Savo patirtimi šeima sutiko pasidalinti ir su 15min skaitytojais, juolab, kad trijulė ką tik įveikė apie 200 km pėsčiomis Camino Lituano kelyje.
„Esame jauna šeima, grįžusi gyventi į savo gimtąjį miestą – Uteną. Justas dirba nuotoliu Jungtinėje Karalystėje, IT srityje, o aš esu gydytoja odontologė, šiuo metu visą savo laiką skirianti metų ir dviejų mėnesių dukrytei Gabrielei vaiko priežiūros atostogose. Anksčiau esu tris kartus nuėjusi Camino de Santiago kelius Ispanijoje, Lietuvoje nuėjau Camino Lituano kelią nuo Lazdijų iki Seinų. Šią vasarą per vyro atostogas svarstėme eiti kokią nors gražią atkarpą kartu su Gabriele – galvojome ir apie Portugaliją, ir apie Ispaniją, kol vis labiau artėjom prie savo kraštų ir galiausiai apsistojom ties Camino Lituano Aukštaitijos atkarpa nuo Biržų. Nusprendėme, kad pirmiausia su vaiku norėtume apeiti ir pažinti savo kraštus, patirti mūsų kultūrą, o ne Portugalijos ir Ispanijos“, – dalinasi Ieva Bikelienė.
Ji prideda, kad Camino Lituano savanorių komanda yra padariusi ir daro didelį darbą, kad kelias būtų labai panašus į kelius Ispanijoje – jis yra sužymėtas, nakvynės vietos surastos, todėl šeimai liko tik susidėlioti tinkamą kiekvienos dienos ėjimo planą ir paskambinti į nakvynės vietas. Iš viso per savaitę laiko jie nuėjo beveik 200 km.
– Jūsų pasirinkimas išduoda, kad ėjimas jums artimas. Kaip atradote jam meilę ir pašaukimą?
– Vaikščioti ilgus žygius pradėjau prieš šešerius metus – tada nuėjau pirmąjį Ispanijoje. O su Justu pradėjome draugauti prieš trejus metus ir jis užsikrėtė ėjimu labai greitai ir natūraliai – tiesiog savaitgaliais būdavo suplanuoti žygiai. Per pirmą pasimatymą irgi išėjome pasivaikščioti po Uteną ir nuėjome 10 km – jam buvo lengvas šokas, bet tuo pačiu metu jis suprato, kad čia nėra atstumas, keliantis didelių iššūkių, o kasdienybė.
Eiti vienai ar dviese skiriasi nuo ėjimo su vaiku. Anksčiau einant būdavo daugiau laiko apmąstymams, minčių susidėliojimui, maldai. Galiu atvirai pasakyti, kad dabar einant su vaiku ėjimas yra buvimas kartu dabartyje, džiaugsmas mažais kartu atrandamais dalykais, komandinis iššūkių įveikimas. Daug kas kitaip, bet ne blogiau, sakyčiau, dabar daugiau gyvumo ir dinamikos.
Eiti vienai ar dviese skiriasi nuo ėjimo su vaiku.
– Kaip ruošėtės pačiam ėjimui? Ką patartumėte kitiems, kurie eina šiuo keliu – nuo psichologinių dalykų, nusiteikimo iki to, kokius daiktus pasiimti?
– Jeigu ruošiatės eiti tokį žygį, reikėtų, kad 10 km nuėjimas nebūtų iššūkis. Puiku, jeigu dabar galite atsistoti nuo kėdės ir nueiti tokį atstumą, o padarę pertrauką tai pakartoti – gal truputį lėčiau, gal su keliomis pertraukėlėm, jei jų reikia.
Iš tiesų, einant galima sutikti įvairaus amžiaus, pajėgumų žmonių. Turbūt fizinis ir psichologinis pasiruošimas labiausiai priklauso nuo ėjimo tikslo – jei yra noras įveikti kelią kuo greičiau, tada reikės specialaus pasiruošimo; jei yra noras eiti savo tempu, sustoti, apžiūrėti tai, kas įdomu – tai ir galima eiti, nereiks kažkokio ypatingo pasiruošimo.
Caminolituano.com puslapyje yra visa informacija, kurios gali prireikti einant šiuo keliu. Pirmiems kartams labai daug pagalbos galima gauti Camino Lituano Network Facebook grupėje – nuo daiktų susidėjimo, batų ir kuprinės pasirinkimo, iki įkvepiančių žygeivių istorijų, kurios sužadintų tą „o gal ir aš galiu“ jausmą.
– Ką atradote kelionėje – nuo jausmų iki vietų? Kas patiko labiausiai?
– Kadangi pirmą kartą ėjome ilgesnį žygį su dukryte, buvo stebuklinga kartu su ja patirti visus jos pirmus kartus gyvenime. Laikas, kai visą savaitę kiekvieną dieną tiesiog eini kartu, pasidaro daug lėtesnis ir tirštesnis nei kasdienybėje, kur prabėgam paskubomis.
