Tęsiame interviu ciklą „Moteriški pašnekesiai“ – tai atviri, nuoširdūs ir jautrūs pokalbiai su moterimis apie jų skaudžias patirtis, ryžtą keisti savo gyvenimą, siekti svajonių bei tikslų. Tikimės, kad tikros, išgyventos istorijos paskatins ir kitas nekentėti smurto, ieškoti pagalbos, padrąsins nepaisyti atgyvenusių stereotipų ir skleistis kaip moterims.
– Kaip užsimezgė jūsų santykiai su vyru?
– Buvau jauna moteris ir jaučiau vienatvę. Gražus, išvaizdus jaunas vyras (jaunesnis už mane dešimčia metų) ėmė rodyti dėmesį, dovanoti dovanas. Jį žinojau iš matymo, nes gyvenome toje pačioje gyvenvietėje. Buvau girdėjusi, kad nuo paauglystės garsėja chuliganizmu, visi jo įbauginti, o tėvai dangsto nusikaltimus, tačiau galvojau – žmonės šneka daugiau nei yra iš tiesų.
Pirmasis vyras, jei ką reikdavo atlikti namuose, buvo, kaip sakoma, „stumk, trauk“, o šis pradžioje pats rodė iniciatyvą, pavyzdžiui, daržą kasė. Susižavėjimas aptemdė akis. Vis dėlto nusikaltėliai – geri psichologai. Kitų akivaizdoje pasitempia, moka sakyti komplimentus, įtikti aplinkinėms moterėlėms.
– Prieš tai kūrėte šeimą su kitu vyru. Susilaukėte dukters. Kodėl keliai išsiskyrė?
– Nei su vienu vyru nebuvau susituokusi, nes niekada nemaniau, kad meilę reikia patvirtinti parašu, įforminti. Pirmosios mergaitės tėvas – geras žmogus, bet gėrė. Užsidirbdavo gamindamas paminklus. Visada duodavo pinigų. Uždarbis geras, tad prasidėjo išgėrimai, kol įprato gerti kasdien. Prašiau, maldavau, kad negertų, o jis – ne.
Man trūko kantrybė. Išvariau. Vieną dieną sukroviau jo daiktus ir išmečiau. Jis apsigyveno pas mamą. Gyvename greta, laiptinėje priešais durys. Bendraujame iki šiol. Nuo gėrimo jam prasidėjo trombozė, sunkiai vaikšto, turi neįgalumą.
– Kodėl bendraujate?
– Dėl dukters. Yra kaltės jausmas, kad ne viską padariau. Sakydavau „koduokis“, o jis – „pati koduokis“, nors man nereikėjo. Darbe pasitaikydavo vakarėlių, tačiau nei karto neprisigėriau tiek, kad voliočiausi. Ir dabar prašau: „Baik gerti.“ O jis: „Visi geria.“ Toks gyvenimo būdas.
Tapo apsileidęs, susivėlęs. Jokia moteris nežiūrėtų, nebent tokia pati. Stengiuosi jam padėti, kartais valgyti pagaminusi nunešu. Dukra jau beveik pilnametė. Jai sakau – niekada neapleisk tėčio.
– Koks buvo jūsų bendras gyvenimas su antruoju sugyventiniu?
– Iš pradžių gyvenau tarsi su rožiniais akiniais. Praėjo metai, ir jis parodė savo tikrąjį veidą. Nesuvokiu, ar tai buvo gyvenimas – kada noriu ateinu, kada noriu išeinu.
Susilaukėme dukrytės, tačiau tai jo neatvedė į protą. Primuša, nusigrimuoju ir einu į darbą. Dirbu virėja. Per mokslo metus – mokykloje, o vasaros sezonu važiuoju į Palangą. Atsiprašo su gėlėmis, dovanomis. Kartodavo: „Mažute, nepyk. Be tavęs gyvent negaliu. Kitų nematau. Ir anam gyvenime tave mylėsiu.“
Atleidžiu, tikiu. Iš pirmojo vyro to niekada negirdėjau: nors nekėlė rankos, gražių žodžių nemokėjo.
– Gražius žodžius netrukus vėl pakeisdavo smurtas?
