Iš įkalinimo įstaigos Giedrius grįžo maždaug prieš ketverius metus. Iš karto – į Ukmergę, kurioje augo vaikystėje, o vėliau atsidūrė Kaune. Dabar gyvena šiame mieste, viename sudegusiame name. Giedrius – iš gausios šeimos, tačiau nei su broliais, nei su seserimis nebendrauja.
„Įvyko tokia žmogžudystė, netyčinė. Bet ją man pripaišė kaip tyčinę, ir gyvenimas nuėjo šuniui ant uodegos. Gyvenimas atėmė ir brolius, ir motiną, ir seseris, ir gimines.
Kai aš sėdėjau kalėjime, paskambinau iš kalėjimo broliui. Jis pasakė, kad motina mirus.
O kalėjime? Kalėjime buvo prievarta. Aš buvau žemo sluoksnio žmogus. Suprantat, ką tai reiškia? Gyvenimas yra labai sunkus. Ypač gatvėj“, – sako Giedrius, šiuo metu beieškantis darbo.
– Koks tas gyvenimas gatvėj, Giedriau?
– Po atviru dangumi. Susiradau apdegusį namą.
– Ir ten sugrįžtate kaip į namus?
– Taip.
– O dieną?
– Vaikštau, ieškau tuščių tarų. Depozito. Palei konteinerius, su pirštinėm, nes bijau užsikrėsi kokia liga. Einu į upę praustis. Vandens ir elektros gi nėra.
Žiemos metu pas draugą į Ukmergę važiuoju, kai turiu pinigų. Kai neturiu – niekur nevažiuoju. Valgau irgi, kai turiu pinigų arba kai randu. Kartais maisto randu padėto maišeliuose, prie konteinerio.
– Visa diena praeina vaikštant ir ieškant?
– Jei eini visą mielą dieną po konteinerius, per dieną gali užsidirbti 10–20 eurų. Bet turi žinoti ir vietas, kas kur išmeta. Aš žinau vietas.
– Kaip gyvenote iki kalėjimo?
– Pas globėjus Ukmergėje. Mano motinai buvo atimtos motinystės teisės dėl alkoholio. Ji pradėjo gerti po tėvo mirties. Tėvas, kai grįžo iš įkalinimo įstaigos, nusinuodijo su musių diklofosu. Toks gyvenimas.
Mes augome internate, o paskui mus paėmė globėjai. Jie nebuvo giminės, o nepažįstami žmonės. Jie mane ir pakrikštijo.
Mes pykdavomės, per mane globėja gavo porą insultų. Aš buvau kietas, dar iki kalėjimo. Buvau užsispyręs. Žinojau, kad ji gauna po 500 litų už mane. Sakau: man reikia pinigų. Klausia: kam? O neduosi? Nueisiu ir pasiimsiu. Ėmiau vogti iš jos. Radau slėptuvę, paėmiau savo pinigus ir pabėgau. Kai baigėsi pinigai – vėl pas ją sugrįžau.
O pirma mano vagystė buvo iš autobusų stoties kasų. Atidariau langelį, išėmiau bilietėlius, pinigus. Tada dar buvau nepilnametis. Man buvo 17 ar 16 metų. Suklydau. Tik po to pagalvojau, kad padariau nusikaltimą.
– Jus sučiupo?
– Taip, gavau 1,6 metų lygtinai. Bet neišbuvau lygtinumo. Bandžiau pavogti mašiną. Nemoku aš vairuoti, tad įsėdau ir bandžiau važiuoti. Į krūmus – atgal, į krūmus – atgal. Taip žaidžiau gal dešimt minučių. Tada kažkas pranešė policijai, mane iš mašinos ištraukė ir gavau į skiauterę. Nuteisė mane antrą kartą.
– Tačiau net 11 metų kalėjime praleidote dėl nužudymo. Koks tai buvo įvykis?
– Tada mokiausi Kauno rajone, vienoje profesinėje mokykloje. Gyvenau bendrabutyje, bet savaitgaliais reikėjo išeiti, todėl ėmiau ieškotis būsto.
Išsinuomojau pas tokį žmogelį kambarį. Nežinojau, kas jis. Susiradau per laikraštį, kad nuomoja. Gaudavau tada 500 litų našlaičio pašalpą.
