Įsimetusi infekcija vis labiau plito
Kairės kojos dalies amputacija Rapolui buvo atlikta vakar, balandžio 25-ąją. Vyro teigimu, operacija truko apie porą su puse valandų, paklaustas, ką pajuto pramerkęs akis po narkozės, pašnekovas sakė: „Laimę. Pagaliau tą naštą nusimečiau.“
O našta išties buvo sunki. Rapolas – aktyvų gyvenimo būdą mėgstantis žmogus, kuris be sporto neįsivaizduoja savo kasdienybės. Jis prisijaukino jėgos aitvarus ir tapo instruktoriumi, yra snieglenčių sporto entuziastas, žaidžia paplūdimio tinklinį, mėgsta bėgioti ir treniruotis salėje.
Praėjusių metų spalio viduryje Rapolas laiką leido Svencelėje. Aitvaravo, norėjo išmokti dar keletą triukų. Kaip pats pasakojo, pirmasis pavyko, o darant kitą maždaug 8 metrų aukštyje jį pagavo vėjo gūsis: „Nespėjau suvaldyti aitvaro ir mane smarkiai bloškė žemyn. Nuo smūgio lūžo koja, pamačiau, kad per hidrokostiumą išlindęs kaulas.“
Rapolas plaukiojo ne vienas, tad pagalbos sulaukė iš aplinkinių – jie padėjo pasiekti krantą, iškvietė greitąją pagalbą. Medikai vyrą nuvežė į ligoninę, koją buvo būtina ištiesinti nieko nelaukiant. Anesteziologai buvo užimti, tad šio darbo ėmėsi jie: „Davė skudurą, įsikandau, įsikibau į medikus ir atitiesino. Netrukus po to jau laukiau pirmos operacijos.“
Po operacijos įsimetė infekcija, nepadėjo ir odos persodinimo operacija – infekcija plito. Vėliau buvo pašalinta dalis čiurnos kaulo, po jos vėl buvo atlikta plastinė operacija – iš nugaros išpjautas didelis raumuo, sutvarkyta kraujotaka, tačiau infekcijos pašalinti nepavyko.
Per pastarąjį pusmetį Rapolas patyrė 11 operacijų, kaip pats suskaičiavo – 4,5 mėnesio praleido ligoninėse, kol galiausiai po paskutinės operacijos atliktas magnetinio rezonanso tyrimas parodė, kad infekcija – smarkiai išplitusi. Medikai rinkosi į konsiliumą pasitarti, ką daryti toliau, o po jo Rapolui pateikė dvi galimybes – amputuoti dalį kairės kojos arba tęsti dvejus metus trunkantį gydymą, kuris negarantuoja, kad anksčiau ar vėliau neprireiks amputacijos. Vieni medikai pasisakė už vieną gydymo būdą, kiti – už kitą. Apsispręsti teko pačiam Rapolui.
Padrąsino su protezais gyvenantys žmonės
Pasiteiravus, kas paskatino priimti sprendimą dalį kojos amputuoti, Rapolas sakė, kad nė vienas šių sprendimų nebūtų buvęs lengvas.
„Abu sprendimai nėra geri. Pasirinkau tą, kuris daugiausia pakeis mano gyvenimą, bet jis manęs nepastatys į rėmą ir aš galėsiu toliau bandyti skirtingas veiklas, nes protezai šiais laikais pritaikyti daugeliui sportų.
Jei būčiau atmetęs amputaciją, su ta koja, kurią būčiau turėjęs, būčiau galėjęs tik vaikščioti nedidelius atstumus, galbūt minti dviratį. Manęs netenkino tai, kad negalėsiu būti aktyvus, koks visada buvau, visą likusį gyvenimą. Be to, būtų sekę dar dveji metai gydymo ir 30–40 proc. tikimybė, kad anksčiau ar vėliau koją vis tiek teks amputuoti, nes infekcija dar labiau išplito. Pasirinkus dvejų metų gydymą, koją būtų reikėję trumpinti 15 cm, išpjauti visą kaulą, išimti čiurnos kaulą, paskui kaulą prailginti 15 cm, kad būtų vienodo ilgio, tada kaulą ir čiurną būtų susukę metalais, kad niekad nebejudėtų.
