Šiame centre apgyvendinus gausiausias karo pabėgėlių šeimas, nenutrūko užsiėmimai vietiniams vyresnio amžiaus žmonėms. Padėdama jiems, Nadia tarsi savaime tapo „Carito“ savanore. Kol nedirbo, savanoriavo ir jos dukra.
Kaip pasakojo ukrainietė, per dvejus karo metus ji su keturių kartų giminės moterimis ir traukėsi nuo karo, ir bandė grįžti, ir štai jau beveik metus gyvena Telšiuose. Po vienu stogu – keturios kartos: Nadiežda, jos dukra Irina, anūkės Veronika ir Mariam bei Nadieždos proanūkė Darina.
Kiek gali įvykti per vienerius metus
Lietuvoje Nadiežda spėjo apturėti sudėtingą operaciją, neteko dantų ir vėl džiaugiasi naujais, nors nebe savais. Namuose, kur prisiglaudė, lankėsi pirmoji ponia Diana Nausėdienė, o pakviesta į Ukrainos centrą Vilniuje ji susitiko ir su pačiu Ukrainos prezidentu!
„Tai buvo taip netikėta, nežinojome, kad pamatysime prezidentą Volodymyrą Zelenskį, kad jis sveikins „Carito“ žmones, pakalbins Lietuvoje gyvenančių karo pabėgėlių vaikus. Labai dėkinga esu šiam žmogui, kad jis, būdamas toks jaunas, prisiėmė atsakomybę už šalį sunkiausiu mums visiems metu“, – sakė Nadiežda.
Vinycios mieste, iš kurio atvyko, buvo pusė milijono gyventojų. Dabar gal perpus mažiau. Daug išvykusių, daug fronte, daug žuvo. Moteriai taip neramu dėl karo niokojamos gimtos šalies.
Neįsivaizduoja, kaip išgyvena netikintys
„Sekame įvykius, visas naujienas, nes daug artimųjų ten likę, tarp kurių ir jaunesnioji anūkė su savo tėčiu – mano žentu. O štai mes pasitraukėm – ne tik dėl dukters sveikatos. Proanūkė labai bijo sirenų, iš karto slepiasi. Kai per Naujuosius fejerverkus šaudė – ir pažiūrėti norėjo, ir gąsdinosi garsų. Gaila vaiko. Ir dukters gaila. Bijojau, kad nepapultų į psichiatrijos ligoninę po sprogimo prie jos namų, kai daug žmonių žuvo. Nervai pašlijo. Gydytojai patarė išvykti iš šalies. Ir iš tiesų – Lietuvoje pagerėjo, jau dirba. Vaikšto pas psichologą, vartoja vaistus. Taisosi, nors, žinoma, išgyvena dėl vyro, dukters, žento, kuris dabar tarnauja. Ačiū Dievui, visi gyvi“, – vilties nepraranda Nadiežda.
Sakė, be tikėjimo neišgyventų. Neįsivaizduoja, kaip išgyvena netikintys.
„Dievas, kuris viską žino, juk mato, kurioje pusėje tiesa. Mes gi nėjome į svetimą žemę. Pas mus atėjo. Ir tenka gintis. Tai visai kas kita, nei gvieštis svetimo. Taip ir Biblijoje parašyta, kad jei peržengei ribą, paėmei svetimą, Dievas už tai nubaus. Aš tikiu, kas parašyta. Ir tikiu, kad Dievas mums padės“, – viliasi vyriausioji giminės moteris.
Kuo galėdama Nadiežda prisideda prie „Carito“ pagalbos vargstantiems. Norėtų dar daugiau pasitarnauti, tik kad pati turėjo sudėtingą operaciją.
Grįžusi namie rado... pirmą šalies ponią
„Kai išrašė mane iš ligoninės Klaipėdoje ir parvežė su daiktais į Telšius, vos įleido į namus, mat „ne pagal protokolą“, o diena anksčiau grįžau. Prezidento žmona Diana Nausėdienė kaip tik pas mus lankėsi. Tik fotografuoja filmuoja, o aš – visai be dantų dar buvau. Prieš operaciją išklibusius liepė pašalinti. Bet pabendravome, apsikabinome su Dianačka. Tokia graži, gera. Paklausė mano vardo. Atsiprašinėjau dėl išvaizdos, o ji – nieko tokio! Dabar noriu prie jos prieiti ir pasirodyti, kokie mano dantys!“, – drąsiai šypsojosi Nadia, pasidžiaugdama, kad ir protezus ir operaciją Lietuva kompensavo.
Sako, Telšiuose pritapo. Apkabindama „Carito“ bendrystės centro „Saulėtoji užuovėja“ vadovę beria, kiek dėl žmonių Edita padaro: „Jeigu ne ji, nežinau, kaip gyventųsi, tiek suteikia pozityvo, padeda morališkai ir praktiniuose reikaluose! Mūsų Editutė – tiesiog saulutė“, – baigdama lietuviškai surimuoja Nadiežda.
Atvykusieji iš Ukrainos stengiasi paremti vieni kitus. Vien Telšiuose ir apylinkėse „Caritas“ globoja apie 350 prieglobstį gavusių karo pabėgėlių. Pagalbą Ukrainos žmonėms „Caritas“ teikia 33 Lietuvos savivaldybėse.