N.Valteris buvo vienas pirmųjų Lietuvos karo akademiją baigusių šalies karininkų. 1994 metais jam buvo suteiktas leitenanto laipsnis. 1996 metų vasario mėnesį Normundas su kitais Lietuvos taikos palaikymo būrio nariais išvyko į NATO vadovaujamą taikos įtvirtinimo misiją Bosnijoje ir Hercegovinoje. Vyr. ltn. N.Valterio draugas ir bendražygis pulkininkas Darius Vaicikauskas kartu dalyvavęs tarptautinėje misijoje Bosnijoje ir Hercegovinoje dalijasi savo prisiminimais ir išgyvenimais.
Plk. Darius Vaicikauskas – Šiaurės Rytų multinacionalinės divizijos (angl. Multinational Division North East) štabo viršininkas. Tarnybą Lietuvos kariuomenėje pradėjo 1991 m. 1994 m. kartu su N.Valteriu baigė Lietuvos karo akademijos I pakopos I laidą. 1994 m. dalyvavo tarptautinėje UNPROFOR misijoje Kroatijoje, LITPLA-1 būrio sudėtyje. 1996 m. dalyvavo Tarptautinėje taikos įgyvendinimo misijoje (IFOR) Bosnijoje ir Hercegovinoje. Apdovanotas Vyčio Kryžiaus 5-ojo laipsnio ordinu, Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu.
– Kada ir kokiomis aplinkybėmis įsiliejote į Lietuvos kariuomenę?
– Dabar labai populiaru ir politiškai korektiška sakyti „atėjau į Lietuvos kariuomenę taurių jausmų vedinas... ginti tėvynę...man tėvai, seneliai pasakojo, tad... ir aš nusprendžiau...“ Visų pirma, meluočiau pats sau ir veidmainiaučiau prieš kitus. Priežastis buvo labai pragmatiška – panašiai apie 1991 m. vasarį, gavęs pasiūlymą prisijungti prie Alytaus SKAT kuopos, prisijungiau, nes tuomet užsiimti kovine savigyna Alytaus sporto rūmų sporto salėje kartu su SKAT buvo nemokama. Plius, treniravo geras treneris Budginas.
Nei tėvai, nei seneliai nepasakojo man apie tai, kas vyko pokario metu
Kas vyko toliau...išties, bręstant man pačiam, gyvenant nuolatinėje karinėje-patriotinėje aplinkoje, klausant istorijų apie prieškarinę Lietuvą ir pokario kovas – Lietuvą įsimylėjau. Kažkodėl nei tėvai, nei seneliai nepasakojo man apie tai, kas vyko pokario metu. Darau prielaidą – galimai norėjo gal ir patys apsisaugot, o gal ir mane apsaugoti, kad vaikis neišsikalbėtų, kur nereikia, nes galėjai laimėti bilietą vizitui į saugumo valdas. P.S. Tik šiuos mano atsakymus skaitantiems nereikėtų daryti išankstinių vertinimų / išvadų – nei seneliai, ne tėvai „komuniagom" ir stribais nebuvo.
– Kodėl nutarėte tapti Lietuvos kariuomenės dalimi?
– Patiko. Patiko dinamika, veiksmas, karyba, draugai, komanda. Darbas, tarnyba kaip hobis, o už hobį dar ir moka. Vėliau, kaip ir minėjau, visa tai išties išsivystė į meilę Lietuvai ir į savotišką priklausomybę kariuomenei.
– Nuo kada pažinojote N.Valterį? Kaip susipažinote? Buvote geri draugai, kolegos bendražygiai. Kas jus siejo ?
– Apie Valterį išgirdau dar Aukščiausioje taryboje tarnybos metu ten. Vėliau įstoję į Karo mokyklą susipažinome, nes atsidūrėme vienam 13-ame būryje (1-os kuopos 3 būrys).
Besimokydami Karo mokykloje (dabar – Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija) su Normiu pajutome, kad turime kūrybinį polėkį, todėl pavykdavo sumobilizuoti 13-tą būrį įvairioms akcijoms: nuo protestų iki kūrybinių nuokrypių, tokių, kaip keletas kovinių parodomųjų programų (net turime nufilmavę 13 būrį „in action“) ir meninių būrio pasirodymų.
Vėliau su Normiu besibičiuliaudami išvystėm tokią savotiškai „crazy“ filosofiją... Trumpai: jei tu pats mirties nevengsi, ji tavęs vengs. O tai kariui naudinga, suprask, kad užduotis ar bet ką gyvenime vykdyk drąsiai, žvelk mirčiai į akis, ir ji tave aplenks. Tai buvo jaunatviškas požiūris į gyvenimą. Gal to kažkokiam kario gyvenimo etape ir reikia?