Manęs netenkino tai, kad negalėsiu būti aktyvus, koks visada buvau, visą likusį gyvenimą.
Tai ir pasvarsčiau: ar dar kankintis – jau ir taip pastaruosius šešis mėnesius pragulėjau lovoje, koja labai sukūdo, stuburas nusilpo, tai, jei ir toliau dvejus metus būčiau alinęs, nežinau, kas iš manęs būtų likę, nebuvo aišku, kaip baigsis, o kas yra protezai ir kokias galimybes jie suteikia – jau žinojau.
Susirašiau su amerikiečiu, kuris yra pasaulio paralimpinių žaidynių snieglenčių čempionas, jis kojos neturi netgi aukščiau kelio, pamačiau, kokius dalykus išdarinėja. Kitas vaikinas iš Anglijos, užsiima svarmenų kilnojimu – toks stiprus, drūtas vyras, bet štai svarmenis kilnoja viena koja, jam amputacija padaryta irgi žemiau kelio, kaip ir man. Bendravau su jais ir iš abiejų išgirdau, kad tai buvo geriausias sprendimas jų gyvenime. Tad nutariau nežaisti loterijos su savo sveikata“, – pasakojo Rapolas.
Po operacijos – jauti koją, bet negali judinti pirštų
Paklaustas, kaip jautėsi po operacijos, pašnekovas sakė, kad pabudus apėmė keistas jausmas, nes nesuprato, kad jau nebeturi dalies kojos.
„Koja tai jaučiasi, atrodo, kad ji ten yra, bet, kai pradedi judinti pirštus, tada tik supranti, kad vienoj pusėj kaldra juda, o kitoj – ne. Toks jausmas, kad kažkas suspaudęs pirštus laiko ir neleidžia jų judinti. Pats nesijauti ką nors praradęs, kol nepažiūri.
O šiaip reakcija buvo pakankamai rami, dar pajuokavome su seselėmis ir už pusvalandžio išvežė mane į palatą. Čia manęs laukė draugė – mano palaikymas, sėdėjome, šnekučiavomės. Po kokių keturių valandų viskas ėmė atitirpinėti, apėmė didžiulis skausmas toje vietoje, kur nupjauta. Suleido stipriausių vaistų, bet skausmas vis tiek nedingo. Taigi nemiegojau visą naktį, kokią 5 val. ryto pasiėmiau telefoną ir ėmiau visiems atrašinėti į žinutes, kurių gavau begalę, ir padėkoti žmonėms. Tikrai nemaniau, kad tiek jų sulauksiu. Šis užsiėmimas šiek tiek padėjo nuvyti mintis nuo skausmo, ir šiandien visą dieną nepadedu telefono, atrodo, kad taip ir skausmą kontroliuoju“, – dalijosi Rapolas.
Pats nesijauti ką nors praradęs, kol nepažiūri.
Jei viskas klostysis sėkmingai, vyras jau penktadienį turėtų būti išrašytas iš Lazdynų ligoninės. Dabar jam reikia išsirinkti reabilitacijos centrą, kuriame turės praleisti tris savaites. „Reikia greičiau pradėti formuoti bigę (kojos galas) – kad susidarytų geros formos. Aš kojos galą vadinu toru, reikės truputį pakeisti jo išvaizdą, pamokys, kaip jį reikia prižiūrėti.
Po reabilitacijos seks pirmųjų protezų išbandymo etapas. Jeigu viskas užgyja ir bandai mokytis vaikščioti su protezu, pagauti balansą, po mėnesio jis keičiamas į tikrą protezą, pritaikytą pagal tavo koją, kurį jau galėtum sau ir pasilikti. Tikriausiai po keturių mėnesių turėsiu protezą, kuris bus padarytas specialiai man, tačiau skirtas tik vaikščioti.“
Svajonė – penki protezai
Rapolas pripažįsta, kad jo lūkesčiai, kalbant apie ateitį, – išties dideli. Jauno vyro svajonė – po kojos amputacijos ne tik galėti eiti, bet ir sportuoti. Tam, pašnekovo teigimu, reikia keturių ar net penkių skirtingų protezų: vienas – specialiai pritaikytas vaikščioti, antras – skirtas bėgioti, trečias – jėgos aitvarų sportui, kuris nepraleidžia vandens, ketvirtas – didelis, pneumatinis ir atlaikantis labai didelę jėgą – slidinėjimui, penktas – sporto salei kilnojant svorius.
