„Vieni kastuvų per kapines panešti nepajėgia, jaučia poreikį prie pat kapo su mašina prisibrauti, kitiems gi nieko švento nebėra, kaišo pažymas panosy ir sako, kad vis tiek važiuosiantys. Žinote, visai kaip tie besiparkuojantys prie daugiabučių. Jei galėtų, tai ir į penktą aukštą užlėktų.“
Ramygalietės vertinimu, kapinės – lyg besikeičiančios visuomenės ir jos gyvenimo atspindys. Seniau į kapus atėję lankytojai kepures nusiimdavo, o šiandien situacija labai pasikeitusi.
„Tik pradėjusi šiose pareigose dirbti maniau, kad kapinės šventa vieta. Nieko panašaus: jų šventumą žmonės seniai pametė, dabar šventi liko tik pinigai: visuomenė sumaterialėjo.
Iš kapinių nesibodi žmonės ne tik vagiliauti, pasodintas gėles iškasinėti, dažnas pats nebežino, ko čia ateina: anūkai, atvežę močiutes, nebesivargina jų palydėti iki lankomų kapaviečių, sėdi telefonuose, brauzina, o paskui nežino nė kur šeimos kapavietė“, – savo pastebėjimais dalijosi kapinių prižiūrėtoja.
Daugybę metų buhaltere Ramygaloje dirbusi moteris neslepia, kad taip jau susiklostė, jog jai teko persikvalifikuoti į kapinių prižiūrėtojas. Bet ji fizinio darbo ragavusi. Taigi nė jo, nė amžino atilsio atgulusių nebijanti.
– Tikriausiai gana dažnai girdite šį klausimą, kaip moteris išdrįso dirbti kapinėse?
– Kodėl turėčiau bijoti? Nieko blogo mirusiems nedarau: kapų neplėšiu, gėlių nevagiu, dar kurį labiau apleistą nuravėti bandau, be to, pro šalį einama žvakelę uždegu.
Juk ne sargu kapinių dirbu. Naktimis po jas nevaikštau, tiesa, naktimis jose vaikštinėti ir nerekomenduojama. Vasarą palikti kapines reikėtų iki 21 val., žiemą – iki 19 val. Vėliau jose ramybės laikas.
Net ir maldoje sakoma: lai jie ramybėje tesiilsi. Žinoma, niekas neišvarys ir vėliau užsukus. Jei nesate piktybinis, nieko bloga ir nenutiks. Dar mano mamos sakyti žodžiai: reikia bijoti gyvų, ne mirusių.
– Ar nepritrūkstate tinkamų žodžių tiems, kurie kapinėse drumsčia ramybę?
– Mėgstu sakyti, kad visi mes esame laikini svečiai šioje žemėje. Gal už keliasdešimt metų, gal dar ne greitai, bet visi iš šio pasaulio išeisime. Nėra ir nebus su saule gyvenančių: keliausime į žemę, na, gal jūs į kolumbariumą, bet čia jau likimo vingiai, kaip kuriam susiklostys. Išgirdę šiuos žodžius, žmonės suglumsta ir jau kitaip į mane žvelgia. Tiesa, ne visi.
– Pasitaiko ir tokių, kurių nė pagarba mirusiems nesustabdo?
– Seni žmonės stengdavosi šventoje vietoje, kapinėse, nevažinėti be reikalo. Bet ne šiandieniniai... Kai kurie, jei tik galėtų, iki kapavietės nuvažiuotų.
Už paminklo paliktas grėbliukas, patvory pamestas laistytuvas iš bambaliuko, nemėtykime atsivežtų daiktų kapinėse, būkime sąmoningesni.
– Ką tokiems sakote?
– Jei negerbiate gyvų, tai nors mirusius gerbkite... O jie atrėžia: ką gi čia gerbsi? Žemę? Pasitaiko tokių... Jei seniau į kapus atėję lankytojai kepures nusiimdavo, tačiau šiandien situacija labai pasikeitusi.
Daugėja atvejų, kai atsisakoma savo artimą laidoti. Argumentuojama, kad šis netinkamai, ne pagal vertybes gyveno...
Ne taip seniai sesuo atėjusi rašė raštą, kad, jei brolis numirs, ji nepriimsianti jo į tėvų kapą. Šis nei prie kapų priežiūros prisideda... Klausiu, nejaugi jo urna netilps prie tėvų kapų? Juk kartu augote, esate tų pačių tėvų vaikas. Nesutinka ir viskas.
