– Viliau, kalbant stereotipiškai, vyrai rečiau kelia koją į virtuvę. O kaip visada buvo jūsų atveju? Jūs čia sukatės dažniau nei žmona?
– Tas stereotipas, mano galva, yra gan gerokai atgyvenęs. Nes mano aplinkoje yra labai daug gaminančių vyriškių, ir tas žmonų siautėjimas virtuvėse man primena senus, senus laikus, kada vyrai ardavo darbuose, o moterys jų laukdavo namie su dubeniu sriubos (juokiasi).
Pas mus namie prie puodų ir puodynių daugiausiai stoviu aš. Mano žmona gamina skaniai, bet jai tai labiau darbas, nei malonumas. O man – malonumas. Virtuvėje aš galiu praleisti labai daug valandų.
– Kaip save atradote virtuvėje? Gyvenimas kažkada privertė išmokti, o gal pačiam buvo įdomu nuo mažų dienų?
– Kiek pamenu, nuo mažu dienų mane domina visokie kepimai, virimai ir veiksmai virtuvėje. Pirmoje klasėje pats iškepiau pirmuosius savo sausainius, šitą puikiai prisimenu, tai sakykim, kad virtuvėje aš nuo mažų dienų. Bet tuo viskas nesibaigia. Stengiuosi mokytis ir tobulėti. Tai yra sritis, kuri yra neišsemiama ir tokia įdomi.
– Dauguma jus žino kaip muzikantą, prodiuserį. Kada ir kaip nusprendėte prie savo veiklų prijungti dar ir kulinariją?
– Mano asmenybė viešumoje yra žinoma keliuose frontuose. Muzikiniai reikalai viešumoje atsispindi labiausiai. Bet buvo toks laikotarpis, kada žmonės mane labiau žinojo kaip kulinarą, ne kaip muzikantą ar prodiuserį.
Kai dalyvavau kulinariniame šou „Skonis“ ir nukeliavau iki pat jo finalo, televizija mane rodė kaip gaminantį žmogų. Man ten sekėsi labai gerai, tai ir žmonės įsiminė mane kaip kulinarą. Būdavo, parduotuvėje užkalbina, paklausia, kokius ryžius geriau pirkti.
Bet yra ir dar kita mano pusė – dubliažo režisieriaus. Apie šią, rimčiausią, mano karjeros dalį mažai kas kalba, nes viskas lieka už kadro. Aš režisuoju lietuviškai dubliuotus kino filmus kino teatrams, kurie atkeliauja iš Holivudo. Ir tą jau darau beveik 15 metų. Šiuos mano darbus yra matę tikriausiai visi Lietuvos gyventojai, bet ne visi žino, kas už to slepiasi.
– Nebuvo pradžioje baisu – gal be reikalo apsikrausiu papildomais darbais, visus rūsius užkišiu neparduotais padažais, o juk ir investuoti kažkiek pradžioje reikia… Ar visgi pradėjote šią veiklą tada, kai buvote tikras, kad pirkėjų tikrai netrūks?
– Viskas einasi labai natūraliai ir neforsuojant. Viskas gimė iš noro ir meilės gaminti maistą. Mano „mamutai“ prasidėjo nuo pagardų gamybos draugams Kalėdų proga. Tada kitąmet atsirado draugų, kurie norėjo tokius pagardus dovanoti savo draugams. Tada draugų draugai… Ir teko iš savo virtuvės kraustytis į didesnius puodus.
Grįždavau iš studijos ir dar stodavau prie puodų iki kokios 2 valandos nakties, o ryte vėl kildavau į darbus studijoje. Apie investicijas negalvodavau. Prisireikdavo geresnės pjaustyklės – pirkdavau. Tai toks hobis, kuriam tu negaili pinigų. Vieni perka motociklus (nors motociklą ir aš pirkau), kiti perka golfo lazdas, o aš perku puodus, pjaustykles, peilius.
Vieni perka motociklus, kiti perka golfo lazdas, o aš perku puodus, pjaustykles, peilius.
– Kaip atrodė pradžia? Ilgai teko stovėti užsidarius virtuvėje, kuriant padažus?
– Viskas prasidėjo natūraliai. Pirmas pagardas (daržovinis) iškeliavo mano draugams Kalėdų proga. Kitais metais atsiradus papildomų užsakymų norėjau juos pateikti su atskira etikete. Sugalvojau, kad man reikia pavadinimo, kažkokio apipavidalinimo. Taip gimė pavadinimas „Maži mamutai“.
