„Kelias į marčias: išverptas, išaustas, išsvajotas“ – taip pavadinta jų rengiama edukacija. Nors ji – tik šių metų naujiena, tačiau, vieni per kitus susižinoję apie dvi linksmas seses, į Ažytėnus traukia vis daugiau svečių.
Krakių krašto kultūrinio ir kulinarinio paveldo edukacinė programa kviečia nusikelti į „balanos gadynės“ laikus, į autentišką XIX a. sodybą. Malvina ir Akvelina ne tik moko jaunamartės darbų, tradicijų, bet atvirauja apie savo meilės istorijas, įtraukia svečius į piršlybų ir vestuvių scenas, vaišina naminiais valgiais. Programa vyksta Mikalojaus Katkaus – pirmojo diplomuoto Lietuvos agronomo, etnografo, švietėjo, „Balanos gadynės“ autoriaus – name-memorialiniame muziejuje Ažytėnų kaime.
Malvina ir Akvelina – ne tikrieji, o personažų vardai. Malvina – Irma Marčienė, Krakių M.Katkaus gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja, Akvelina – renginių organizatorė ir tos pačios gimnazijos dorinio ugdymo mokytoja Aušrelė Sereikienė. Realybėje jos – ne seserys.
– Irma, Aušrele, kaip judvi čia atsidūrėte ir kokia yra jūsų, Malvinos ir Akvelinos, istorija?
Irma: Mes esame iš M.Katkaus gimnazijos, mūsų apylinkėse M.Katkus yra svarbus, organizuojami jo atminimui skirti renginiai. Krakių bendruomenės centro vadovė Daiva Dubinkienė svarstė, kad reikia daryti dar ką nors, išnaudoti Ažytėnuose esantį M.Katkaus muziejų, suteikti jam gyvybės. Tada ji surado kitą Daivą.
Aušrelė: Daiva Amankavičienė (edukacinių ir kūrybinių projektų autorė – red. past.) parašė projektą, o finansavimu pasirūpino Krakių bendruomenė. Projekto autorė visų pirma susipažino su mumis, pamatė mūsų charakterius ir pagal juos sukūrė personažus.
Irma: Nuo rudens nuotoliniu būdu jungdavomės, mokydavomės.
Aušrelė: Ir drabužiai šiam projektui pasiūti specialiai.
Irma: Taip, taip. Pagal aprašymus, paveiksliukus. Viskas autentiška.
Irma: Ir mums artima visa tai. Man – kaip lituanistei. Beje, dalis už edukaciją gautų pinigų atitenka ir muziejui – tai taip pat svarbu.
Aušrelė: Mes šiame krašte turime tradiciją – organizuojame renginį „Balanos gadynė“. Dar ir M.Katkaus anūkai gyvi. Mums tai sava. Todėl norėjome dar labiau Katkų populiarinti, o kartu ir savo kraštą.
Autentiški ne tik mūsų kostiumai. Iš karto senus indus iš bobučių surinkome, o paskui per pažįstamus atradome Kuršėnų molio karalių. Jis mums per šešias dienas dubenėlius išžiedė. Nes mūsų turimi bliūdeliai buvo vienas mėlynas, kitas žalias.
Mes pasakojame ir apie drobes. O dėl ko apie jas mes viską žinome? Nes labai domėjomės. Man ta istorija, audimas... Viena drobė yra mano anytos austa. Yra Daivos tėvuko daiktų.
Ragaišį kepa mano anyta. Jis turi 4–5 valandas rūgti, paskui dar pečiuje pabūti. Bet toks tikras ir maždaug savaitę būna minkštas. Sūrį edukacijai gamina žmogelis iš Ažytėnų. Lašinukus perkame iš kaimiečių. Iš savų, aplinkui. Nusipirkome kelias palčiukes, kad ilgiau būtų. Su gruce (koše) sunkiau, vis prašom, kad kas galėtų užsiimti.
Irma: Stengiamės, kad viskas būtų naminiai.
