„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Pirmasis iš lietuvių K2 viršūnę pasiekęs alpinistas S.Damulevičius: „Pats nesitikėjau, kad tiek pavyks“

Lygiai prieš dvi savaites – liepos 28-ąją – vienas žymiausių Lietuvos alpinistų Saulius Damulevičius tapo pirmuoju lietuviu, pasiekusiu antro pagal aukštį ir vienu sudėtingiausių kalnų pasaulyje laikomo K2 viršūnę (8611 m). „K2 tikrai buvo labai didelis siekis, įprasminimas to, ką dariau visus tuos metus. Man atrodo, kad dar nesuprantu, kas įvyko, nes ir pats nesitikėjau, kad tiek pavyks“, – sakė S.Damulevičius.

Birželio viduryje į ekspediciją išvykęs Saulius iš jos parvyko tik prieš keletą dienų. Be to, kad tapo pirmuoju lietuvių alpinistu, įkopusiu į „laukiniu“, „nuožmiuoju“, o kitų – ir „kalnu žudiku“ vadinamo K2 viršūnę, šioje ekspedicijoje Saulius liepos 19 d. pasiekė ir kito aštuoniatūkstantininko – Brod Piko – viršūnę (8051 m) ir tapo pirmuoju lietuviu, kuris per sezoną užkopė į du aštuoniatūkstantininkus, bei 15-u istorijoje, kuris pasiekė Brod Piko ir K2 viršūnes per tą patį sezoną nenaudodamas papildomo deguonies ir aukštuminių gidų bei nešikų pagalbos.

Asmeninio archyvo nuotr./Saulius Damulevičius ant Brod Piko viršūnės
Asmeninio archyvo nuotr./Saulius Damulevičius ant Brod Piko viršūnės

„Lyg atsirado ryšys, todėl skubu rašyti. Aš ryt su 3 lenkais išeinu į K2. Turiu pabandyti. Oras geras, aklimatizacija yra, gal norėčiau ilgiau pailsėti, bet turbūt visada norėsis“, – tokią žinutę savo bičiuliui parašė alpinistas S.Damulevičius po to, kai nusileido pasiekęs Brod Piko viršūnę.

Kas vyko toliau, kaip sekėsi beveik du mėnesius trukusi ekspedicija, kokių sunkumų ir nuotykių teko patirti, kokių minčių pasėja prieš akis įvykstanti alpinisto žūtis, koks jausmas apima žvelgiant nuo 8,6 km kalno ir kokių planų turi ateičiai, Saulius papasakojo portalui 15min.

– Sauliau, kažkada esate sakęs, kad visada smagu būti pirmam, padaryti tai, ko kitas nepadarė. Tai ar smagu? Kokiais jausmais, mintimis gyvenate pastarąsias dienas?

– Tikrai smagu. Be pagrindinio tikslo – įkopti, mano vienas tikslų būna padaryti ką nors nauja. Neiti tais pačiais pramintais keliais, kopti į tas viršūnes, į kurias lietuviai nėra įkopę ar bandę kopti, nes tada atrandi kažką naujo, palieki savo pėdsaką, gali dalintis tuo su bendruomene ir galvoti apie naujus iššūkius. Tą patį kartoti metai iš metų tiesiog būtų neįdomu, nebūtų jokio progreso.

Smagu, kad pavyko tai padaryti tuo natūraliausiu, gryniausiu būdu – be pagalbos.

K2 jau ilgai buvo planuose, tik laukiau, kol tinkamai susidėlios kortos. Praeitais metais keliavau į tą patį regioną, 2019-aisiais irgi buvau šalia, kad apsižiūrėčiau, suprasčiau situaciją. Kalnuose tikrai reikia orientuotis, žinoti save, regioną, suprasti orus, kalną, žmones. Aš tam ruošiausi.

Smagu, kad pagaliau tos kortos susidėliojo, pasiruošimas, patirtis davė savo. Smagu, kad pavyko tai padaryti tuo natūraliausiu, gryniausiu būdu – be pagalbos, nes dabar daugelis kopia su šerpais, turi net ne vieną ar du, kurie atneša valgyti, pasako, kada eisime, kada lipsime, kada ilsėsimės, už tave neša deguonį. Dažniausiai dabar kopiama su deguonimi, kas šiaip Karakorume yra naujiena. Tai nuima tą sportiškumo, lygybės su kalnu elementą.

– Kaip jaučiatės? Atrodote sveikas, bet ar tikrai sveikas, ar viskas gerai?

– Kaip ir kiekvienas rimtesnis sportas, taip ir šis turi ir neigiamo poveikio organizmui. Dar dabar jaučiasi kopimo nuovargis, nes ten – 8 km aukštis. Organizmas patiria tam tikrų iššūkių dėl kvėpavimo ir deguonies trūkumo. Realiai tie kopimai vyksta savaitėmis, daug laiko būni aukštyje, pats įkopimas vyksta beveik parą – visą tą laiką judi šaltyje. Vis dar nėra jautrumo rankų pirštų galiukuose, nes pirštinės būna apledėjusios, tai ištrauki, tai įkiši į jas rankas. Bet per porą savaičių tai turėtų praeiti. Aš jau kaip ir esu prie to pripratęs (šypsosi).

