„Liūdesėlis vulgaris – taip pravardžiuoju savo depresiją“, – taip Izabelė vadina depresiją ir atvirai apie tai kalba ne tik su artimiausiais žmonėmis, bet ir rašo savo ligos „pravarde“ pavadintą tinklaraštį. Jame ji nevengia ir labai atvirų prisipažinimų, paaiškinimų, kaip jaučiasi žmogus, susirgęs depresija. Taip pat pateikia aiškius patarimus, paaiškinimus, pavyzdžiui, kiek kainuoja Lietuvoje gydytis depresiją arba kur galima rasti pagalbos.
„Psichikos sveikatos temų niekada nestigmatizavau, visada priėmiau žmonių įvairovę – kiekvienas serga savo ligomis, turi savus būdo bruožus. Kokie esame, tokie ir turėtume sutilpti po saule. Pirmą kartą depresija man diagnozuota prieš penkerius metus. Nuo to laiko lankau psichoterapiją ir su įvairiomis pertraukomis vartoju antidepresantus“, – pasakojo Izabelė.
Pradėjusi daugiau pasakoti aplinkiniams, kaip jaučiasi, sirgdama depresija ir turėdama nerimo sutrikimą, ji sako pamačiusi, kad ir daugiau žmonių jos aplinkoje susiduria su tuo. „Būna, vakarėlio metu pasiveda į šoną ir sako: „Tau irgi depresija?“. Sakau: „Jooo“, – juokiasi mergina, o surimtėjusi priduria: „Man atrodo, kad galbūt jie nusprendžia atsiverti man, nes tiki, kad galiu juos geriau suprasti. Sergant depresija, kaip ir bet kuria kita psichikos liga, yra labai daug vienatvės. Tai yra labai izoliuojanti liga. Atrodo, kad niekas kitas tavęs negali taip gerai suprasti, kaip tu pats. Mes visi žinome, kaip jautiesi perštint gerklei ar skaudant skrandžiui, bet depresija kiekvienam yra labai unikali. Kiekvienas kovoja su labai asmeniškais demonais. Surasti žmogų, su kuriuo būtų galima pasikalbėti ir, spragtelėjus pirštais, sakyti – „Va, va taip ir jaučiuosi!“ – yra gana sudėtinga. Todėl, man atrodo, kad žmonės tam tikra prasme net nudžiunga, kai išgirsta, kad aš taip atvirai apie tai kalbu“, – svarstė pašnekovė.
„Depresijos siena susidėliojo plyta po plytos“
„Mano terapeutas sako, kad „jeigu tu esi gimęs iš vyro ir moters, tau greičiausiai reikia terapijos“, – pradėdama pasakoti apie savijautą prieš oficialią diagnozę sakė Izabelė. Pasak jos, depresija tikrai neprasidėjo prieš pat diagnozę.
„Depresija susideda iš tam tikrų cheminių pakitimų mūsų organizme, taip pat – mūsų įpročių. Per kelerius metus, lankydama terapiją, išsiaiškinau, kad tam tikri mano mąstymo būdai, įpročiai, kaip plyta po plytos susidėliojo į vieną depresijos sieną. Tai ir mokykloje patirtos patyčios, ir turėtas ganėtinai iškreiptas supratimas, kas yra meilė bei savivertė. Buvau sau labai reikli. Vieną dieną, kai tos plytos pradeda kauptis tau virš nosies, žiūrėk – jau ties antakiu, supranti, kad turi problemą“, – kalbėjo Izabelė.
Ji prisiminė, kad tą savaitę, kai buvo diagnozuota depresija, ji atostogavo. „Mane tiesiog išprašė, nes nebuvau išnaudojusi turimų atostogų. Aš dvi savaites ilsėjausi ir supratau, kad nemoku būti su savimi, man neišėjo nedirbti, nes tada jaučiausi neprasminga, nevertinga. Kilo klausimų: „O tai kam apskritai esu?“ Pirmąją savaitę iškentėjau, nes susiradau daug veiklos, padėjusios nukreipti mintis. Antrąją pasirodžiau pas gydytoją. Kadangi tingėjau eiti pas šeimos gydytoją, prašyti siuntimo ir laukti eilėje, tiesiog paskambinau į privačią kliniką ir paprašiau priimti pas psichiatrą“, – neslėpė Izabelė.