Aušrelė: Štai šis suolas, ant kurio sėdim, yra maždaug 1935 metų. Ir koks medis!
– Kaip jūs prisijaukinote sesių vaidmenis, personažus?
Irma: Buvo ir baimė išbandyti save. Aš esu nedrąsesnė, ramesnė... Labai norėjau, kad tik nebūtų išmokto teksto, kad tik nebūtų dirbtinumo, nes jo visur labai vengiu.
Mūsų santykiai su Aušrele yra puikūs, gerai sutarėme iki tol, o dabar tarsi bendraujame toliau. Tik kitu amplua. Bet mes iš tikrųjų tapome kaip sesės. Labai jaučiame viena kitą, papildome. Mėgaujamės tuo, ką darome. Po visko apmąstome, kas buvo sunku, reflektuojame. Mes abi esame visiškai skirtingos.
Aušrelė: Aš labai daug improvizuoju, tekstą galiu pasakyti pagal nuotaiką. Manau, kad turiu stiprią empatiją ir bandau pajausti kitą žmogų. Kartais matai, kad žmogus nenori įsitraukti – tada bandai jį apeiti. Bet prieinu, prisiliečiu prie kiekvieno žmogaus. Ne veltui esu dorinio ugdymo mokytoja. Noriu, kad žmogus atsimintų, kad liktų prisiminimai. Kuo daugiau pojūčių panaudoji – tuo stipresnis prisiminimas. Tai yra uoslė, lytėjimas. Kokie buvo jūsų pirmi žodžiai atėjus?
– Agurkais kvepia!
Aušrelė: Būtent – agurkais kvepia. Ir kadagys kvepia, kurį Malvina smilko. Kvapas tokioje edukacijoje turi būti. Tada – palytėjimas. Vyrams dėmesį parodom, moterims komplimentų pasakome. Mes per šią edukaciją apie žmones pasakome labai daug gerų žodžių.
Irmutė yra ta, kuri išlaiko tekstą, scenarijų, mintį. O aš išbėgu–pribėgu prie kiekvieno žmogaus. Beje, kaip sakoma? Nesvarbu, kad tu patinki tik mažai daliai. Tu ir stenkis toliau patikti tai mažai daliai. Kita dalis galbūt persigalvos.
– Gyvename XXI amžiuje. Jūsų nuomone, kur yra prasmė ir esmė tokio prisiminimo, kaip žmonės gyveno senovėje?
Irma: Tie patys dalykai sugrįžta, tik kita forma. Problemos tos pačios.
Aušrelė: Mes perbėgame per visus penkis žmogaus pojūčius. Ir tai lemia ilgą prisiminimą. Ką mes girdime iš žmonių po edukacijų? Kaip mes gerai dabar gyvename. O antrasis įspūdis: kaip skanu. Vaišiname paprastu, natūraliu maistu, ko kitur jau nerandame. Vaišiname lašiniais, kurie susikramto, o ne tamposi.
Jei kalbėsiu moksliškai, matematiškai ir kaip pedagogė, tai pasakysiu, kad praėjus tam tikram laikui – 50–70 metų – visi faktai yra suromantizuojami. Kas gražu – iškeliama, kas ne – užglaistoma. Apie viską sakom: kaip gražu.
– Ko tikitės, išlydėdami žmones po edukacijų? Kad jie prisimins, ką matė, pajuto? Pasvarstys apie tai, kaip žmonės gyveno tada ir kaip – dabar?
Irma: Manau, kad gal intelektualesni apmąstys. O šiaip kiekvienas išėjęs žmogus dar pagyvens ta emocija, perduos ją kitam. Tikiu, kad neišsitrins iš atminties.
Ir riebių žodžių nevengiame. Pavyzdžiui, myžalai. Viskas čia paprasta, o neiščiustyta, neišgražinta.
Ir riebių žodžių nevengiame. Pavyzdžiui, myžalai. Viskas čia paprasta, o neiščiustyta, neišgražinta. Kuo daugiau būti arčiau žmogaus, kuo daugiau paprastumo. O ko dar reikia, jei ne dėkojančio besišypsančio žmogaus?