– Taip. Visuomet stengiuosi gerinti, gražinti namų buitį. Daiktai buvo laužomi, trankomi nuolat. Gavusi atostoginius nupirkau televizorių, trenkė iš kelio – išsiliejo plazma.
Pradėjau daryti kosmetinį remontą namuose – atnaujinau sienas, pakeičiau duris. Viskas sugadinta. Trenkė kumščiu, spėjau pasitraukti – durys įskilo. Virtuvėje plaušinės lentos nuo smūgių sudarkytos. Girdžiu – baladojasi girtas. Neįsileidžiu pro duris, langus išdaužo – gyvenu pirmame aukšte. Langai tris kartus keisti. Grasindavo: „Būsi mano arba po velėna.“
Susilaukėme dukrytės, tačiau tai jo neatvedė į protą. Primuša, nusigrimuoju ir einu į darbą.
– Trankydamasis taikydavo jums?
– Taip, visada taikydavo man, tik aš pabėgdavau. Trankydavo per inkstus, kepenis. Nėščią aštuntame mėnesyje spardė. Iššliaužiau per duris į laiptinę, pradėjau žviegti, kaimynė išgirdusi pasakė, kad iškvies policiją, liovėsi.
Mergaitei gimus, nepaėmė iš ligoninės, tik pasiėmė gimdymo išmoką ir gėrė. Nenusipirkom lovelės. Girtas beldėsi, kad įsileisčiau. Neįleidau – balkono duris išspyrė. Bebėgdama nespėjau sugriebti mažylės, vežimėlį apvertė, vaikas išsirito. Tada pats sustojo. Iškviečiau policiją. Pareigūnas patikrino mano ir jo blaivumą, surašė protokolą ir, kadangi nebuvau sumušta, pasiūlė kreiptis privataus kaltinimo tvarka dėl sugadinto turto. Galiausiai pasvarstė, kad keršydama dėl išmokos pati vežimuką apverčiau.
Prievartaudavo, versdavo santykiauti. Menkino ir žemino mano moteriškumą.
– Tačiau vis dar tikėjote juo?
– Gimus mergaitei girtas sumušė moterį ir paauglį. Už tai sėdėjo kalėjime. Rašė laiškus: „Myliu tave. Dabar turiu dėl ko gyventi.“ Lankiau, vežiau dukrytę parodyti. Vėl tikėjau, kad viskas pasikeis. Grįžo – tas pats: draugai, draugės, baliai.
Dvi savaitės prieš planinę operaciją sumušė. Buvau tapusi daiktu. Prievartaudavo, versdavo santykiauti. Menkino ir žemino mano moteriškumą. Sakydavo: „Tu prakaituota, tu – darbinis arklys, žertva.“
– Kaip reaguoja jo šeima?
– Tėvai irgi kenčia nuo jo – vienturtis sūnus. Visada girtas, prisiveda į butą draugų ir kelia orgijas. Tėvai priversti nakvoti daugiabučio namo rūsyje, kur įsirengė kambariuką.
– Dėl ko kildavo agresija?
– Jis nuolat būdavo girtas. Alkoholį maišydavo su vaistais. Būdavo, vakare primuša, ryte nebeatsimena. Klausia, kodėl aš su mėlyne.
– Kaip elgdavotės po to? Ar ieškojote pagalbos?
– Slėpiau smurtą. Dangsčiau. Po sumušimo prieš operaciją gydytojas klausė, iš kur mėlynės, melavau, kad darbe puodą keldama įsitaisiau.
– Kodėl dangstėte? Vis dar mylėjote?
– Meilė išblėso. Jis nuolat purvą pylė, kartodavo, kad negraži, bloga. Pradėjau tikėti, kad tokia ir esu. Vienu metu nebenorėdavau net į veidrodį žiūrėti, galvojau apie savižudybę. Stovėjau ant upės skardžio. Pagalbos nesitikėjau iš kitų. Nuo savižudybės sulaikė mintis apie vaikus. Protingi žmonės sakydavo: „ Užmuš juk tave.“
– Vis tiek toliau vyro smurtą ir prievartą dangstėte. Ar iš baimės, kad bus dar blogiau?