Beje, man su Normiu žvėriškai patiko grupė „Airija“ ir jos lyderis Darius Mileris-Nojus. Patiko jų atliekamos dainos, ten vyraujanti egzistencializmo tematika. Likimo ironija arba, veikiausiai, kažkoks likimo ženklas, grupės „Airijos“ dainos „Kas žino, kiek šitai tęsis“ žodžius užrašėm ant metalinės spintelės šono savo gyvenamam konteinery. Ten pat Normis nupiešė „Geležinio Vilko“ ženklą (abu dievinom ir dievinam „Geležinį Vilką“, tik jis jau ten aš vis dar čia), NATO ženklą (kadangi buvome pirmojoje NATO operacijoje) ir iš dainos žodžių Normis nupiešė tekančias kraujo sroves (kraujo srovės buvo jo idėja). Kai dabar pagalvoju, ar visa tai nebuvo savotiškas kelias, ar ženklai į ten, kur Normis yra dabar.
Kai dabar pagalvoju, ar visa tai nebuvo savotiškas kelias, ar ženklai į ten, kur Normis yra dabar
Apibendrintai, kas mane siejo su Normiu? Pasirinktas gyvenimo būdas: profesija, veikla, bendri pomėgiai, draugystė, šėliojimai.
Po mėnesio įstojimo į Karo mokyklą manęs ir jo vos nepašalino, buvo ir taip... Ačiū tam tikroms aplinkybėms, pavyko išlikti. Kai dabar pagalvojam, jei būtų pašalinę, galimai Normis nebūtų žuvęs Bosnijoj. Kita vertus, nežinai, kur tavęs laukia kiekvieno iš mūsų „gyvenimo mina“.
Ir dar, Normis turėjo kūrėjo gyslelę, jo kuriamos eilės irgi turėjo egzistencializmo poskonį. Paskaitai keletą jo eilių ir nenorėdamas pradedi galvoti, kad pasąmoningai jis jautė artėjančią pabaigą ir savotiškai ją įamžino.
– Kas jus paskatino dalyvauti tarptautinėse misijose?
– Nuotykių, nepažintos erdvės ir veiksmo troškimas. Akivaizdu, daugelis jaunų karių nori „veiksmo“. Kažkada to paties paklaustas esu pasakęs, kad tai savotiškas „konkistadoriškas avantiūrizmas“, dabar dar pridėčiau „jaunatviškai lengvabūdiškas konkistadoriškas avantiūrizmas“.
Papildomai, visi tarnavę misijose pasakys – tu darai savo darbą, ko esi išmokytas ir jokių kitų „gaisrų gesinimų“, kaip kad įprastoje kariuomenės veikloje. O tai veža. Ir dar nepaskutinėje vietoje – atlygis. Neapsimeskime šventais, norėti daugiau gauti – ne nuodėmė.
– Koks buvo sunkiausias iššūkis tarptautinių misijų metu?
– Vienareikšmiškai – netekti draugo... gero draugo... Visa kita laikini nesklandumai.
– Gal galite trumpai pasakoti apie pasiruošimą paskutiniam patruliui? Sako, kad visi turime trečią jausmą, nebuvo taip, lyg atrodė kad kažkas ne taip ?
– Normis tą rytą (1996-04-17) buvo įtartinai liūdnokas. Aš? Mane mano trečias jausmas visuomet apgaudinėja. Nejaučiau nieko, o dar kareiviškai ciniškai pajuokavau pasakydamas Normiui: „Jei nušaus – negrįžk“. Ciniški karinės aplinkos veikėjų juokeliai. Bet dabar apie pasiruošimą.
16-tos dienos išvakarėse iš bataliono TOC'o (Taktinių operacijų centro) gaunu 2 užduotis: pirma – vykti į vieną iš serbų ginklinių, surinkti, suskaičiuoti ginklus ir kartu su serbais eskortuoti visus ginklus į nustatytą vietą (toliau nuo ugnies nutrauko linijos pagal Daytono sutarties sąlygas), antra – atlikti vietovės išžvalgymą Maglausjaus apylinkėse ir įsitikinti, ar ten nevyksta kokia nors pasirengimo mūšiui veikla (inžinerinių pozicijų ar kliūčių įrengimai, kariavusių pusių patruliavimas, pajėgų telkimas ir pan.).
Patrulis visiems mums būdavo įdomesnė užduotis, nei sausas ginklų eskortas
Pasišaunu vykti ir vadovauti patruliui, o ne ginklų eskortui. Žvalgybos karininkas, vis dėlto, paprašo manęs, kaip būrio vado, apsiimti ginklų eskorto užduoties, o ne patrulio. Esmė ta, kad patrulis visiems mums būdavo įdomesnė užduotis, nei sausas ginklų eskortas. Žvalgybos karininko nuomone, eskortas daugiau atsakingesnis. Nepatenkintas sutinku eskortuoti.
Normį užtaskinu eiti ir susidaryti patrulio maršrutą. Jis man atšauna: „Gal gali pats padaryti. Suprask, kad aš viską įvykdysiu taip, kaip, vade, surėdysite.“ Atkertu: „Tau vykti, tau ir pasidaryti“. Jis viską susiplanuoja.