Skirmanto Lisausko / 15min nuotr./Saulius Damulevičius 15min studijoje 2022 m. rugpjūčio 11 d.
Skirmanto Lisausko / 15min nuotr./Saulius Damulevičius 15min studijoje 2022 m. rugpjūčio 11 d.

– Pakalbėkime apie viską nuo pradžių. Kaip ir kodėl gimė planas šią vasarą vėl kopti į Brod Piką? Sakau vėl, nes pirmą kartą tai padaryti bandėte praėjusiais metais.

– Praeitais metais sąlygos buvo per daug pavojingos. Aš lipau pirmas, vertinau situaciją, 20 žmonių, kurie ėjo kartu, patikėjo mumis, kad yra per daug pavojinga. Herojų neatsirado, visi leidosi žemyn. Visi nusileido, o aš su kopimo partneriu Israfilu Ashurli iš Azerbaidžano likome nakčiai trečiojoje stovykloje 7 km aukštyje. Norėjosi atsisveikinti su kalnu. Tada, žiūrėdami į Karakorumą – buvo labai graži panorama, nutarėme, kad reikia pabaigti darbus.

Anksčiau esu nepabaigęs kai kurių kopimų, galvodavau, kad, ai, gerai, dabar nepasisekė, galbūt ateityje grįšiu, dabar reikia bandyti naujus dalykus, naujas viršūnes. Tąkart buvo jausmas, kad šitą darbą reikia pabaigti. Pavasarį susirašėme, kad tęsiame šitą planą ir vykstame į Brod Piką. Reikėjo pereiti tą pirmą barjerą, kad galėtum daryti ką nors toliau, nes tiesiog lipti į K2 aš nebuvau pasiryžęs. Sakiau, jeigu viskas bus gerai, pavyks pasiekti Brod Piko viršūnę ir sėkmingai nusileisti, tada kopsiu ir į K2.

Asmeninio archyvo nuotr./Saulius Damulevičius ir Israfilas Ashurli
Asmeninio archyvo nuotr./Saulius Damulevičius ir Israfilas Ashurli

– Tai iš dalies abi viršūnės buvo planuose nuo pat pradžių?

– Čia buvo planas max. Kaip vienas mano draugas sako, blogai, jeigu pavyksta įgyvendinti visus planus, – vadinasi, planas buvo neambicingas (šypsosi). Visą laiką alpinizme turiu tolesnį planą, nes, manau, ydinga ir galbūt psichologiškai nėra labai gerai manyti, kad, štai, tai yra tavo viršūnė ir toliau nieko nėra. Tada į tą viršūnę gali sudėti per daug energijos, minčių ir gali suklysti. Gali būti ir viršūnės karštinė, kai manai, kad čia mano paskutinė viršūnė, ir daugiau perspektyvos nematai. Todėl visada turiu tolesnį planą.

Ir čia buvo ilgai brandintas planas, kad, jeigu viskas labai gerai susidėliotų, pabandyčiau ir antrą viršūnę. Bet tai yra ėjimas į visišką nežinomybę. Lietuviai net nėra įkopę į du aštuoniatūkstantininkus per sezoną. Aš irgi nežinojau, kiek aš būsiu nusidėvėjęs, pavargęs, kiek galėsiu atsistatyti per kelias dienas. Nėra taip, kad paėmei, sugalvojai ir išėjai. Bet aš tam ruošiausi. Kai praėjusiais metais grįžau po ekspedicijos, jau kitą dieną apsiaviau sportbačius ir pradėjau vėl bėgioti, treniruotis. Man šie dveji metai buvo kaip viena ekspedicija visą laiką ruošiantis, apie tai galvojant, nes reikėjo nusiteikimo ir vidinės stiprybės.

– Didelį įspūdį daro tai, kad tiek Brod Piką, tiek K2 pasiekėte nenaudodamas papildomo deguonies. Aukštis – didelis. Kaip tam ruošiatės ir ar reikalingas koks nors ypatingesnis pasiruošimas, nei kopiant į žemesnį kalną?

– Aš jau kelerius metus kopiu į aštuoniatūkstantininkus. 2013 m. buvo mūsų tragiškai pasibaigusi ekspedicija į Nanga Parbatą, po to sekė pertrauka, bet nuo 2016-ųjų beveik kasmet būnu panašiame aukštyje. Tam tikras praktikas, kaip ruoštis, jau turiu. Jos daugiausia skirtos ištvermei, nes aukščiui tu nepasiruoši. Yra tam tikri brangūs metodai, miegoti su kaukėmis, kvėpuoti dujomis, bet aš jais, visų pirma, nelabai tikiu. Labiau tikiu natūralia aklimatizacija, renkuosi tradicinius būdus, kurie pagrįsti ištverme.