Po kelių mėnesių, pamenu, tai buvo lapkričio 1 diena, jis pasiūlė kartu nuvažiuoti prie bažnyčios, nes ten pardavinėjo šventus paveikslėlius, kryželius. Aš jam padėjau. Jis paklausė: gal nori ant šilumos išgerti?
Padarėm po gramelį, jis buvo pasiėmęs kelis butelius.
Tada kažkas pranešė policijai, mane iš mašinos ištraukė ir gavau į skiauterę. Nuteisė mane antrą kartą.
Kai grįžom į namus, jis ėmė prie manęs kabinėtis, sakyti, kad aš jam patinku. O man vyrai neįdomūs, mane moterys traukia. Jis sako: aš tave įsimylėjau. Atnešė man pavalgyt, girdžiu tik, kad vienas duris užrakino, kitas duris irgi. Ir atėjo iš virtuvės su peiliu. Pagrasino, kad jei neatsiduosiu, neišeisiu gyvas.
Sakiau, kad esu žmogus, toks pats, kaip ir jis, bet esu normalus. Nors dabar jau man juk sugadintas gyvenimas.
Bet tada jis šoko, aš gyniausi. Įvyko grumtynės ir per tas grumtynes įvyko žmogžudystė.
– Jį sužeidėt tuo pačiu peiliu?
– Dviem peiliais. Vienas į širdį, kitas – į plaučius. Aš buvau šoko būsenoje ir nežinojau, ką darau.
– O kas buvo iš karto po to įvykio? Jus sulaikė?
– Ne, aš pabėgau. Mane sulaikė po mėnesio kaip tik čia, Kauno geležinkelio stotyje.
– Tas žmogus mirė iš karto?
– Aš nežinau. Išlaužiau vienas duris, išspyriau kitas ir išbėgau su tais dviem peiliais. Ištraukęs tuos peilius pabėgau. Mėnesį laiko čia, Kaune, blaškiausi.
– Buvote ieškomas, buvo žinoma jūsų tapatybė?
– Taip. Ir aš pats žinojau, ką padariau. Bet slėpiausi. O dabar nieko neslepiu. Noriu atvirai, šiltai ir ramiai gyventi.
– Kodėl teisėjas nepatikėjo versija dėl netyčinės žmogžudystės?
– Nežinau. Neturėjau pinigų advokatui. Advokatę pasisamdžiau, bet valstybinę. Norėjau jos atsisakyti, norėjau teisėjus pakeisti – neleido man. Ir Kaune kur sulaikymo kameros, suleido ožius.
– Kas tai?
– Kai mane sulaikė, aš neprisipažinau. Sakiau, ne, ir viskas. O va, kaip Kauno policija daro – į kamerą įmetė ožį. Porą žmonių. Prie jų drabužių prikabina mažas tokias blakes (pasiklausymui). Ožiai atnešė rūkyt, arbatos.
– Ir tada jiems, kaip kameros draugams, išsipasakojot?
– Taip. Kitą dieną mane iš rūsio (sulaikymo kameros) pasikėlė (pareigūnai) į viršų, padėjo diktofoną ant stalo. Ir viskas. Supratau, kas kur. Viskas įrašyta.
Su ašarom tada kalbėjau, gailėjausi. Paskui vežė į parodymus, į įvykio vietą. Davė lėlę, rodžiau, kur smeigta buvo, sutikrino faktus. Ir sako, kad tyčinė. Kaip tyčinė? Netyčinė. Grumtynių metu viskas įvyko.
Nebuvo ir lengvinančių aplinkybių, nes neiškviečiau greitosios pagalbos. Jei po pirmo dūrio būčiau iškvietęs, nereikėtų man gal sėdėti zonose. Bet aš padariau žmogžudystę ir už ją dabar kenčiu. Nerandu nei pats sau vietos.
– Norit susirasti darbą?
– Ir darbą, ir seną merginą, kur draugavau Ukmergėje, noriu su ja gyventi. Mes gyvenome apie metus laiko kartu. Ji žino, kad aš sėdėjęs, tik jos motina prieš.
– O kokio darbo ieškote?