– Ar keičiasi laidotuvių tradicijos, jaučiate, kad daugėtų Ramygalos kapinėse urnų?
– Dalis senimo vis dar prieš jas, jų atsisako, jiems per daug neįprasta. Iš čia ir kyla sparnuoti posakiai: „mes ne kokios raganos, kad vaikai sudegintų“, „aš pati nesu prieš jas, bet mano šeima priešinasi“. Mes esame lietuviai, katalikai, norime, kad ir toliau laidojimosi tradicijų būtų laikomasi.
Jaunimas mąsto kitaip, o vyresni būgštauja, kad anūkai jų kapų nebežiūrės. Tai ne vienam esu ir atsakiusi: ko jūs pergyvenate, akys nebematys, širdies nebeskaudės.
– Taigi norima ir toliau sodinti žydinčių našlaičių ir kitų, kapavietėse sodinamų, augalų darželius?
– Gal jūs mieste to nejaučiate, bet čia, kaime, ypač pirmaisiais metais žmogui išėjus, gėlės ant kapo kone visus metus žydi ir žvakės šviečia. Toks mūsų mentalitetas; su gyvais daug kam neišeina bendrauti, ne taip jie šneka, o kai numiršta žmogus, sukyla gailestis. Tai ir dega žvakes, lanko... Nors ir dėl kapų priežiūros nesutaria dabar, giminės pykstasi, kas žmonėms darosi. Ką padarysi.
– Padaryti nieko neišeina ir dėl vagysčių? Minėjote, kad vagiliaujama ir nuo kapaviečių?
– Apie šventumą pasakysiu taip: vieniems kapinių vieta šventa, kitiems visiškai nieko nereiškianti. Čia jau priklauso nuo žmogaus supratimo. Pasitaiko ir nuo kapo gėlę išraunančių ir išsinešančių, kaip tokį žmogų vertinti? Arba ateinu vieną rytą aštuntą valandą į kapines ir randu atsuktą vandens čiaupą... Kaip tokį poelgį pateisinti?
– Gal netekties sielvartas žmogui taip trinktelėjo, kad nieko nebemato ir nebegirdi?
– Greičiau chuliganiškas elgesys. Tik pradėdama čia dirbti maniau, kad kapai šventa vieta, o man darbą perdavinėjanti senoji kapinių prižiūrėtoja sakė, kad klystu, nes šventi žmogui dabar tik pinigai.
– Ramygalos kapinėse, prie vartų, galima surasti įrankių į kapus atneštai gėlei įsodinti, kapui sugrėbti, augalui palaistyti. Kaip gimė ši iniciatyva?
– Pirmais metais prie kapinių vartų su baime, kad nepasiseks išlaikyti, išnešios viską vagys, įkurdinome laistytuvus, grėblius, kibirus. Kažkiek įrankių išvogė, bet dalis liko. Šiemet juos išplėtėme, padidinome skaičių. Tai Ramygalos bendruomenės ir seniūnijos nuopelnas. Žinote, kai reikia pinigų, tai bendras reikalas. Taip visi bendrom jėgom ir surinkome.
Keičiasi situacija ir kitose Aukštaitijos kapinėse, ir ten po kelis įrankius atsiranda. Labai patogu žmogui, kuris ne automobiliu aplankyti artimųjų kapų atkeliauja.
– Tikriausiai šis sprendimas prisidės ir prie pačių kapinių lankytojų saugumo?
– Už paminklo paliktas grėbliukas, patvory pamestas laistytuvas iš bambaliuko, nemėtykime atsivežtų daiktų kapinėse, būkime sąmoningesni.
Senose kapinėse takeliai siauručiai, ne vienam esu sakiusi: nepalikinėkite už paminklų atsivežtų įrankių, kad nebūtų ten prikaišiota...
O jei jau pasiskolinome svetimą daiktą, grąžinkime, ne vienam yra tekę patirti ir kapinėse, kai kažkas, pasiskolinęs indą vandeniui nešti ar grėbliuką, atgal nepadeda... dingsta čia ir kapinių tvorelės, pavogtas buvo ir kapinių tualeto kablys...
Atrodytų, tiek gi tekainuoja tie grėbliukai – du ar trys eurai. Bet mes tokie esame: kai kur taupome eurą, o kai kur leidžiate pinigus dešimtimis ir galvos nesukame.