Aukštyje tu niekada nežinai – nes aukštuminės ligos visiškai nepriklauso nuo patirties ir pasiruošimo. Aš nesu buvęs tokiame aukštyje kaip K2 viršūnė. Nakvojęs tokiame aukštyje irgi nesu, nežinojau, kaip organizmas reaguos, ar nebus taip, kad jis tiesiog išsijunginės. O taip nutinka, esu skaitęs panašių istorijų, o toks atvejis nutiko ir prie mano akių. Ant K2 yra paliktų žmonių palaikų, čia tebėra praėjusiais metais žuvusio islando palaikai, ir mačiau, kaip italas, besileisdamas nuo viršūnės, atsigulė greta jo ir pradėjo merdėti dėl deguonies trūkumo, išsekimo. Prie jo priėjo šerpai, davė deguonies. Aš tuo metu lipau, negalėjau jam padėti, buvau per toli. Dar davė specialių vaistų, kad atgaivintų ir jis sugebėtų nusileisti.

Mačiau, kaip italas, besileisdamas nuo viršūnės, atsigulė greta jo ir pradėjo merdėti dėl deguonies trūkumo, išsekimo.

 Sauliaus Damulevičiaus nuotr./Kalnas K2
Sauliaus Damulevičiaus nuotr./Kalnas K2

Buvo ir kitas atvejis: sportininkas, kuris pasiekė greičio rekordą kopdamas į Brod Piką, bandė tą patį padaryti ir lipdamas į K2, bet jis tiesiog atėjęs iki tam tikros vietos, kuri pavojinga, išsijungė. Paskui jį atgaivino ir šiaip ne taip nuleido. Aš lipdamas galvojau, kad turbūt būsiu paskutinis žmogus ant viršūnės, nes lipau lėtai, o jei išsijunginėsiu, kas man padės? Niekas nepadės. Tad visą laiką lipdamas vertini, galvoji, ar galiu tai padaryti, ar ne.

– Kaip vyksta pats kopimas? Juk į ekspedicijas leidžiatės ne vienas, su partneriu ar komanda. Lipate visi kartu, laukiate vieni kitų ar kiekvienas lipa savo tempu?

– Labai skirtingai. Yra tas komercinis alpinizmas, kur lipama su šerpais, komandomis, ten jau būna jiems pastatytos palapinės, įkurtos stovyklos, jie aprūpinti maistu, dujomis. Mes kopiame labiau tradiciniu būdu. Aš visą laiką kopiu su partneriu, stengiuosi akies atstumu jį matyti, būti kartu. Šiaip tokiuose kalnuose dominuoja individualizmas. Tai reiškia, kad kiekvienas kopia savo greičiu. Tai įgalina padaryti per kalną nutiestos virvės. Jos kopiant į viršų ne tiek padeda, bet ypač padeda greičiau, saugiau nusileisti.

Aš visą laiką kopiu su partneriu, stengiuosi akies atstumu jį matyti, būti kartu.

Bet tos virvės plyšta. Prieš mane leidosi lenkas, plyšo virvė – nusivertė, man 2019 m. irgi plyšo virvė – kritau. Tuos dalykus vertini ir stengiesi lipti savo jėgomis. Bet, kai blogas oras, negali rinktis, nes, jeigu ten liksi, sušalsi, susirgsi. Virvės padeda. Šį kartą, nors turėjau partnerį, jis nelipo su manimi į K2, tad prisijungiau prie lenkų. Bet negaliu to pavadinti komanda, tiesiog lipdamas akies kraštu mačiau ir žinojau, kad kažkas irgi lipa. Turėjau savo palapinę, įrankius, maistą. Man niekas nepadėjo.

– Kiek svėrė kuprinė?

– Stengiausi ją maksimaliai susimažinti, buvo keliolika kilogramų. Bet vis tiek labai sunku (juokiasi).

– Kopėte be papildomo deguonies. Jo išvis su savimi neimate, ar nešatės kuprinėje, jei prireiktų?

– Jeigu lipi be, tai be. Be to, tai yra papildomas svoris – dar bent 4 kg. Kitas dalykas, jeigu turėtum kuprinėje, ar pasinaudosi, ar ne, nežinai, kiek tas gelbėjimosi ratas tau leis rizikuoti. To deguonies užtektų gana neilgam laikui. Žinau, kad kiti sako, jog lipa be deguonies, bet su šerpais, jie jiems neša deguonį, kad, jeigu kas nors nutiktų, jie turėtų gelbėjimosi ratą. Tai irgi yra ydinga, nes adekvačiai nebevertini savo jėgų, galvoji, ai, jei kas, gausiu kaukę, dujų. Deguonis išgelbėjo italui gyvybę, bet aš renkuosi manyti, kad man niekas nepadės, nieko neturėsiu, turiu pats savo galva galvoti, kiek ir ar galiu.

– Ekspedicija truko beveik du mėnesius. Kiek laiko prireikė aklimatizacijai ir kokiame aukštyje ji vyko?