Žengti tokį žingsnį nemažai daliai žmonių yra be galo sunku. Pašnekovės nuomone, jai pačiai padėjo suvokimas, kad psichiatras gali padėti.
„Aš tuo metu labai prastai jaučiausi ir laikiausi nuomonės – kad ir koks specialistas tai bus, jeigu jis gali man padėti, aš noriu pas jį. Labai toli į priekį nemąsčiau“, – sakė Izabelė ir pridūrė: „Savo aplinkoje esu susidūrusi su žmonėmis, kurie neina pas psichiatrus, nes jie gydo tik „psichus“, o jie „kažkokie psichai“ tikrai nebus. „Ką jie ten pas psichiatrus ir psichologus – sėdės ir klausys, kaip gyventi reikia?“ Yra žmonių su tokia nuomone. Bet aš asmeniškai laikausi pozicijos, kad psichiatrai – medikai ir jų pagalba yra profesionali“, – pabrėžė depresija susirgusi jauna moteris.
Tikroji terapija prasidėjo nuo klausimo apie vidinį „sandėliuką“
Izabelė sako, kad šiuo metu jaučiasi gerai: vis dar vartoja antidepresantus, lanko psichoterapiją: „Antidepresantų vartojimas turi savo tvarką. Nėra taip, kaip suskaudus pilvą, kai išgeri vaistus, per kelias valandas skausmas praeina ir gali nebegerti. Antidepresantų, kaip ir antibiotikų, turi sugerti visą kursą. Tik kad jų kursas dažniausiai yra pusmetis ir ilgiau. Esu keletą mėnesių į priekį susitarusi dėl profilaktinių vizitų pas psichiatrą, lankau terapiją.“
Savo aplinkoje esu susidūrusi su žmonėmis, kurie neina pas psichiatrus, nes jie gydo tik „psichus“, o jie „kažkokie psichai“ tikrai nebus.
Tyrimai rodo, kad vienas geriausių būdų sveikti nuo depresijos ir kitų psichikos ligų ar sutrikimų yra medikamentinio ir terapinio gydymo derinimas. Tokią nuomonę jau pirmo vizito pas psichiatrą metu išgirdo ir Izabelė. Susirasti tinkamą psichoterapeutą jai padėjo draugų rekomendacijos.
„Pati terapijos pradžia buvo truputį juokinga. Nors ir žinojau, kad tai man reikalinga, mano startas buvo sudėtingas. Į visus psichoterapeuto klausimus apie kažkokias traumas atsakydavau, kad tikrai ne. Tuo metu aš daugelyje savo gyvenimo aspektų nemačiau jokios problemos, todėl tokios ganėtinai „tuščios“ sesijos vyko gal 1,5 mėnesio. Tačiau vieną dieną psichoterapeutas manęs paklausė: „Izabele, mes visi turime svetainę, kuri daugmaž tvarkinga. Į ją malonu pasikviesti iš esmės bet ką. Bet gal gali man papasakoti apie savo sandėliuką? Ar yra kažkokia tema, kurios pasakoti tu visai nenori?“ Ir tada aš papasakojau“, – juokėsi mergina.
Ji sako iki šiol dažnai naudojanti šią „sandėliuko“ metaforą: „Man atrodo, kad mes visi, ne tik sergantieji depresija, turime vidinį sandėliuką, kuriame yra viena slidė, kurios neprisiruoši išmesti, rogutės, kuriomis jau tuoj išvažiuosi. Bet kažkodėl ta diena taip ir neateina. O psichoterapijos esmė ir yra rasti vidinių resursų pajudinti tą slidę ar rogutes, o jei reikia – ir išmesti.“
Rašymas – Naujųjų metų rezoliucija
Daug atvirų pasakojimų Izabelė skiria savo tinklaraščio „Liūdesėlis vulgaris“ prenumeratoriams. Rašyti ji pradėjo nuo šių metų sausio. „Tai buvo mano Naujųjų metų rezoliucija. Nusprendžiau rašyti, nes, man atrodo, kad aš rašau gerai ir tai daryti man patinka. Be to, kai į kasdienius pokalbius įpindavau kažkokią informaciją apie savo savijautą (pvz., kad vėluosiu į gimtadienį, nes nespės baigtis mano psichoterapija), pajutau žmonių susidomėjimą ir norą apie tai su manimi kalbėti. Jie ėmė užduoti labai konkrečius ir praktiškus klausimus: ar reikia siuntimo pas psichiatrą, kaip veikia antidepresantai („ar vartodama juos tu užuodi spalvas?“) ir k.t. Pajutau, kad per savo sveikimo kelią aš užgyvenau daug žinių, kuriomis galiu pasidalinti su kitais“, – vieną iš motyvų, paskatinusių pradėti rašyti apie depresiją, atskleidė pašnekovė.