Ilgai svarsčiau apie šį pavadinimą. Ilgai nuo jo bėgau, nes jis buvo pirmasis įkritęs galvon. Žinojau tik tiek, kad nenoriu jokio pavadinimo susijusio su maistu, kaip tarkim – „Geltonoji puodynė (toks buvo tarp variantų, nes pirmas puodas ir buvo geltonos spalvos) ar „Viliaus vaišės“. Tiesiog tokie variantai man nuobodūs. O kaip atsirado „Maži mamutai“, aš negaliu pasakyti. Sunku menininkams atsakyti į klausimą „kaip tai įvyko?“. Menininkams viskas įvyksta galvoje, be didesnių pastangų. Tai tiesiog įvyksta.
O padažų kūryba reikalauja daug laiko ir pastangų. Visų pirma, mano gaminama produkcija turi būti įdomi ir kitokia. Mano tikslas gaminti gurmaniškesnius, įdomesnio skonio pagardus. Pilnas internetas puikių receptų, bet aš noriu pagaminti kažką nuo savęs. Tai kol sukuriu sau tinkamą pagardą, „sunaudoju“ nemažai laiko ir produktų.
– Kokia ta realybė kuriant produktą? Ar teko daug išmesti produktų, keiktis, kai nepavykdavo toks skonis, kokio tikėjotės? Juk turbūt tenka ilgai ieškoti, bandyti, kol liekate patenkintas?
– Šią vasarą pristačiau 11 naujų skonių. Ir tikriausiai ačiū karantinui, nes šiaip planavau išleisti 3. Norėjau sukurti porą barbekiu padažų ir kokį naują pagardą, bet išleidau ir padažų, ir pagardų, ir sūdytą karamelę. Tiesiog užsižaidžiau virtuvėje su kūryba, ir viskas sekėsi labai neblogai. Ir tai tie 11 naujų skonių buvo atsirinkti iš kokių 30.
Draugai sukiojo pirštus prie smilkinio išgirdę, kiek naujienų paruošiau. Aišku, jie būdavo ir mano testiniai zuikiai. Atvykdavo pasisvečiuoti, o aš jiems po nosim indelius dedu ir kamantinėju – ar skanu, kas neskanu?
Produktų išmesti irgi teko, kažkas iš testų sugedo, kažkas netenkino skonio, kažkas tiesiog nepavyko. Ir dabar dar stovi kalnas stiklainių, kurie yra „testeriai“. Aš žinau, kad jų jau niekur ir nenaudosiu, nes jie yra prastesnė versija to, kas lentynose, bet vis tiek kažkaip dar gaila išmesti.
Pavyzdžiui, „Mangų, habanero padažas“ tenkino mane iš 5 dublio. Pasidarau kažkokią bazę ir tada ją tobulinu, gaminu visokias variacijas, kol produktas mane patį tenkina ir neturiu prie ko prikibti.
Atvykdavo svečiai, o aš jiems po nosim indelius dedu ir kamantinėju – ar skanu, kas neskanu?
– Turbūt tam, kad galėtumėte gaminti maisto produktą, turėjo būti ir nemažai biurokratijos reikalų? Ar buvo sunku visa tai praeiti, kad patvirtintų jūsų produktą?
– Kiek pamenu – taip. Ir ten toks klampus miškas. Tiek daug visokios informacijos, kurios tu tiesiog nepajėgi iškart gerai suvirškinti. Visų pirma, nes esi menininkas ir dirbi visiškai kitoje sferoje, ir normalu turėti daug klausimų. Bet kai tu juos užduodi žmogui dirbančiam tame biurokratiniame variklyje, tai tas žmogus žiūri į tave, kaip nežinau į ką. Neva: „Tai kaip tu čia nesupranti šito?“.
Mes kartais turime tokių tolerancijos spragų ir labiau esame linkę pažeminti nesuprantantį, nei jam padėti. Tą pastebėjau ne kartą valstybinėse įmonėse. Tuomet man atsiranda noras pasikviesti tą žmogų pas save į studiją ir paklausinėti jo apie vokalo procesorius, parametrinius ekvalaizerius ar multibendinius kompresorius.
Bet aš žmogus nepiktybinis, tai kažkaip gražiuoju viską išsprendėme. Sutikau ir puikių žmonių, kurie man labai padėjo. Be jų aš būčiau tapęs blogesniu. Ačiū, Justina!
