Galbūt, priklausomai nuo vakaro dangaus, nudažo raudonai. Arba švelniau – geltonai. Nieko ypatingo, tačiau saulėlydis prie geležinkelio turi savo magijos ir savo tylos.
Triukšmas čia irgi yra kitoks. Pravažiuojantys reti traukiniai skamba kaip nesušukuota muzika. Jie neerzina. Tik per patį triukšmo piką – maždaug penkias sekundes – sunku susikalbėti telefonu. Bet paskui į geležinkelio stotį vėl sugrįžta ramybė. Tokia, kad gerai įtempus ausis, išgirsi Žeimenos upę. Gali būti, jog upės garsas tebus tik tavo fantazija, tačiau juk žinai, kad ji šalia, perlipus bėgius.
Temsta. Vėl pasigirsta traukinys. Jau paskutinis šiandien.
***
Kelias iki Švenčionėlių yra skirtingas. Priklausomai, kaip važiuosi – traukiniu ar automobiliu. Tačiau važiuojant tiek vienu, tiek kitu, galutinis taškas bus tas pats – Švenčionėlių geležinkelio stotis. Miesto vartai. Miesto „labas“ ir „iki“.
Maždaug prieš septynerius metus viename iš traukinių, vežančiame į Vilnių, sėdėjo Šarūnas – interaktyvių interneto sprendimų kūrėjas. Traukinys kelioms minutėms stabtelėjo Švenčionėlių geležinkelio stotyje, o pro langus Šarūnas pamatė ne tik geležinkelio stoties pastatą, tačiau už maždaug dviejų šimtų metrų esantį seną raudonų plytų geležinkeliečių namą.
Pamatė, o vėliau sugrįžo. Pažvelgti atidžiau.
(„Man liko pojūtis, stiprus kabliukas. Kažkokio gylio tame buvo. Kai grįžau ir išlipau, viskas atrodė labai sava. Pirmą kartą, kai važiavau, neišlipau, nors traukinys tada kokias penkias minutes čia stovėjo. Gal čia toks marketinginis triukas?“
„Lietuvos geležinkelių?“ – klausiu.
„Švenčionėlių.“)
Name nebuvo, pavyzdžiui, vandentiekio, tačiau kartu su žmona architekte Marija jiedu sugalvojo likti čia – susikurti savo namus.
Taip prasidėjo „Miško uostas“. Vėliau Šarūno ir Marijos pavyzdžiu pasekė jų draugai bei bendraminčiai. Šiandien „Miško uostas“ išaugo ir tapo bendruomene. Buvę geležinkeliečių namai virto „Traukinių namais“, kur galima ne tik išsinuomoti būstą atostogoms ar darbostogoms, tačiau ir pajusti kitokį gyvenimą. Gyvenimą Švenčionėlių ritmu.
Geležinkelio stoties antrame aukšte, kur seniau buvo stoties direktorės kabinetas, dabar veikia bendradarbystės erdvė „Šiaurės stotis“, o pirmame, vietoj dėvėtų drabužių parduotuvės, – kavinė „Pieninė. Kava ir kultūra“.
Tačiau ši vieta visų pirma yra apie žmones. Ir apie Švenčionėlius, kur, atrodo, tiesiog eina gyvenimas. Palei geležinkelio bėgius ir tekančią upę.
Pokalbiui „Miško uoste“ susėdame septyniese. Marija ir Šarūnas – žmonės, nuo kurių viskas prasidėjo. Guoda – jų draugė ir trečiasis čia atsikraustęs šios bendruomenės žmogus.
Algirdas Bakas, kuris vadinamas vienu garsiausių jaunosios kartos fotografu ir žmogus, kurį visi vadina ne vardu, o pavarde („Bakas ir Bakas. Taip dar nuo darželio laikų“). Bako žmona – ukrainietė Diana, su kuria jiedu susipažino Šanchajuje.
Antanas. Marijos sūnėnas. Jauniausias iš visų, ir dar – Švenčionėlių naujakurys. „Mūsų jaunoji karta, influenceris, žvaigždė“, – sako Guoda.
Visus šiuos žmones vienija ne tik „Miško uostas“, bet ir pasaulis. Pavyzdžiui, Šarūnas daug šalių apkeliavęs autostopu, Guoda pasaulį matuoja kojomis, eidama piligriminiais keliais, Bakas į Švenčionėlius atvažiavo po dešimties Kinijoje praleistų metų, o Antanas maždaug aštuonerius metus dirbo keliaudamas – iš skirtingų pasaulio vietų.
Ši vieta visų pirma yra apie žmones. Ir apie Švenčionėlius, kur, atrodo, tiesiog eina gyvenimas. Palei geležinkelio bėgius ir tekančią upę.
Prie apvalaus stalo nėra dar daugybės žmonių, kurie taip pat yra „Miško uosto“ dalis. Arba yra prie jo. Pavyzdžiui, vietinis gyventojas Česka.
Pokalbis „Miško uoste“ nebuvo įprastas. Atrodė, kad žmonės, sėdintys prie stalo, sėdi viename traukinio kupė ir kalbasi tarpusavyje.
Šarūnas: „Miško uosto“ atskaitos taškas buvo pirmasis mūsų įsigytas nekilnojamasis turtas, kai mes su Marija pradėjome galvoti, kur grįšime po medaus mėnesio. Marija tuo metu nuomojosi būstą, o aš kažkur bimbinėjau. Neturėjau fiksuotos vietos.
Kai važiavome į oro uostą medaus mėnesio kelionei, sakiau: reikia pasižiūrėti, kur grįšime. Atradau labai keistą skelbimą. Jis buvo video formatu, meniškai padarytas – reklamavo būtent tą butą Švenčionėliuose, kuriame aš norėjau įsirengti studiją. Kaina buvo 2600 eurų. Ji atrodė labai tinkama, bet mes dar pasiderėjome.
Marija: Mes bandėme derėtis, bet šeimininkas pasakė, kad šeši pensininkai eilėje. Supratome, kad reikia duoti pinigus ir viskas.