– Visureigis, kuriuo važiavo keturi Lietuvos ir Danijos kariai, kalnų kelyje užvažiavo ant prieštankinės minos. Kas vyko toliau?
– Visureigis, išlėkęs į orą sulig medžių viršūnėmis, sminga aukštyn ratais taip prispausdamas pro langą pusiau išmestą Normį. Danų vairuotojas skriejančio variklio užkabintas iškrenta lauke negyvas. Jam nebepadėsi. Užsieniečiai medikai trečiame sunkvežimyje šoke, sustingę, po kiek laiko ir atgavę žadą bando užmegzti ryšį su vadaviete. Vėliau ir užmezga.
Lietuviai puola prie pirmo visureigio gelbėti Normio. Bando atidaryti duris – jokių šansų. Galvoja peršauti durų vyrius, taip atlaisvinti duris ir ištraukti Normį, tačiau padaro išvadą, kad rikošetas gali kliudyti Normį. Domkratą pakišus pakels ir gal tokiu būdu ištrauks?
Tačiau domkrato visuose automobiliuose nėra, o gal iš šoko nerandama. Juokingai liūdna, tačiau su tuometinėmis anglų kalbos žiniomis paprašyti angliškai kolegų danų duoti domkratą yra iššūkis, danai nesupranta, lietuviai aiškina rankomis.
Galiausiai Normis iškeliauja. Kurį laiką dar buvo gyvas, kalbėjo. Deja. Kita vertus, kaltas ne prispaudimas, o prieštankinė mina, sprogusi jo pusėje po priekiniu ratu. Smūgio banga veikiausiai sudraskė vidaus organus. Tai buvo tik laiko klausimas.
Danai susisiekia su vadaviete, iškviečiamas MEDEVAC'as (medicininės evakuacijos sraigtasparnis) JAV black hawk-ai pargabena pirma sužeistus lietuvius. Man, laukiančiam jų Tuzlos ligoninėje, jie nebyliai parodo, kad Normio nepargabens... Nebėra.
– Patį didžiausią stresą patiriame netekę artimo žmogaus. Ypač, kai tai įvyksta netikėtai. Kaip jūs susitaikėte su draugo netektimi?
– Velniškai sunkiai. Kaltinau ir vis dar kaltinu save. Žaizdą pagilino dar vienas latvis pasakydamas, kad aš turėjau būti jo vietoje. Pilnai sutikau ir sutinku. Ar susitaikiau – ir taip, ir ne. Pagalbininkas – laikas. Nesigiriu gera atmintimi, bet tai vis dar prisimenu, matyt, taip jau ir bus.
– Kaip klostėsi tolesnė tarnyba misijoje?
Kuopos vadas padarė aptarimą, tyrinėjo, stebėjo mane ir būrio kolektyvą, ar galėsim susitaikyti ir tęsti misiją. Ar gebėsim vykdyti užduotis.
Po to įvykio į danų batalioną atkeliavo GPS'ai. Be jų nė žingsnio. Iki to laiko važinėjom „pagal žemėlapius“. Kariams buvo pasakyta, jei vadas nežino ir negali pasakyti komandai, kur jis ir jo komanda tuo metu vietovėje, kariai turi teisę atsisakyti tęsti patrulį. Dar vienas nurodymas man, kad vadas neprivalo važiuoti pirmame šarvuotyje ar visureigyje. Šito nurodymo nesilaikėme.
Apmaudžiausia, kad po to įvykio, dalis kariuomenės veikėjų sakė, kad jie ten blūdino girti, pasiklydo ir prisičiudino, jie ten nieko neveikdavo tik užkardas kilnodavo ir taip toliau. Po tokių pasakymų nori tokius pamatyti ir, pažiūrėjus į akis, nusikeikti. Tokiems, nesiveliant į detales, norisi atsakyti indėnų posakiu: „Neprasiėjęs kaimyno mokasinuose trijų saulių, nesiimk spręsti apie jį“.
– O ar išvis galima netekti bendražygio ?
– Filosofinis klausimas. Priklauso nuo žmogaus. Tačiau manau, kad bent daliai karių iš LITPLA 4 būrio Normis vis dar greta ar bent kažkur yra. Man jis vis dar yra.
– Su kokiais iššūkiais susiduriate šiandieną tarnyboje?
– Šiuo metu tarnauju tarptautinėje aplinkoje. Įdomu, nes tarptautinė aplinka reikalauja kantrybės, pasvertų sprendimų, empatijos kiekvienam. Galėčiau vardinti, bet čia atskira ir labai įdomi tema. 1993 metais Normis yra gerai pasakęs, kad mes, kariai, jau esam kitokie. Ir kiti kartais nelabai supranta mūsų. Todėl mums reikia laikytis išvien, drauge. Tam, kad vienas kitą geriau suprastumėm.