– Nesiskųsdavau, nes buvo labai gėda. Daug kas smerkdavo: „Norėjo – gavo. Kam susideda.“ Nuo mamos slėpdavau. O jei ir kreipdavausi kur nors, tai sulaukdavau atsakymo: „Durnių susiradai – pati kalta.“ Tie, kas turėtų tiesti ranką, kai esi pažeidžiama, kaltino.
Esu ūmaus ir karšto būdo. Kai mane mušdavo, netylėdavau, jei neišeidavo pabėgti, gindavausi, bandydavau trenkti atgal. Policininkai sakydavo: „Abu durni, abu ir kalti“, „Abudu geri – abudu mušėtės.“ Buvau pradėjusi tuo tikėti.
Tie, kas turėtų tiesti ranką, kai esi pažeidžiama, mane kaltino.
Kita vertus, pati augau be tėvo, paliko mamą dėl jaunesnės. Vaikystėje tėviškos meilės labai trūko, dėl to galvojau, kad mano vaikams tėvas reikalingas, koks bebūtų. Juk nei vienas nesame tobulas. O jei paskųsiu, suims. Ir dėl to slėpdavau.
– Kodėl policija nesprendė jūsų problemos?
– Nenorėjo prasidėti. Policija pas mus važiavo 58 kartus. Sulaikytas jis triukšmaudavo. Tik įstatymo pakeitimas pagaliau suteikė apsaugą. Jam buvo uždrausta artintis.
– Nebegyvenote kartu, tačiau smurtas tęsėsi?
– Būdavo, privažiuoja su mašina ir stovi po langais, žinutes siuntinėja: „Paimsiu vaiką, išvešiu į užsienį.“ Buvau įbauginta. Darželyje prašiau neduoti jam dukters, nes jo niekas nestabdo. Grasindavo: „Būsi po velėna arba invalido vežimėlyje. Nesimaivysi, kad pati užsidirbi.“ Neįsiklausiau.
– Ar dukroms taip pat kliūdavo?
– Ne. Mažajai šešti metukai eina, vyresniajai – tuoj aštuoniolika. Prieš jas nekėlė rankos, tik įsivaizduoju, ką jos ištvėrė, ypač vyresnioji, būdama paauglė. Tik teisme, kada dukra pasakė „sugriovė vaikystę“, man atsivėrė akys, ir aš supratau, kaip ji kentėjo. Dukters žodžiai sujaudino. Po jų kaip feniksas iš pelenų pakilau. Perlipau per save ir nutariau eiti iki galo.
– Dėl ko vyko teismas?
– Dėl sunkaus kūno sužalojimo, įvykdyto 2016 metų rugsėjo mėnesį.
– Kas nutiko?
– Grįžau po sezoninio darbo Palangoje. Pajūryje, norėdama daugiau uždirbti, valandų neskaičiuodavau ir savęs negailėdavau. Mokslo metai tik prasidėjo. Iškarto skubėjau į darbą mokykloje. Valytojos ėmė sakyti: „Buvęs sugyventinis giriasi, kad visapusiškai aprūpina, o tu draskaisi dėl pusės etato.“ Skaudu pasidarė. Gal prisidėjo ir pervargimas po vasaros darbo.
Nuėjau pas jį. Į namus neužsukau, tačiau prie durų stovėdama išdrįsau pasakyti, kad gana girtis, nes tai netiesa. Nori, bendrauk su vaiku, bet nepilk purvų.
– Ar jis dukters neišlaikė?
– Nuo mergaitės gimimo jam – vis baudos. Tai jis yra, tai jo nėra. Tą dieną susidėjo viskas ir nutariau pakovoti už save. Išvadinau brudu, kiaule. Kaimynai girdėjo. Tai jam, matyt, padarė poveikį. Įžeidžiau. Jis tuo metu buvo užsikodavęs, negėrė, aplinkiniams teigė, kad kitą gyvenimą gyvena.
– Tą dieną taip ir išsiskyrėte?