Mes kartais turime tokių tolerancijos spragų ir labiau esame linkę pažeminti nesuprantantį, nei jam padėti.
– Dabar jūsų padažą verda ūkininkai. Pats prie padažų puodų stojate rečiau? Kiek laiko per savaitę virtuvėje praleidžiate?
– Žinokit, prie kiekvieno puodo stoviu ir aš pats. Ten jau eksperimentų nebereikia. Reikia, kad produktas išliktų visada toks pat. Aš ragauju ir kontroliuoju.
Jei kalbame apie paprastą virtuvę, tai, manau, daugiau nei pusę laisvo laiko. Kartais net ir visą laisvalaikį praleidžiu prie puodų.
– Jums pačiam neužteko to, ką siūlo rinka? O gal Lietuvoje apskritai neradote tikrai skanių padažų?
– Nesižvalgiau į tai, ką siūlo rinka. Gaminau iš noro gaminti, ir viskas išėjo natūraliai. Bet aišku – tokių pagardų nėra tiek jau ir daug.
Mes esame kečupo tauta. Nuo vaikystės pas mus ant stalo stovintys pagardai būna majonezas ir kečupas. Ar jūs atkreipėte dėmesį, kokį parduotuvių plotą užima pomidorų padažas? Pasirinkimas kosminio dydžio. Va, čia mes lenkiame užsienį šviesmečiais (juokiasi). Aš nesakau, kad pomidorų padažas blogai, aš pats jį vartoju, bet kalbu apie lentynų dydį su kečupu.
Mes esame kečupo tauta. Ar atkreipėte dėmesį, kokį parduotuvių plotą užima pomidorų padažas? Pasirinkimas kosminio dydžio.
– Apie padažus tiek šefai, tiek paprasti valgytojai turi skirtingų nuomonių. Vieniems tai yra būtina kiekviename kąsnyje, kiti sako, kad tai užmuša tikrą mėsos skonį… O kaip jūs galvojate? Kam jums reikalingas padažas? Ką būtinai valgote su padažais?
– Aš nesu kategoriškas. Yra produktų, kuriems nereikia jokio padažo, o užtenka tik druskos ir pipiriuko. Gera mėsa nereikalauja padažų. Bet yra momentų, kada tie padažai, pagardai papildo patiekalą. Jei turime gerą mėsą ir pridedame nuostabaus pagardo – bomba. Yra gi posakis – dėl skonio nesiginčijama. Ir jis yra teisingas. Lai žmonės valgo taip, kaip jiems patinka.
Aš, pavyzdžiui, virto kiaušinio neįsivaizduoju be majonezo ir juodos duonos. Man tai tokia klasika! Tik dar pridedu savo burokėlių pagardo su apelsinais. Tai dabar šis derinys mane užvaldęs.
– Kokie patys populiariausi jūsų padažai? Ką lietuviai labiausiai mėgsta?
– Aš stengiuosi padėti žmogui išsirinkti savo pagardą, papasakoti jam daugiau apie tai, kur jį galima panaudoti. Žmogus perskaitęs „Šaltalankių padažas“ nelabai sugalvoja, ką su juo galima daryti – kalbu apie paprastą vartotoją, nesistengiantį daug eksperimentuoti virtuvėje. Tada aš jam sakau: „O jūs pabandykite pasimarinuoti su šiuo padažu krevetes arba skanaukite su antiena.“ Tada klientas susidomi, jis mato jau galutinį variantą.
Topas vis tiek išlieka „Karamelizuoti svogūnai su vynu ir kriaušėmis“, „Sūdyta karamelė“ kyla į topus irgi, „Agurkai „Malonumas“, „Šaltalankių padažas“, „Ananasų ir jelapenų pagardas“, „Garstyčios su medumi“. Visi pagardai mėgstami. Jie labai įvairūs, tai ir žmonių pomėgiai skiriasi.
– Šios trys veiklos jūsų gyvenime konkuruoja tarpusavyje? Ar filmų dubliažas visgi išliks visada pirmoje vietoje?
– Muzika ir virtuvė, sakykim, yra mano hobiai. Aš jiems išleidžiu daugiau pinigų, nei iš jų gaunu. Bet hobių kategorijoje šios dvi veiklos konkuruoja ir labai smarkiai. Abiem reikia daug laiko, o jo ne visada yra tiek, kiek norisi. Tai jei sėdžiu prie „mamutų“ reikalų, muzika laukia kamputyje.