Turėti laiko vienas kitam – turbūt pats prabangiausias dalykas šiandien! Po žygio vėl iš naujo įsimylėjau Justą, gavusi progų pamatyti jį tokį stiprų visomis prasmėmis, nuostabiai rūpestingą vyrą ir tėtį. Tam nereikia specialių vietų, netgi nebūtina vykti į Ispaniją ar Portugaliją, nors galima, jei norisi.
Po žygio vėl iš naujo įsimylėjau Justą, gavusi progų pamatyti jį tokį stiprų visomis prasmėmis, nuostabiai rūpestingą vyrą ir tėtį.
Mus palietė sutiktų žmonių, kurie gyvena čia, šalia mūsų, svetingumas, šiluma, rūpestis. Tai mūsų mažų miestelių ir kaimų bendruomenės, prisijungusios prie šio kelio – ir tikrai tampa geriau gyventi žinant, kad Lietuvoje mes gyvename gerai jau vien dėl to, kad turime vieni kitus, gražią gamtą, kurios dažnai atbukę nebepastebime, dvarus, pilis, muziejus ir kitas lankytinas vietas, pilnas nepažintos istorijos.
Per dieną vidutiniškai planavome nueiti apie 25 km – toks atstumas einant su vaiku mums dar yra patogus, bet būdavo truputį daugiau – ilgiausia diena buvo 35 km, trumpiausia – 19 km.
– Kokie iššūkiai ir patirtys pasitiko keliaujant su vaiku? Ką šiuo klausimu patartumėte kitiems?
– Einant su mažu vaiku reikia turėti realius lūkesčius vaikui ir sau, o noras eiti turėtų būti didesnis už būsimą nuovargį.
Tikrai bus visokių nuotaikų ir nuovargio – kaip ir kasdien namuose ar bet kur kitur; nebus galimybės atėjus ilsėtis, kiek nori ir kaip nori – juk vaikas pailsėjo ir pamiegojo einant, tad nori dūkti ir žaisti.
Juokaujame, kad mums padėjo tai, kad Gabrielę nuo gimimo pratinome būti ant rankų, jausti meilę ir dalinti ją kitiems, miegoti kartu su tėvais vienoje lovoje ir neribojamai gauti mamos pieno, kai tik nori. Tokias keliones šie dalykai tikrai padaro labai paprastas – vaikas su dideliu džiaugsmu keliauja nešioklėje, valgo, kai nori, miega, kai nori, o naujos nakvynės vietos nekelia iššūkių.
Mūsų sėkmės paslaptis buvo ergonominės nešioklės vaikui, kurias naudojam kasdien – jose Gabrielė galėjo ir žvalgytis, ir miegoti, ir mėgautis mamos pienu.
Darydavome pertraukėles pagal poreikį pavalgyti, pajudėti. Gabrielei labai patiko žygis – kiekvieną rytą atsikėlusi nešdavo mums batus, kad jau pradėtume eiti.
– Ar teko susidurti su gamtos iššūkiais? Kas buvo sunkiausia ir įdomiausia keliaujant?
– Pirmą žygio dieną buvo +29 laipsniai karščio ir tai buvo nelengvas fizinis iššūkis einant, reikalaujantis ištvermės ir pakankamo išgeriamų skysčių kiekio. Po kelių dienų papuolėme į lietų, dėl kurio reikėjo susirasti trumpą pavėžėjimą man su Gabriele, o vėliau tiesiog paeiti kelis kilometrus su lietpalčiu ir miegančiu vaiku. Oras nėra viską nulemiantis dalykas einant – prie skirtingų sąlygų galima tinkamai prisitaikyti.
O įdomiausia dalis – pokalbiai, bendri potyriai, atradimai ir sustojimai – ko negali nusipirkti, o gali tik patirti.
Sunkiausia dalis buvo neišlieti savo nuovargio kokiu nors bjauriu pavidalu, mokytis komunikuoti ir susiderinti visų poreikius.
O įdomiausia dalis – pokalbiai, bendri potyriai, atradimai ir sustojimai – ko negali nusipirkti, o gali tik patirti.
– Koks būtų nueitų kilometrų apibendrinimas? Kas pasikeitė? O gal tapo įkvėpimu ir kitoms kelionėms?
– Po žygio praėjus savaitei mes vienas kitą iš naujo įsimylėję – už šitą dalyką turbūt negali būti nieko geriau! Grįžus namo, kaip ir po ankstesnių žygių, džiaugsmą teikia kavos puodelis ryte, skalbimo mašina, miegas savo lovoje, maisto gaminimas savo virtuvėje – turbūt vien dėl šito persikrovimo žmonės užsikrečia žygiais ir juos kartoja.
Ir, be abejonės, lieka džiaugsmas pamačius, patyrus ir pažinus Lietuvą naujai ir kitaip – mes tikrai dar ne kartą eisim į tokius žygius Lietuvoje.