– Noriu siuvėjo, virėjo, pagalbinio darbo. Po kalėjimo grįžęs dirbau siuvykloje. Aš siūti moku. Kai grįžau iš kalėjimo, man padėjo krikšto mama, buvusi globėja. Dirbau sukirpėju, lygintoju, valytoju dirbau. Darbas buvo mielas ir geras, bet žmonės sužinojo, kad aš sėdėjęs.
– Ir atleido?
– Ne, jie neatleido. Aš pradėjau stipriai gerti, kai sužinojau, kad jie žino. Pradėjau nervintis, depresuoti, savyje užsidariau, nėjau į darbą.
Atvažiavo savininkė siuvyklos ir sako: Giedriau, baik nesąmones, važiuojame dirbti. Ne, sakau, aš nevažiuosiu. Gyvenau su užtrauktomis užuolaidomis, tada nuomojausi kambarį už 10 eurų. Ir kai nėjau į darbą, mane atleido.
Vėliau nuėjau į kitą siuvyklą. Siuvau sukneles, buvo malonu, gera. Kelis mėnesius padirbau ir atėjo antstoliai.
Pereini skersai gatvę – 100 eurų, ne ten nusimyžai – vėl bauda. Ne ten pašikai – irgi. Visur einu ir kliūnu kažkam.
– Turit skolų?
– Dėl tos žmogžudystės priteisė, neatsimenu, kiek. Kai su drauge gyvenau, buvau paėmęs 500 eurų paskolą, kitą kartą vėl pasiėmiau paskolą. Aš jai esu grandinėlių pridovanojęs iš tų paskolų. Ir telefoną ėmiau išsimokėtinai. Platus toks, liečiamu ekranu – panašus, kaip pas jus.
Taip ir prisikaupė skolos. Ir čia, Kaune irgi dar prisikaupė. Pereini skersai gatvę – 100 eurų, ne ten nusimyžai – vėl bauda. Ne ten pašikai – irgi. Visur einu ir kliūnu kažkam.
– Iš antrojo darbo išėjot dėl antstolių?
– Turėjau pinigus atiduoti. Ateidavo laiškai su visokiais grasinimais. Jei neatiduosi pinigų ta ta ta ta. Vos ne šaukštai po pietų, karstan ir išvežam miškan. Kad gyvenime kitiems nemaišytum.
Iš antros siuvyklos sugalvojau pabėgti. Pamelavau, kad manęs broliai ir seserys laukia užsienyje. Pasakiau vedėjai, kad man reikalingi pinigai. Algą išmokėjo, apsisukau ir išėjau.
Tada pradėjau Ukmergėje dirbti kiemsargiu. Dirbau du mėnesius. Irgi antstoliai pradėjo ieškoti. Iš kur aš galiu tiek pinigų gaut? Baudų n.
Tada vėl išėjau iš darbo, vėl susipykau su globėjais. Šiaip jie nemažai man padėjo. Galbūt dar gyvenime ir padės.
– Kur jūsų broliai, seserys?
– Du broliai Anykščių rajone, vienas Ukmergės rajone, kiti du Anglijoje, sesuo irgi Anglijoje kažkur. Kitos sesers pavardės nežinau.
Aš su jais išsiskyriau po kalėjimo. Buvau pas brolius, vienas mane sutiko priimti, kitas ne. Tai išėjau. Ėjau naktį, nes jie nenorėjo, kad pasilikčiau.
Įlindau naktį į tokią sodybą, paskui į kitą. Iš antros trobos pavogiau megztą kepurę, nes buvo žiema, šalta. Pagavo mane pareigūnai, su džipu. Surakino, nuvežė į Anykščių policiją. Mane nuteisė 60 parų. Atsėdėjau.
– Jūs sakot, kad iš darbo išėjot dėl antstolių, tačiau dabar ieškote darbo. Tad skolos niekur nedings, ir vėl, pasak jūsų, ateis antstoliai.
– Tai aš žinau, knis jie man protą. Tiek to, tegul jie eina. Tie antstoliai.... Negaliu pasakyt, kad jie gyvatės. Bet jie tokie, kaip pasakyti, kietaširdžiai. Pas juos nėra minkštos širdies.
Bet noriu dirbti, negaliu sėdėt gatvėje.