– Pagrindinę aklimatizaciją šįkart pasiekiau labai greitai. Aišku, Pakistane niekas nevyksta greitai, šiais metais potvyniai stiprūs, visus kaimus nuplauna, tris tiltus sugriovė, pakeliui teko įvairiais būdais keltis. Į priekį keliaujant buvo užverstas kelias (nuotr. žemiau), teko lipti per uolas, kad pereitum. Pasiekti bazinę stovyklą užtruko ilgiau nei savaitę, nes keliauji į regioną, tuomet prie ledyno, penkias dienas turi eiti iki bazinės stovyklos. Tai jau vyksta aklimatizacija, o stovykla – beveik 5 km aukštyje.

Į priekį keliaujant buvo užverstas kelias, teko lipti per uolas, kad pereitum.

Sauliaus Damulevičiaus nuotr./Ant Karakorumo magistralės užgriuvo uolos
Sauliaus Damulevičiaus nuotr./Ant Karakorumo magistralės užgriuvo uolos

Pasiekęs stovyklą, antrą dieną išėjau į viršų ir po trijų dienų miegojau 7 km aukštyje. Teoriškai po to jau galėjau kopti į viršūnę, bet dėl orų teko dar porą kartų lipti. Man tai išėjo tik į naudą, nes aklimatizacija tapo dar geresnė.

– Papasakokite, kaip sekėsi kopti šiemet? Kokių staigmenų kalnas pažėrė?

– Šiemet pačioje sezono pradžioje kalnas buvo idealios būklės, užtat taip greitai viską pavyko padaryti, nes gerokai mažiau sniego, saugiau. Bet paskui – atvirkščiai, kadangi buvo mažai sniego, pradėjo kristi akmenys. Tai buvo vienas didžiausių pavojų. Jie eina kaip kulkos, krenta kelis kilometrus. Jeigu tave užkabintų, gerai nesibaigtų. Buvo tokių, nuo kurių reikėjo lankstytis, kad negautum į galvą. Iš pradžių džiaugiausi, o paskui labiau nerimavau. Sąlygos gali keistis kasdien – per dieną gali privaryti 20 ar 50 cm sniego ir vėl turėsi tą pačią situaciją.

Sauliaus Damulevičiaus nuotr./Brod Pikas
Sauliaus Damulevičiaus nuotr./Brod Pikas

– Kiek teko laukti palankios progos į Brod Piko viršūnę?

– Praėjo gal trys savaitės. Ten su oru visai pasisekė. Skirtingai nei K2, kur kopėme savaitę, nesitikėjau, kad ten taip greitai gali pasikeisti oras. Nuo saulės iki visiškos audros, kai nieko nematai, sniegą verčia, per kelias minutes ir tave gali užversti.

– Tai kaip viskas įvyko – pasiekus Brod Piko viršūnę iš karto buvo mintis, kad toliau į K2?

– Ne. Visų pirma reikėjo nusileisti. Nusileidimas yra sudėtingas, pavojingas, yra ketera, reikia praeiti. Tą pačią dieną žuvo prieš mane einantis britas, tik aš pats nemačiau tos situacijos. Ten virvių nėra, pastatysi ne taip koją – lėksi labai toli. Vienoje vietoje buvau praradęs orientaciją. Sekė sunkus, ilgas nusileidimas, nes reikėjo susirinkti įrangą. Visą dieną leidausi, tik naktį pasiekiau bazinę stovyklą.

Buvau visiškai išsekęs, sėdėjau dvi valandas tuščioje virtuvėje, gėriau karštą vandenį kaip arbatą, kad atsigaučiau. Žinojau, jeigu norime eiti į K2, turime tris keturias dienas poilsiui. Atsistatyti po tokio išbandymo taip greitai neįmanoma. Tai aiškiai suvokiau. Kiekvieną dieną vis savęs klausiau, ar aš galiu pabandyti, nes nebuvau tikras dėl savo galimybių ir jėgų. Aš net prieš išeidamas nusistačiau sau, kad, gerai, einu, kol galėsiu nusileisti – tol lipsiu į viršų. Nebuvo, kad einu iki viršūnės, ir taškas.

– Kiek laiko truko kopimas į Brod Piko viršūnę ir kiek jo prireikė K2?

– Nuo bazinės stovyklos kopimas į Brod Piką ir grįžimas atgal įvyko per keturias dienas. Buvo labai intensyvu – kopėme praleisdami vieną stovyklą, paskui leidomės visą dieną be sustojimo. Nusileidęs turėjau tas keturias dienas poilsio. Bet tas poilsis – irgi sąlyginis: išsiskalbi drabužius, susitvarkai įrangą, pasigalandi kates, susiskaičiuoji maistą, dujas, susižiūri kitus dalykus, bandai gauti informacijos, stebi organizmo būklę ir t. t. Žodžiu, visą laiką yra, ką veikti.

Po tų poilsio dienų išėjome. Atstumas nuo vienos iki kitos bazinės stovyklos yra 8 km – apie dvi valandas kelio. Į K2 lipome nepraleisdami stovyklų. Iki viršūnės kilome penkias dienas, nusileisti prireikė dviejų – taigi iš viso savaitė.