– Vakare – skambutis į duris. Nežinau, kodėl leidau dukrai atidaryti. Jis kalbėjo taikiai: „Gaila, baigiam karus, pasišnekėkim dėl vaiko išlaikymo.“ Kepurė užmaukšlinta. Pakviečiau į virtuvę, išviriau arbatos, atrodė, kad randam kalbą. Išgėrė vieną, kitą puodelį. Paprašė šviesos nedegti. Nedegiau, nes vengiau apkalbų, kad pati kalta, nes įsileidžiu. Sako: „Einam pas mane, ramiai pašnekėsime. Nereikia, kad vaikai girdėtų.“
Buvau mėsos kalnas – sulaužė kojas, kaulai išlindę, raumenys atplyšę. Dabar sudėtos geležys.
Kadangi buvo neišgėręs, pasitikėjau. Norėjosi rasti kompromisą. Taip išviliojo į kiemą. Tarp mano ir jo daugiabučių yra skersgatvis be langų. Tik užsukau į jį – smūgis su lazda į sprandą. Pajutau didžiulį skausmą. Kaip sulėtintam kine atsimenu, kad sukuosi, ir viskas dingo akyse. Atsibudau ligoninėje sutvarstyta.
– Kas buvo?
– Kaimynė tąsyk rūkė balkone. Ji girdėjo garsą. Iš pradžių pagalvojo, kad kažkas automobilius niokoja, nes buvo daug smūgių – bum, bum. Įsižiūrėjusi pamatė siluetus ir suprato, kad žmogų muša. Pradėjo rėkti: „Gyvuly, ką darai?!“ Jis pabėgo.
Kaimynė iškvietė greitąją. Buvau be sąmonės. Medikai patarė kalbinti mane. Ji bijojo išeiti į lauką, kalbino iš balkono. Kažką kalbėjau, bet viskas rūke. Buvau mėsos kalnas – sulaužė kojas, kaulai išlindę, raumenys atplyšę. Dabar sudėtos geležys.
Medikai nustatė, kad buvo suduota nuo 11 iki 20 smūgių. Kai išvažiuojant iš ligoninės man padavė rūbus, jie smirdėjo, buvo kažkuo aplieti. Gal planas buvo po to sudeginti ar nutepti į upę...
– Tik tada pagaliau išdrįsote kreiptis?
– Ne. Nesuvokiau, kad esu taip baisiai sužalota. Kitą rytą aš atsisakiau gydymo. Kriminalistams vėl melavau, kad pati iškritau iš balkono. Sužalojimai negijo, raumenys iškrito. Po mėnesio kreipiausi dėl gydymo. Man pasakė, kad 70 proc. nebegydoma. Atsakiau: „30proc. gydoma.“.Ukmergėje nebepriėmė.
Vilniuje manimi rūpinosi profesorius Vaitkus. Jis paklausė: „Kas per versija – iš balkono? Ponia, iš kelinto aukšto kritote? Gal iš trisdešimto?“ Ta ironija privertė mane susimąstyti. Galvojau, neteksiu kojų. O jis pasakė: „Kojas nupjauti suspėsim bet kada. Vaikų turi?“ Ir gydė mane.
– Kas jums padėjo apsispręsti nepalikti visko šitaip?
– Profesorius daug su manimi kalbėjo: „Moterys, ką jūs darot? Baikite! Mes jus gelbėjam, kiek suspėjam, o kiek nespėjam, toms – tiesioji į mirtį.“
Ligoninėje į koplytėlę eidavau. Kunigas, pastebėjęs, kad daug verkiu, pasiūlė pasikalbėti. Norėjau, bet iš pradžių nedrįsau, negalėjau, tik jaučiau, kad viduje drasko. Kai pradėjome kalbėtis, atlėgo.
Kūnas sutvirtėjo, išmokau iš naujo vaikščioti. Dabar reikia stiprėti dvasiškai ir išmokti gyventi iš naujo.
Grįžau į Ukmergę. Socialinių paslaugų centre dirba pažįstamas, buvęs klasės draugas, dirbęs kriminalistu, Vasiliauskas Arūnas. Pamatęs mane pasakė: „Gaila, mokykloje buvai tokia gyvybinga. Pažiūrėk, ką su tavimi padarė. Kreipkis į teismą. Šiai bylai senaties nėra. Jis – ciniškas nusikaltėlis.“
Atsirado keli žmonės, kurie paprotino, padrąsino ir palaikė. Tai ne tie draugai, kurie supo kasdien. Matyt, visus tuos metus bendravau ne su tais žmonėmis.
– Ką išgyvenote viduje?