Antrą priežastį, anot Izabelės, ji jau įvardino, pasakodama apie depresiją, kaip labai vienišą ligą: „Man atrodė, kad niekas manęs negali suprasti. O didelė dalis mano išgyvenimų yra absoliuti nesąmonė. Nusprendžiau rašyti tinklaraštį su viltimi, kad kažkas, turėdamas tokią pat arba panašią diagnozę, pasijus mažiau vienišas.“
Rašydama ji sako prieš akis turinti įsivaizduojamą skaitytoją. Tai – smalsus žmogus, norintis daugiau sužinoti apie depresiją. „Arba tai yra žmogus, kuris įtaria, kad gali sirgti depresija, jaučiasi keistai ir nežino, ką jam daryti. Labiausiai norėčiau, kad kas nors, paskaitęs mano tekstus, sužinotų, kad ir aš, Izabelė, taip jaučiuosi ir kad tai įmanoma valdyti.
Ką duoda viešas kalbėjimas apie psichikos ligas?
Pastaraisiais metais visuomenėje daugiau girdisi teisingos informacijos apie psichikos sveikatą. Daugėja iniciatyvų („Žvelk giliau“, psichikos sveikatos ambasadoriai ir pan.), skirtų didinti supratingumą ir mažinti stigmas. Izabelė sako, kad yra pakankamai jauna, todėl radikalaus skirtumo tarp požiūrio į psichikos sveikatą „anuomet“ ir „dabar“ nemato. Vis dėlto sako palaikanti viešą kalbėjimą apie psichikos sveikatą ir su ja susijusius iššūkius.
„Tiek įžymybių kalbėjimas, tiek visokių judėjimų atsiradimas prisideda prie šitos ligos (depresijos – past.) normalizavimo. Niekas neturėtų galvoti, jog tai yra mistifikuojama liga, kone demonų apsėdimas. Tai yra medicininė diagnozė, kurią nustato tam tikros srities gydytojai. Jeigu sergi, tu turi visišką teisę ją gydytis. Be to, kad tas gydymas gali būti visoks – galbūt jis gali vykti tokiame parkelyje, kokiame aš dabar atsakinėju į klausimus“, – sakė apie savo ligą atvirai kalbanti moteris.
Ji prisiminė, kad anksčiau ir pati turėjo iškreiptą ir populiariosios kultūros suformuotą vaizdinį apie psichikos ligas ir jų gydymą.
„Mano žinios buvo suformuotos filmo „Skrydis virš gegutės lizdo“ ir kelių siaubo filmų, kur vaidenasi psichikos ligoninėse, o su psichikos ligomis sergančiais pacientais atliekami eksperimentai. Tai dabar žinau, kad taip nėra“, – šypsosi pašnekovė.
Ar brangu sirgti psichikos liga ar turėti psichikos sutrikimą?
Atvirai kalbėdama apie depresiją, Izabelė nevengia pasakoti ir apie tai, jog sirgti šia liga Lietuvoje brangu. „Niekada neslėpiau, kad visada rinkausi gydytis privačiose gydymo įstaigose, nes anksčiau turėjau prastų patirčių valstybinėse. Man vaistus visada išrašo trims mėnesiams. Paskutinį kartą, kai buvau pas psichiatrę, sumokėjau 85 Eur už konsultaciją ir maždaug 160 Eur už vaistus. Už psichoterapiją kas mėnesį sumoku 200 Eur. Be to, depresija bent jau mano atveju sąlygoja visokius „durnus“ sprendimus. Pvz., aš ryte kartais pramiegu, nes vakare prasčiau jaučiausi ir išgėriau vaistų, kurie turėjo mane nuraminti prieš miegą. Aš dirbu Šiaurės miestelyje – ryte iš namų Naujamiestyje nuvažiuoti ten man kainuoja apie 16 Eur. Kadangi pasiimu ir į lauką nevestą šunį, „Bolt“ tenka susimokėti papildomai 1 Eur. Tai – tik vienas iš pavyzdžių, kiek depresija man kainuoja.