VIDEO: Sauliaus Damulevičiaus kopimas į K2

– K2 viršūnę yra pasiekę vos keli šimtai žmonių. Šis kalnas vadinamas vienu sudėtingiausių kopti ir sakoma, kad leisdamiesi žūsta vienas iš keturių alpinistų. Kuo tas kalnas toks sudėtingas, kad ir įkopti taip sunku, ir gyvybių nemažai pasiglemžia?

– Visų pirma – jis labai aukštas. Kiekvienas šimtas metrų virš 8 km – vadinamosios mirties zonos, labai prisideda prie jėgų praradimo ir rizikos susirgti kalnų ligomis. Tie, kurie rašė techninę specifikaciją, negalvojo, kad kas nors lips į 8 km, nes mūsų organizmai nėra tam pritaikyti. Ir kaip tu tai atlaikysi, niekada nežinai.

Antras dalykas – techninis sudėtingumas. Jis yra status kalnas. Jeigu ne taip koją pastatysi, nebūsi prisirišęs, gali nulėkti, o dar yra pora vietų, kur techniškai reikia ir uolomis pralipti. Iš tiesų ten daug tokių mistinių, savo pavadinimus ir istoriją nuo pirmųjų įkopėjų laikų turinčių vietų – jos yra techniškai sudėtingos. Prisideda ir oro sąlygos, ir krintantys akmenys, ir bendras stresas – kai daugiau vargsti, koncentruojiesi į tuos techninius elementus, gali nepamatyti kitų dalykų. Ir tada žmonės pradeda daryti klaidas.

Šiemet ant šio kalno žuvo trys žmonės. Prie mano akių pačią pirmą dieną žuvo žmogus.

 Sauliaus Damulevičiaus nuotr./Kalnas K2
Sauliaus Damulevičiaus nuotr./Kalnas K2

Šiemet ant šio kalno žuvo trys žmonės. Prie mano akių pačią pirmą dieną žuvo žmogus. Tai nutiko pirmą kartą mano alpinizmo istorijoje – esu dalyvavęs gelbėjimo darbuose, kai reikėjo išnešti žuvusį žmogų, žinau tokių situacijų, bet niekada nebuvo taip, kad man prie akių žūtų žmogus. Kalnas, kurį ir vadina „Laukiniu kalnu“ (angl. Savage mountain), iš karto parodė savo reputaciją, buvo daug apmąstymų ir minčių, ar man ta rizika yra priimtina, ar noriu žaisti pagal šitas taisykles. Iš karto labai aiškiai supratau, kad šis kalnas – tikrai ne žaidimas.

– Ar nepaveikia tokie dalykai, kai prieš savo akis pamatai žūstantį žmogų? Ir kaip pačiam sekėsi kopti į šį kalną?

– Mūsų bendruomenė – aukštuminių kopėjų – yra labai nedidelė. Mes tarpusavyje bendraujame, susitinkame jau ne vienus metus. To žmogaus aš nepažinojau, bet tuo metu ir nežinojau, kas čia krenta. Tokie dalykai mūsų bendruomenę labai veikia, nes beveik visi vieni kitus pažįsta. Pagaliau galvoji ir apie save – o ką, jei aš būčiau toje vietoje, ar man tai priimtina, ar galėsiu tą stresą atlaikyti?..

Ir buvo tų situacijų, kaip minėjau, reikėjo lankstytis nuo akmenų, vienas jų pataikė į mano kuprinę man būnant palapinėje, jeigu jis būtų lėkęs metrą į šoną, galėjo nuplėšti man galvą. Tos rizikos ten yra visą laiką. Bet, kai turi patirties, žinai savo požiūrį į kalną, atrodo, kad ne tau tai turėtų nutikti. Ir šį kartą jaučiau labai didelį bendruomenės, žmonių palaikymą – tai labai stiprino dvasią.

– Ar buvo dar kokia situacija, privertusi pagalvoti, kad „viskas, apsisuku“?

– Aišku, žūties atvejis ir tai, kad apatinė maršruto dalis tikrai labai pavojinga. Bet kuo aukščiau lipau, tuo tų netikėtų pavojų – kaip akmenų griūtys, lavinos – mažėja. Ten jau labiau prasidėjo darbas su savimi, ar organizmas atlaikys šitą krūvį. Su tuo esu pratęs labiau dirbti nei su pavojais, kurių niekaip negali valdyti. Tokių minčių, kad apsisuksiu, nebuvo, bet pamąstymų, kas būtų, jeigu būtų, – ten labai daug.

– Pirmą kartą K2 viršūnė žiemos sezono metu buvo pasiekta tik 2021 m. žiemą. Tai padarė 10 nepaliečių grupė. Ar šiuo atveju tiek ilgai niekas nebuvo įlipęs, nes apskritai sunku užkopti į K2, ar žiemą tai padaryti yra kur kas sunkiau? Ir kuo skiriasi ekspedicijos žiemą ir vasarą?