„Sportas yra mano pabėgimas nuo kasdienybės. Dirbu biuro darbą, mėgstu jį, bet sportas emocine prasme atlieka gal netgi svarbesnį vaidmenį mano gyvenime“, – sakė Rapolas.
Pasiteiravus, kokios realiai sumos reikia norimiems protezams įsigyti, pašnekovas sakė dar negalintis tiksliai atsakyti, nes ir pats tikslumo šiuo klausimu nesulaukė iš protezų gamintojų:
„Bendravau su jais, man sakė, kad galutinė kaina paaiškės tik pradėjus gaminti. Bet, kad įsivaizduotumėte, apie ką kalbame, paprastas protezas, skirtas vaikščioti, kainuoja apie 15 tūkst., geresnis gali kainuoti ir 20 tūkst., ir 40 tūkst. eurų. Sportui, jei nori paprastesnio kablio, gali ir už 1500 eurų įsigyti, nori rimtesnio – kainuos daugiau. Snoubordinimui skirtas protezas kainuoja nuo 20 tūkst. iki 50 tūkst., kaitavimui – 20 tūkst.–30 tūkst.
Konkretaus atsakymo iš gamintojų negavau, priklausys nuo to, kokias kojas man pritaikys, kokios tiks. Pats sau grubiai pasiskaičiavau, kad reikėtų apie 80 tūkst. eurų visiems protezams susipirkti, kad galėčiau gyventi taip, kaip gyvenau iki šios dienos, tik su viena koja.“
Norintys gali prisidėti prie paramos
Apie Rapolą ir jo istoriją daugelis sužinojo iš socialinių tinklų. Pasidalyti ja vyras nusprendė supratęs, kad be aplinkinių pagalbos siekti savo svajonių bus labai sunku. Rapolo istorija netruko pasidalyti ne tik jo draugai, bičiuliai, pažįstami ir nepažįstami, bet ir žinomi Lietuvos žmonės.
„Jūs neįsivaizduojate, kiek palaikymo žinučių sulaukiau. Negalėjau patikėti, kad atsirado tiek daug žmonių, kuriems tai rūpi, kurie pasidalijo mano istorija. Esu visiems labai dėkingas. Šį žingsnį priėmiau kaip motyvaciją toliau gyventi visavertį aktyvų gyvenimą, užsiimti mėgstama veikla ir stengtis parodyti sau ir kitiems, kad viena koja nėra nuosprendis. Toks ir bus mano tikslas – parodyti žmonėms, kad įmanoma taip gyventi. Planuoju ir toliau dalintis, kaip man sekasi, kaip gyvenu, ką veikiu.
O kojų reikės visą gyvenimą – jos susidėvi, sulūžta, sako, kad lyg po trejų metų yra keičiamos, bet šito negaliu patvirtinti, nes tikslios informacijos dar nežinau. Manau, kad kojų fondas yra fondas visam mano likusiam gyvenimui. Kiek pavyks surinkti, tiek ir bus puiku, labai džiaugsiuosi.“
Rapolo draugas ėmėsi iniciatyvos rinkti lėšas Rapolo kojos protezams. Norintys prisidėti prie paramos, tai galite padaryti čia. Numatyta surinkti suma – 40 tūkst. eurų. Kaip sakė pašnekovas, tai – pagrindiniams, prioritetiniams protezams reikalingi pinigai, o norint į gyvenimą susigrąžinti ir sportą, Rapolo teigimu, reikėtų dar antra tiek. Sumos didinti neketinama, tačiau norintys prisidėti galės tai daryti ir toliau.
Pokalbio pabaigoje paklaustas, kaip jaučiasi šiandien, Rapolas neslėpė: „Esu laimingas, bet išsigandęs. Tačiau žinau, kad nuo dabar bus tik geriau. Turiu labai tvirtą užnugarį ir didelį palaikymą.“