– Kol gijau, kankino daug klausimų – už ką, kodėl taip žiauriai? Gijau ilgai – beveik metus laiko praleidau vežimėlyje. Vyresnioji dukra sauskelnes keitė, mažoji apsikabindavo. Daug verkiau. Kurį laiką ir Dievą, ir velnią šaukiausi.
– Kiek metų kentėjote smurtą?
– Nuo 2010 iki 2016-ųjų.
– Smurtautojas nuteistas. Bausmė – treji metai...
– Jo stiprus advokatas. Geriausias Ukmergėje. Labai mane menkino. Kalbėdavo ir mano parodymus teisme komentuodavo labai ciniškai. Kol teismas priėmė sprendimą, vyko šeši ar septyni posėdžiai. Priteista finansinė ir moralinė žala.
Be šios bausmės, buvusiam sugyventiniui paskirta daug administracinių baudų už ankstesnius pažeidimus. Su baime laukiu, kas bus, kai grįš iš kalėjimo, neramu, ar nekeršys. Tačiau iki tol, kol jį nuteisė už mano sužalojimą, dar spėjo sumušti taksistą. Dabar vyksta teismas ir dėl šio atvejo. Jau penktas panašus nusikaltimas, tačiau iki šiol jis vis būdavo pripažįstamas nekaltu.
– Kas jums padėjo teismo proceso metu?
– Ilgai buvau kaip įbaugintas žvėris. Visais nepasitikėjau. Ukmergėje susidūriau su abejingumu ir skeptiška nuostata, kad abu vienodi. Vietoje nustatė lengvą kūno sužalojimą. Kai byla užsiėmė Vilniaus poskyris, viskas pajudėjo.
Išvažiavau dirbti į Palangą, judėdama su ramentais. Šefas, jaunas vyras, labai palaikė. Duodavo išeiginių, faksu siuntė dokumentus, skolino pinigų. Moterys, bendradarbės, susirinkusios iš visos Lietuvos, taip pat palaikė ir skatino.
Daug pagelbėjo advokatės padėjėja. Kada jau nieko nebesitikėjau ir buvau nuleidusi rankas, ji savo iniciatyva nemokamai surinko dokumentus, siuntė į Vilnių, kad būtų priteisti didesni alimentai. Į mano problemas ji įsiklausė labai moteriškai.
– Šiandien vėl vaikštote, randai gyja, pamažu grįžtate į gyvenimą.
– Esu eilinė moteris. Turiu savo butą, mergaites išlaikau pati. Ilgus metus nesėkmes kompensuodavau bėgimu ir laiko sau neturėjau. Metai kančios neįgaliojo vežimėlyje padėjo daug ką suprasti.
Dabar suvokiu, kad esu moteris – galiu atrodyti ir jaustis gerai. Kūnas sutvirtėjo, išmokau iš naujo vaikščioti. Dabar reikia stiprėti dvasiškai ir išmokti gyventi iš naujo.
Anksčiau mėgau skaityti knygas. Dabar negaliu susikoncentruoti, vis būnu su savo mintimis. Vis dar nepaleidžia baimės. Bet pirmi žingsniai jau padaryti. Pradėjau gydytis depresiją, lankau sporto klubą. Neseniai pradėjau šypsotis. Košmaras baigėsi.
– Kodėl dalinatės savo istorija? Juk prisiminti skaudu.
– Kad kitos pasimokytų – buvo vienas smūgis, bus daugiau. Jokios dovanos to nepakeis. Noriu pastiprinti moteris, kad pasitikėtų savimi. Nors viena, kad išgirstų, pamatytų mano randus ir suprastų, kad atleisti negalima, kaip bemylėtum.
Nemokama psichologinė pagalba smurto aukoms teikiama, įgyvendinant smurto artimoje aplinkoje prevencijos programą „Aš žinau, kad tai vyksta“. Susisiekti su psichologe galite paspaudę šią nuorodą.
Tel.: 8 800 01230, 8 5 210 7176
Tel.: 8 5 211 2023, 8 5 211 2567
„Vaikų linija“
„Jaunimo linija“
„Vilties linija“
„Pagalbos moterims linija“
„Linija Doverija“
Tel.: 8 800 77 277