– Žiemos ekspedicijos yra gerokai sudėtingesnės, nes atsiranda šaltis, vėjas, sniegas, blogas oras yra beveik visą laiką. Šiaip lenkų alpinistai labai stiprūs, jie pirmieji yra sukopę į 10 iš 14 aštuoniatūkstantininkų žiemą. O praėjusiais metais ten įkopė šerpai nepaliečiai, tačiau per tą ekspediciją vienas žuvo. Jo palaikai tebėra likę ant kalno.

– Ar pats esate leidęsis į ekspediciją žiemą, ar visos jos vyksta šiltuoju sezonu?

– Ne, visos vasarą ir tai yra pakankamai didelis iššūkis (šypsosi).

Asmeninio archyvo nuotr./Sauliaus Damulevičiaus pakeliui į Brod Piko viršūnę
Asmeninio archyvo nuotr./Sauliaus Damulevičiaus pakeliui į Brod Piko viršūnę

– Nepalietis alpinistas Nimsas (Nimsdai Purja), kuris dalyvavo ir praėjusių metų žiemos ekspedicijoje į K2, 2019-aisiais per šešis mėnesius ir 6 dienas įkopė į visus 14 aštuoniatūkstantininkų. Kitiems prireikia kelerių ar net keliolikos metų, kad tai padarytų. Kas lemia tokius sugebėjimus ir kodėl ne kiekvienas gali taip sulipti?

– Be abejo, ne kiekvienas gali tai padaryti. Nimsas jau genetiškai yra geriau prisitaikęs prie aukščio, be to, jis yra specialiųjų pajėgų karys, jo organizmas gali tikrai daug pakelti – ir skausmo, ir ištvermės atžvilgiu. Tik vienas didelis skirtumas – kad jis kopia su deguonimi. Tai yra visiškai skirtingi dalykai, kuriuos jis lygina su pirmaisiais įkopėjais, nes jie visi kopė be deguonies ir net į Everestą. Tikriausiai nebūtų labai tikslingas palyginimas, jei per Atlantą perskridęs lėktuvu ar perplaukęs kruiziniu laivu sakytum, kad įveikiau Atlantą, ir lygintumeisi su žmogumi, kuris tai padarė irkline valtimi, kaip dabar mano draugas iš Latvijos aplink pasaulį plaukia irkline valtimi. Negali sakyti, kad tai yra tas pats.

Kitas dalykas – tokiuose rekorduose visada yra šiek tiek netiesos, nes žaidžia rinkodara, rėmėjai. Dabar jau ir jo žmonės kalba, kad nebuvo visi įkopimai padaryti gražiai, aš, aišku, negaliu kaltinti, sakau tik tai, ką girdėjau. Beje, dabar viena norvegė moteris bando pakartoti tą patį, berods, jai liko keturi aštuoniatūkstantininkai ir gali būti, kad tai padarys netgi greičiau už Nimsą.

Tikrai nenuvertinu, nesupraskit klaidingai. Ir logistiškai, ir fiziškai tai padaryti yra tikrai labai gerai. Tiesiog nereikėtų lyginti skirtingų dalykų – su deguonimi, be deguonies ir kitų metodų, kurie ten naudojami.

– Ant Brod Piko ir K2 viršūnių iškėlėte keturias vėliavas. Papasakokite apie jų reikšmę, kodėl būtent jos keliavo drauge ir kodėl nepalikote jų ant kalno?

– Mes stengiamės nieko nuo kalno nepaimti ir nieko ant jo nepalikti. Yra, kas palieka savo vėliavas ir jomis apriša kalną, bet aš manau, kad galima ir kitaip pagerbti, nebūtina įsmeigti savo vėliavos, nes kelias dienas ji ten pabus, o paskui taps šiukšle. Aš noriu, kad mano vėliavos keliautų su manimi. Kiekviena jų turi savo reikšmę.

Trispalvė yra Ernesto Markšaičio, kuris per teroristinį išpuolį 2013 m. žuvo prie Nanga Parbato. Kartą ji jau buvo ant Brod Piko – užnešta paties Ernesto, jis norėjo įkopti ir į K2, manau, kad simboliškai tą misiją aš pratęsiau.

Trispalvė yra Ernesto Markšaičio, kuris per teroristinį išpuolį 2013 m. žuvo prie Nanga Parbato.

Asmeninio archyvo nuotr./Saulius Damulevičius ant K2 viršūnės
Asmeninio archyvo nuotr./Saulius Damulevičius ant K2 viršūnės

Vytis – herbinė vėliava, man ji suteikia stiprybės, yra labai simbolinė istorine prasme. Mes kartu keliavome per užšalusią Baltijos jūrą, buvo toks palinkėjimas, kad protėvių vėlės visą laiką saugotų.

Ukrainos vėliava – dėl šiuo metu vykstančio karo daugelis mano draugų dabar yra fronte ir negali kopti. Norėjau pagerbti jų kovą, iškelti šią vėliavą ant šito kalno – padaryti tai, ko jie dabar negali. Tikiuosi, kad tai greitai baigsis ir mes galėsime kopti kartu.

