. Pradėjau mokytis, tačiau vis neapleido mintis, kad noriu būti pilotu.
Trečiame kurse mes turėjome galimybę išsilaikyti koordinatoriaus licenciją, kuri leidžia dirbti vietiniuose aerodromuose.
Apskirtai, skrydžių vadovas yra žmogus, kuris dirba bokšte – kontroliuoja orlaivius tiek ant žemės, tiek danguje. Tačiau aerodromuose mes orlaivių valdyti negalime, tik pateikiame jiems skrydžių informaciją – kokia situacija aerodrome, koks oras, ar yra ore kitų orlaivių. Mes – kaip antžeminė informacinė stotelė.
Kai jau turėjau koordinatoriaus licenciją, nuvažiavau į Aleksoto aerodromą Kaune ir tiesiai šviesiai paklausiau: gal jūs ieškote koordinatoriaus? Jie sutiko mane priimti atlikti praktiką, vėliau vienam sezonui priėmė į darbą.
Taip prasidėjo ketvirtasis studijų kursas, o aš vis sukau galvą, kaip man tapti pilotu. Nors man instruktorius sakė, kad aš būčiau geras skrydžių vadovas, tačiau supratau, kad juo būti negaliu.
– Kodėl?
– Aš negalėjau žiūrėti, kaip kyla lėktuvai. Norėjau būti ten, viduje. Į pilotus žiūrėjau su baltu pavydu.
Dar dirbdamas Aleksote sužinojau, kad „Avia Solutions Group“ dukterinė įmonė „BAA Training“ moko pilotus. Tai – privati mokykla. Pradėjau ieškoti galimybių mokytis ten, tuo pačiu suprasdamas, kad tai – kosminiai pinigai. Tačiau pasirodė, kad ši mokykla atsirenka motyvuotus žmones, kurie turi galvą ant pečių, skiria beprocentinį finansavimą ir po to padeda susirasti darbą. Kai pradedi dirbti – jiems tą sumą po truputį grąžini. Be abejo, yra faktas, kad taip tu prisiriši prie įmonės, įsipareigoji, bet tuo pačiu esi garantuotas, kad gausi darbą.
Pabandžiau ten patekti ir man pavyko. Vienu metu vasarą dirbau per dvi vietas – Aleksote ir Istros aerodrome Panevėžyje. Pamenu, kad kaip tik važiavau iš Panevėžio, ir gavau laišką, kad esu kviečiamas į šiuos mokymus. Sustojau šalikelėje ir apie 15 minučių stovėjau, nesuvokdamas, kas vyksta.
Visas drebantis grįžau namo. Sakau: mama, gavau pakvietimą. Tada nuvažiavau, atlikau testus. Užduotys man nepasirodė sudėtingos. Tai – loginės, matematinės elementarios užduotys, pavyzdžiui, kaip pagal prietaisus nustatyti orlaivio padėtį. Esu labai daug laiko praleidęs prie kompiuterio žaisdamas aviacinį simuliatorių, ir tai man padėjo. Be to, panašaus tipo užduotis atlikinėjau stodamas į institutą, tad esmę žinojau.
Mano mama prie jo priėjo ir sako: būkit žmogus, pakratykite jį taip, kad jis nenorėtų skraidyti.
Buvau pakviestas mokytis, tačiau tada iškilo dar viena problema – turėjau mokytis jau penktame instituto kurse. Pavyko susitarti su dėstytojais, kad nelankysiu paskaitų, tačiau už viską atsiskaitysiu. Manimi patikėjo, tad mokiausi per dvi vietas.
Mokymosi procesas niekada nesibaigia. Mes nuolat gauname naujų dokumentų, atsiranda naujos procedūros, kurias turime žinoti. Ši specialybė – kaip gydytojo, nes tu visą gyvenimą mokaisi.
Be to, įvyksta lėktuvų katastrofos, kiti įvykiai, iš kurių geriau mokytis, o ne pačiam į juos patekti. Nes šioje specialybėje tu negali padaryti visų klaidų – tu tiek ilgai, kad jas visas padarytum, negyvensi. Turi mokytis iš svetimų klaidų. Iš svetimų patirčių.
Visada įdomu pasikalbėti su didelę patirtį turinčiais kapitonais, pilotais. Atsirenki informaciją, kaupi žinių bagažą ir pritaikai jį savuose skrydžiuose.
– O kada jūs pats pirmą kartą gyvenime skridot lėktuvu?
– Kai buvau dešimtoje klasėje, tėvai padovanojo akrobatinį skrydį Aleksote. Skridau su pilotu Antanu Marčiukaičiu. Mano mama prie jo priėjo ir sako: būkit žmogus, pakratykite jį taip, kad jis nenorėtų skraidyti.