Aušrelė: Mūsų edukacijoje visi yra dalyviai. Mes kartu išgyvename tą laiką.
– Klausant jūsų man dar pasirodė svarbu, kad į edukaciją įsitraukė ir kiti jūsų krašto žmonės – kažkas kepa ragaišį, spaudžia sūrį. Įtraukiama, stiprinama ir jūsų krašto bendruomenė.
Irma: Taip, žinoma. Sūriai štai šiandien rytą išspausti, gira vakar padaryta. Viskas tik iš vietinių, Krakių seniūnijos žmonių.
Aušrelė: Mes ir pačios kiek žinių įgavome. Jau viską žinome net ir apie samagoną, kaip jį varyti, koks turi būti stiprumas.
– Gal šito nerašyti?
Aušrelė: Rašykit!
Irma: Pamenu, kai kartą pakvietėme į edukacinį užsiėmimą vietos žmones. Žiūriu pro langą, viena per lauką su lazdžiuke ateina. Suėjo paprasti kaimo žmonės. Ir klausiame: kas čia marčios iš Ažytėnų? Tie žmonės taip maloniai įsitraukė, atpažino tas vietas, prisiminė viena kai tekėjo. Mes populiariname šį kraštą, jo žmones.
– Moteriška linija jums irgi artima? Kalbate per moters patirtį. Moters, merginos, kuri vis laukia piršlių.
Irma: Be abejo. Mes pačios daug ką išgyvenome, žinome.
Aušrelė: Daug kas sako: vargšelės. Bet mes juk viltį akcentuojame. Mums tiek daug metų. Mes vis dar laukiam. Antradieniais, ketvirtadieniais ir šeštadieniais laukiam piršlių. Pabandykite įeiti į tą gyvenimą. Antradienio vakaras, aš apsitvarkau, pasipuošiu ir laukiu – gal pasirodys piršliai? Ir nieko nėra. Trečiadienį dirbu, o ketvirtadienį vėl laukiu. Kai man jau tiek metų... Ir iš tikrųjų laukdavo moterys.
Raiti piršliai būdavo, dėl kraičio tartis ratuoti atvažiuodavo. Ir kelis kartus galėjo dėl kraičio atvykti. Ir, būdavo, susižino, kas kiek duoda. Tai – kaip verslas.
Jau viską žinome net ir apie samagoną, kaip jį varyti, koks turi būti stiprumas.
Irma: Šis – vestuvių, piršlybų – momentas labiausiai pasikeitęs.
Aušrelė: Mama verkdavo, kad dukrą išleidžia už nemylimo, už seno. Ji žino tą jausmą, žino, kaip tai blogai. Bet ji nieko nedaro, nes tai papildomas rūpestis. O jei dar šeimoje daugiau mergaičių? Bet štai mano sesuo Malvina myli tikra meile.
Irma: Kiek dabar klausia tėvų ir motinų? Tai pakitę labiausiai. Ištikimybės ir neištikimybės klausimas, skyrybos. Tai labiausiai pasikeitę nuo Katkaus laikų.
Aušrelė: Ir nesvarbu, kiek tau metų, savo gyvenimą – savo – pradėsi tik tada, kai išeisi iš tėvų namų. Užtat ir norėjo ištekėti ir pradėti savo gyvenimą.
Irma: Bet tai kodėl taip verkdavo?
Aušrelė: Tai reiškė – parodyti, kad labai gaila tėvų namų.
Irma: Nes į vargą išėjo. Verkė, nes neaišku, kas jos laukė.
Aušrelė: Jos verkė dėl kitų akių. Kuo didesnė rauda...
Irma: Ne dėl to aš nesutinku. Juk tave atidavė. Tave pragėrė. Tu pirmą sykį matai jaunikį.
Aušrelė: Milijonai santuokų būdavo iš meilės.
Irma: O trys milijonai – be.
– Ar judvi nesusipyksit?
Irma: Ne, ne. Mes tiesiog labai skirtingos.