Ir Šaulių sąjungos vėliava – Kovo 11-ąją įstojau į Šaulių sąjungą, sutikau daug brolių, sesių su labai didele motyvacija, kuri mane patį labai įkvėpė. Aš irgi visada tuo tikėjau – ginti Tėvynę, ginti šeimą, savo vertybes, ir sutikau tiek daug žmonių, kurie dega tomis pačiomis vertybėmis. Norėjau prisidėti ir padėkoti Šaulių sąjungai už tai, ką daro, ir pastiprinti brolius, seses, už tai ši vėliavėlė turbūt pirmą kartą buvo iškelta Karakorume, bet tikiuosi, kad dar ant daug viršūnių lips kartu.

– Smagu, kad kiekviena šių vėliavų turi savo simbolinę reikšmę ir buvo iškeltos taip aukštai. O kalbant apie aukštai – koks jausmas apėmė užkopus į K2 ir koks vaizdas atsivėrė žvelgiant nuo viršūnės?

– Vaizdas buvo nuostabus. O prieš tai įlipę žmonės buvo debesy, aplink buvo balta ir nieko nematyti. Tą dieną įkopusios alpinistės iš Peru netgi klausė, kad ji tą nuotrauką gal studijoje pasidarė, nes atrodo lyg prie balto ekrano, daugiau nieko nesimato, tik tos pačios vėliavos, kaip ir mano nuotraukoje.

Kai užlipome mes su Piotru iš Lenkijos, matėsi viskas. Aišku, buvo debesų paklotė, tai matėsi tik aukščiausi kalnai, bet visą laiką švietė saulė – jausmas, lyg būtum pusiau kosmose. Apėmė tikriausiai šioks toks palengvėjimas, kad ta misija įvykdyta. Bet mes įpratę per daug nesidžiaugti būdami ant viršūnės, pernelyg neatsipalaiduoti. Nes alpinistui viršūnė yra pusę darbo, pusę kelio. Taigi džiaugiamės tik nusileidę. Su savimi turime racijas, per kurias bendraujame, tokiuose kalnuose ant viršūnės alpinistai niekada nesveikinami, palinkima sėkmingo kelio žemyn, o sugrįžus į bazę jau galima švęsti.

VIDEO: Saulius Damulevičius ant K2 viršūnės

– Kiek laiko užtrukote viršuje?

– Pabuvau apie pusvalandį. Turėjau keletą problemyčių, kurias reikėjo išspręsti, dar nusifotografavome, o paskui jau reikėjo keliauti.

– Kokia ten temperatūra?

– Oi, net nežinau. Turėtų būti per –20, bet su tais drabužiais ir šviečiant saulei taip nesijautė.

– Papasakokite dar apie kelionę namo, nes ne taip jau greit pavyko iš kalnų sugrįžti.

– Po K2 buvo viena diena poilsio ir į kelią. Grįžti iki vietos, kur gali paimti automobilis, reikėjo per ledyną. Vieną dieną truputį susivėlinau, pradėjo lyti. O lyja taip, kad viskas kiaurai šlampa. Ir dar reikia orientuotis ant ledyno. Tai gerai, kad laikrodi turiu, galiu pasižiūrėti, kur eiti, nes viskas blizga, ženklų nebematai, gali ir likti ant to ledyno nakvoti. Tad taip sukąstais dantimis ir ėjau. Per dieną reikėjo nueiti daugiau kaip 20 km. O ten nėra lygu, turi per akmenis šokinėti, lipti aukštyn, vėl žemyn. Pirmos dienos buvo labai sunkios, organizmas pervargęs, dedi tris žingsnius į viršų ir jau turi pailsėti. Po trijų dienų pasiekėme vietą, iš kur mus paėmė džipas. Tada dar para iki Skardu, ten nemiegoję dėjomės daiktus, skridome į Islamabadą, viena diena ten ir namo – į Lietuvą.

VIDEO: Leidimasis nuo K2 viršūnės

– Jūsų feisbuko profilyje mačiau vaizdo įrašą, kad turėjote dar vieną neįprastą patirtį – teko pasisupti medinėje dėžutėje, kuria keliama per upę.

– Taip, teko (šypsosi). Buvome jau įsėdę į džipą, važiuojame, sakė, kad tiltai nunešti prie Askolės, bet manėme, kad gal jau sutvarkė, nes seniai tai buvo. Džipas sustojo, žiūriu, dėžutė virš upės ant lyno pakabinta. Galvoju: Ai, tai gerai, čia daiktus, kuprines pertemps, o kaip mes? Tada supranti, kad čia ir mes taip važiuosim (juokiasi). Ir dar prieš tai, kai man reikėjo įsėsti, sugedo tas ratas, kuris ant lyno tempia tą dėžutę.

Galiausiai šiaip ne taip atitempė žmones, o tada jau buvo mano eilė suptis virš tos upės. O ji gerai verda, įkristum ir labanakt. Paskui buvo dar du sugriauti tiltai. Bet ten iš lentų sukonstruoti maži tiltukai, kuriais buvo galima pereiti. Ta dėžutė buvo tikrai geras atrakcionas, apie tai buvau tik knygose skaitęs, nebuvo tekę susidurti.