Muzika ir virtuvė, sakykim, yra mano hobiai. Aš jiems išleidžiu daugiau pinigų, nei iš jų gaunu.
– Spėju, kad ir abiejose veiklose galite pailsėti nuo darbų: virtuvėje – pabūti tyloje kunkuliuojant padažams, studijoje – kitaip atsipalaiduoti, susikoncentravus į garsus? Vienas darbas papildo kitą?
– Mano visas gyvenimas yra tobulas. Tikrai norėčiau tuo pasidžiaugti ir paraginti kitus taip gyventi. Mano visos veiklos yra tokios, kokias aš dievinu – filmai, muzika, kulinarija. Aš neturiu veiklos, kuri mane sodintų žemyn. Kiekviena veikla papildo viena kitą. Aš esu laimingas žmogus.
– Jokia paslaptis, kad muzika yra vienas iš verslų, kuris negali pasigirti stabilumu. Tai galbūt padažų versliukas pridėjo gyvenime ramybės, užtikrintumo ir šiek tiek daugiau stabilumo? Ar visgi padažai tai yra tik hobis, kuris stebuklingo pelno neatneša?
– Iš pagardų aš negyvenu, kaip ir iš muzikos. Bet reikalui esant išgyvenčiau ir iš vienos, ir iš kitos veiklos. Tada reiktų pasinerti šimtu procentu į tą veiklą. Viskas įmanoma, jei yra daroma, o ne svajojama. Bet „stabilumas“ menininkų gyvenime yra retai sutinkamas laikotarpis. Kalnai kalneliai pas mus.
„Stabilumas“ menininkų gyvenime yra retai sutinkamas laikotarpis. Kalnai kalneliai pas mus.
– Kaip atrodė jūsų įsivažiavimas į rinką – ar sunku buvo įsitvirtinti, gauti dėmesio? Gal, pavyzdžiui, teko pravažiuoti visas muges ar net eiti siūlytis kokioms krautuvėms?
– Visa tai vyksta dabar. Žingsnis po žingsnio stengiuosi edukuoti žmones. Jei yra galimybė, aš juos pristatau pagardus asmeniškai, papasakoju, duodu paragauti, pagaminu įvairiausių patiekalų, pasidalinu receptais. Stengiuosi aplink save suburti maistą mylinčių žmonių bendruomenę, kuriems patinka maitintis įdomiai, skaniai. Tai ir keliose mugėse teko sudalyvauti, ir parodyti savo produkcijos parduotuvėlėms.
– Spėju, šis darbas jūsų gyvenimą papildė naujomis patirtimis, tiesa?
– Kiekviena veikla vis atneša kažką naujo. Naujų patirčių, naujų pažinčių. Visas gyvenimas yra vien naujos patirtys, kur tik bepasisuksi – vis kažkas įvyksta.
– Gal net yra minčių dar labiau plėstis?
– Norėčiau turėti savo cechą, savo komandą (nes dabar viską dar vis darau vienas), pasiūlyti savo produkcijos užsieniui ir, aišku, nukonkuruoti prekybos centrų kečupo lentynas su savo produkcija (juokiasi).
Naujų skonių bus. Daug jų galvoje, daug jų ir ant popieriaus, reikia laiko išsibandyti ir po truputį kurti naujienas. Dabar lai žmonės susidraugauja su tais 11 naujų skonių, o tada aš juos palepinsiu dar.
– Esate sakęs, kad prekybos centrai kol kas nėra jūsų tikslas. Kodėl? Juk atrodytų, tada tai jau verslas kaip įsisuktų!
– Tai yra rankų darbo, natūralūs, gurmaniški pagardai. Yra visokių niuansų. Visada ir iškyla klausimų – būti prekybos centre ar nebūti? Kai tu prekybos centre – tada nenori tavęs kaip mažos, nišinės parduotuvėlės, kurios yra mielos ir jų klientas yra labiau išlavinto skonio. Be to, mano gaminamo produkto savikaina nėra maža, o prekybos centrams aktualiausias dalykas – kaina.
Teko bendrauti su keliomis tinklinėmis parduotuvėmis, domėjosi, bet kai nusiųsdavau komercinį pasiūlymą su kainomis, tai ir baigdavosi pokalbis. Iš savo pusės atiduoti rankų darbo produktą veltui nesinori.