– Baigiasi edukacija, troboj lieka stalas. Kaip jūs jaučiatės po visko? Būnate laimingos?
Irma: Taip. Reflektuojame ilgai. Aš gyvenu tuo, grįžtu namo, bet tuo dar gyvenu. Įstringa koks nors vienas žmogus. O ir save tarsi iš šalies pamatai. Vieną dieną esame turėjusios tris edukacijas. Galvojome, kaip išgyvensime. Bet viskas gerai – vis kiti žmonės, bėgo ir prabėgo ta diena. Susitvarkėme. Tai nelengvas ir fizinis darbas.
– Irma iš tiesų atrodo ramesnė, bet jūs, Aušrele...
Irma: Ji vulkanas. Ir kai matau, kad ji nusimena dėl ko nors, tada atsisėda ir žiūri į vieną tašką. Bet po sekundės ir vėl optimizmu kunkuliuoja, kaip gyvenimo variklis.
Aušrelė: Man juokinga, ką pasakysiu, nes tai, atrodo, su manimi nesiderina. Bet aš esu labai jautri. Aš kalnų upė per akmenis, ji lygumos upė. Ir Irma emociją moka suvaldyti. O man neišeina. Jei man skaudu – aš turiu išsilieti, išsiverkti. Tada Irma man sako: Aušra, viskas gerai.
Irma: Kaip tikra sesuo. Bet man čia tikrai gyvenimo iššūkis.
– Nes kas galėjo pagalvoti, kad tamsta mokytoja bus aktorė?
Irma: Tai va. Naujai save atradau. Santykius su Aušrele atradau labiau ir esu vis toliau besimokanti. Aš, Aušrele, nebent žemyn tave galiu traukti, gerai, kad tu nepasiduodi. Aš esu pesimisčių pesimistė, surūgėlė. Bet mokausi būti kitokia. Tikrai.
Aš kalnų upė per akmenis, ji lygumos upė.
Aušrelė: Nes tavo gyvenimas yra su taisyklėmis. Tu lietuvių kalbos mokytoja. Tau yra sakinys. Išbaigtas sakinys arba sudurtinis sakinys. Skyryba, teksto analizė. O mano gyvenimas – viskas improvizacija.
Aš po edukacijos visa šlapia būnu, nes labai įsijaučiu į vaidmenį. Gyvenime juk nesu tokia. Žinot, kaip yra? Man gerai, kai žmogus yra natūralus. Kai jis juokiasi – man gera. Mūsų rezultatas – kai žmogus jaučia emociją, tikrą emociją. Ir kiekvieną kartą išeiname, išlydime žmones dar būdamos vaidmenyje. Tada atsisėdame. Nuo stalo paimame po kokį kąsnį – kas liko. Pasėdime, patylime. Tada einame tvarkytis ir išeiname iš vaidmens.
– O kaip įeinate į vaidmenį? Užsidedat peruką, nusidažot antakius – ir jau vaidmenyje?
Irma: Apsikabiname.
Aušrelė: Susitvarkome, pasiruošiame ir laukiame dažniausiai autobusu atvažiuojančios grupės. Pro langą pamatę atvykstančiuosius įeiname į vaidmenį. „Na, Malvut, sėkmės. Varau“, – apsikabiname, ir aš išeinu į kiemą pasitikti svečių.
Irma: Atvažiavęs į muziejų tu tarsi savaime persijungi. Neberūpi nei namai, nei niekas. Kai atvažiuojame, atidarome senovines langines.
Aušrelė: Ir tada būna šviesos.
Irma: Kai pirmą kartą atvėriau langines, buvo toks geras jausmas! Aš atrakinau muziejų, aš atvėriau langines. Toks turtas man tai pasirodė.
– Iki muziejaus vedantis kelias yra medžių alėja. Ir toks gražus jūsų pasakojimas apie tai, kaip jūs laukiate svečių, į kelią žvelgdamos pro senos sodybos langus. Labai gražus motyvas.
Irma: Kaip kad piršliai atvažiuotų.