– Ar alpinizmo pasaulyje yra kažkas, ką būtų galima pavadinti kiekvieno alpinisto svajone?

– Manau, kad alpinistai yra pakankamai skirtingi žmonės, o kalbant apie aukštuminį alpinizmą etalonas gal ir būtų K2 – viršūnė, į kurią daugelis tokių alpinistų nori ar svajoja įkopti.

Bet alpinizme yra labai daug variacijų – laipiojimas uolomis, kuris dabar yra olimpinis sportas, laipiojimas ledu, techninis laipiojimas, slidinėjimo alpinizmas ir daug kitų. Mes irgi esame slidėmis leidęsi nuo 7,5 km aukščio. Kiekvienas, manau, atranda savo. Man tai ir džiugu alpinizme, kad, jei nori lipti su deguonimi, niekas tau to neuždraus, gali lipti, jausi pasitenkinimą dėl to, ką padarei. Mano siekis yra lipti be deguonies, kito – galbūt be deguonies ir dar nusileisti slidėmis. Kiekvienas turi savų svajonių.

K2 tikrai buvo labai didelis siekis, įprasminimas to, ką dariau visus tuos metus.

Su partneriais kiekvienais metais galvojame, ką čia tokio padaryti, kokią kitą svajonę, kitą planą įgyvendinti. Ir iš to gimsta įdomių dalykų.

– Tai grįžtant namo jau pasvajojote apie kitus metus?

– Noriu dar šiek tiek pailsėti, bet kiti metai jau kaip ir turi tam tikrą kryptį, nes sueis dešimt metų po Nanga Parbato ekspedicijos, kurioje per teroristinį išpuolį žuvo Ernestas. Norėtųsi tai įprasminti, pabaigti tuos darbus, prisiminti draugus, toje vietoje palikti kokį nors atminimą. Su bendruomene, draugais, su kuriais tai išgyvenome, jau galvojame, kaip tai įgyvendinti, o ateitis parodys, ar galėsime tai padaryti ar ne.

– Be Nanga Parbato, yra dar du aštuoniatūkstantininkai – Manaslu ir Makalu, iki kurių viršūnių prieš keletą metų pritrūko labai nedaug. Ar planuojate tuos kopimus pakartoti?

– Planuoju. Svarstau, kaip viską reikės padaryti, nes Makalu būtų pirmas mano noras. Galbūt kitą pavasarį. Žiūrėsim, kaip viskas susidėlios.

VIDEO: 15min studijoje – į bene sunkiausią pasaulio viršukalnę K2 įkopęs alpinistas S.Damulevičius

– Ar dabar, peržengus aštuoniatūkstantininkų ribą, būsimose ekspedicijose nusimato būtent aukštieji kalnai, ar gali įsipaišyti ir žemesni?

– Turėjau šiemet pasiūlymą kopti į dar neįkoptas viršūnes. Padaryti ką nors įdomaus ar pirmam visada įdomu. Taip kad gali būti ir žemesnių kalnų. Bet dabar jaučiasi labai didelis nuovargis, yra padarytas labai didelis slenkstis, norisi suprasti, kas įvyko, ir pasvarstyti, ką daryti ateityje. Be to, turiu įdomių minčių, susijusių ne tik su kalnais. Bet kol kas jomis dar nesidalinsiu.

– Klausiau apie kiekvieno alpinisto svajonę, o pabaigai dar apie asmenines svajones – ar turite tokią, kalbant apie alpinizmą, ar K2 irgi buvo viena tų didžiųjų svajonių, siekių?

– K2 tikrai buvo labai didelis siekis, įprasminimas to, ką dariau visus tuos metus. Man tai yra didžiulis pasiekimas, paaugimas. Aš tai padariau, bet man atrodo, kad dar nesuprantu, kas įvyko, tos prasmės ir ką su tuo daryti toliau. Reikia įvertinti ir ten gautas pamokas. Iš esmės padariau labai daug ir dabar atsiradęs toks vakuumas, nes ir pats nesitikėjau, kad tiek pavyks. Prieš tai buvo tarsi toks eiliškumas – Makalu, kuris irgi yra aukštas (8481 m), labiau techniškas Nanga Parbatas (8126 m) ar pavojingesnė Anapurna (8091), o tada jau gali eiti ir į K2. O dabar jis jau yra. Ir dabar reikia sugalvoti, kaip elgtis toliau.

– Linkiu, kad mintys susigulėtų, o kalnai ir toliau svetingai priimtų ir paleistų. Labai ačiū už pokalbį!

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs
Reklama
Influencerė Paula Budrikaitė priėmė iššūkį „Atrakinome influencerio telefoną“ – ką pamatė gerbėjai?
Reklama
Antrasis kompiuterių gyvenimas: nebenaudojamą kompiuterį paverskite gera investicija naujam „MacBook“