Juolab kad depresiją dažnai lydi ir visokie psichosomatiniai reiškiniai: širdis „kala“, akis pradeda tvinksėti – vėl eini pas gydytoją tikrintis. Jis, norėdamas padėti, paskiria kažkokius tyrimus, išrašo nebūtinai vaistą (nes dažniausiai nieko blogo neranda), bet vitaminą, papildą, nes tiki, kad aš neišsigalvoju simptomų. O tu eini į vaistinę pirkti dirbtinių ašarų, kad akis nebetvinksėtų. Taip viskas ir susideda“, – nieko neslėpdama apie savo ligos kainą kalbėjo portalo pašnekovė.
Kiti gydytojai turi žinoti, jog vartoji antidepresantus
Depresijos kaina nėra tik pinigai. Psichikos liga gali užkirsti kelią ieškant darbo ar kylant karjeros laiptais. Izabelė sako su tiesiogine diskriminacija dėl savo ligos nesusidūrusi.
„Kai mane priėmė į šį darbą, aš pasakiau, kad rašau tinklaraštį. Nežinau, ar darbdaviai pasidomėjo, ką aš ten rašau. CV taip pat esu tai nurodžiusi. Personalo skyriaus vadovai galėjo „pagooglinti“. Su marškinėliais, ant kurių užrašas „Sweet but psicho“, į darbą neinu, bet, kas „pagooglina“, gali rasti“, – kalbėjo mergina.
Ji prisiminė, kartą buvusi pas psichiatrę, kuri jos klausė, kokį receptą vaistams išrašyti – popierinį ar elektroninį. „E. sveikatoje yra specialus žymėjimas ir būtų matomi vaistai. Psichiatrė man taip ir pasakė: „Jeigu jūs artimiausiu metu norėtumėte pilotuoti lėktuvą ar tapti teisėja, tai gali tapti kliūtimi.“ Ji man leido pasirinkti, o aš pasirinkau e.sveikatą, nes vyliausi, kad kiti gydytojai, skirdami man kažkokį kitą gydymą, atsižvelgtų ir žinotų, jog aš nuolat vartoju antidepresantus“, – savo požiūrį išsakė Izabelė.
Kas labiausiai padeda depresija sergančiam žmogui? Pasak moters, pirmiausia reikia palaikymo iš artimiausios aplinkos.
„Reikia apsupti save giminėmis arba draugais, kurie tave palaiko. Suprantu, kad depresijoje gali būti labai sunku brėžti ribas. Ir kartais tenka atsisakyti bendravimo su žmonėmis, kurie iki šiol buvo labai arti. Bet ribų apsibrėžimas labai padeda. Kitas dalykas, kuris labai padeda, tai greita ir adekvati medicinos personalo reakcija. Niekada negali žinoti, ką žmogaus pasakymas „man liūdna“ arba „aš jaučiu nerimą“ gali reikšti. Jeigu gydytojai tokiu atveju žmogaus greitai nenukreipia pas psichiatrą, tai gali turėti labai liūdnų pasekmių. Man taip pat atrodo, kad labai svarbu turėti galimybę derinti terapiją su vaistų vartojimu. Suprantu, kad gali būti sunku per save peržengti, bet reikia“, – nuomonę išsakė pašnekovė.
Jos nuomone, idealu, jei apie paciento būklę pasikalbėti gali jį gydantis psichiatras ir psichoterapeutas.
„Tai tikrai būtų geras variantas paeksperimentuoti – kad psichiatras turėtų ryšį su paciento psichoterapeutu. Aš kurį laiką taip dirbau. Jie man leidus tarpusavyje pabendraudavo“, – idėja pasidalino mergina.
Suprasti akimirksniu
- Informacijos apie nemokamą pagalbą, įtariant, jog sergate depresija ar turite kitų psichikos sveikatos iššūkių, rasite interneto puslapyje pagalbasau.lt
