– Tai ar vis dėlto galima gyventi Prancūzijoje? Jūsų kuriamas tinklaraštis kalba pats už save. Jumyse daug stiprių emocijų, jėgos, atvirumo. Nuo ko prasidėjo turinio kūrimas ir dalijimasis savo pastebėjimais instagrame?
– Turbūt nuskambės per daug paprastai, bet šitą paskyrą sukūriau prieš kiek daugiau nei dvejus metus, vedžiodama šunį po miškus, esančius šalia namų. Instagramą aš naudojau jau kelerius metus iki tol, tačiau tai buvo skirta labiau darbiniams reikalams ir net neįsivaizdavau, kad ir Lietuvoje jis yra populiarus ir naudojamas.
Dar naudodama savo darbinę paskyrą pamažu atradau man patinkančių žmonių, tačiau vieną dieną pajutau, kad nesąmonė maišyti asmeninę nuomonę su darbo reikalais, taigi taip gimė paskyra „Ir Prancūzijoje gyventi galima“.
Pirma idėja buvo pasakoti apie dalykus, vykstančius Prancūzijoje, tačiau parašiusi vos kelis įrašus sulaukiau daug priekaištų, kad NE, Prancūzijoj taip nėra... Tai įrašų šia tema gerokai sumažėjo, nes žmonėms, skaitantiems mane, buvo sunku suvokti, kad tai tiesiog mano nuomonė, o ji gali būti visokia.
Aš tiesiog rašau apie tai, kas man patinka. O tie mano tekstai vis tiek labai erzina žmones, bet dabar man tai jau patinka. O Prancūzijoje gyventi tikrai galima. Ir ne šiaip gyventi, bet labai gerai gyventi – ką aš ir darau jau beveik šešerius metus.
Iš Rūtos instagramo:
Papai ar plaukai. Kaip jau turbūt supratot iš mano apklausos stories, aš labai sėkmingai užsiiminėju erzinimu. Ir iškart užbėgsiu už akių – aš tikrai nemanau, jog moteriškumas tai papai ir plaukai. Bet dabar apie viską nuo pradžių.
Prancūzijoje bendraujant viešoje vietoje, pvz., parduotuvėje, labai populiaru sakyti Bonjour madame/ Bonjour monsieur, ir man tai yra tikrai labai gražu ir čia vienas iš tokių tikrai egzistuojančių mitų apie Prancūziją. Aš taip sveikinuosi tik su labai gerai pažįstamais žmonėmis, nes nesu tikra, ar kitiems tai gali patikti. Tai kuo čia dėti papai?
Žinia, realybė tokia, kad mano papai nei dideli, nei maži, bet kad jie yra, aišku ir durniui. Jei galėčiau, tikrai susimažinčiau ir gyvenčiau sau laimingai nenešiodama liemenuko. Bet ta mano skusta galva yra toks puikus įrodymas, kad žmonėms moteriškumas yra plaukai, ir čia jau nepadės jokio dydžio papai.
Žinoma, plaukai turi būti ilgesni nei 5 cm. Ir būtinai „moteriškai“ apkirpti. Kasdien, bent kartą per dieną, parduotuvėje, gatvėje, bet kur, aš sulaukiu sveikinimo Bonjour monsieur. Ir žinot kodėl? Nes standartai yra aukščiau visko. Nes žmonės niekada nežiūri į veidus. Jie žiūri į plaukus (ir į papus nežiūri) ir sprendžia, kas tu esi.
Vyras ar moteris? Trumpi plaukai – vyras. Ilgi plaukai – moteris. Easy ką? Ir nereikia sukt smegeninės. Nes šiek tiek pamąsčius ir supratus, kad tu nesupranti, čia vyras ar moteris, tu tiesiog pasakai laba diena. Aš galvą skutu savo noru, nes man tiesiog taip gražu ir, žinoma, be proto patogu, bet aš nenoriu sužinot, kaip jaučiasi moterys, netekusios plaukų. Ne savo noru. Ir karts nuo karto išgirstančios tokius pasisveikinimus, kaip kad išgirstu aš.
Kiekvienas iš mūsų tą moteriškumą supranta skirtingai. Ir jei jums moteriškumas yra papai, tai viskas normaliai, nes turbūt turit tam priežasčių.
Man moteriškumas yra žinojimas. Kai žinai, ko nori, kai žinai, ką darai, kodėl darai ir eini tvirtu žingsniu tikslo link, nelipdamas per kitų galvas. Ir nei plaukai, nei makiažas, nei tuo labiau didelė krūtinė nepadarys jokios moters moteriška, jei galvoj chaosas.
– Viena jūsų istorijų skamba taip: „kaip aš pagrobiau savo vaikus“. Papasakokite, kodėl iš pradžių atrodę laimingi santykiai virto kova už būvį?
– Šiandien, kai dauguma dalykų jau pasimiršo ir kai į tą situaciją galiu žvelgti iš šono, aš manau, kad tiesiog buvau per jauna, per naivi, per gera. Šiandien aš matau, kad tie santykiai nuo pat pirmos dienos buvo pasmerkti sugriūti, tačiau man dėl kažkokių priežasčių ilgus metus norėjosi tuos santykius visais įmanomais būdais išsaugoti.
O kai supratau, kad nieko gero nebus, nebeturėjau jokios kitos išeities – tik bėgti. Kita priežastis – su narcisistiškais žmonėmis jokie normalūs santykiai neįmanomi. Bet tada aš tikrai nežinojau, kas tai yra, ir buvau įkliuvusi kaip ir tūkstančiai kitų žmonių.
O viskas prasidėjo 2014-aisiais.
Tą dieną buvo šlapdriba. Ir šalta. Aš stovėjau Vilniaus autobusų stoty ir mąsčiau, ką daryt. Stovėjau ne viena. Su dviem pypliais. Vienam – ketveri, kitai – pustrečių. Nusipirkau bilietus, parašiau žinutę draugei kaunietei, ar nenori kelių valandų praleisti su mumis... iki autobuso į Berlyną. Nuvažiavusi į Kauną iškart nusipirkau bilietus į Berlyną, išgėrėme su drauge kavos, pavalgėme, draugė dar kokį šimtą kartų patikino, kad elgiuosi gerai ir viskas bus gerai. Anksčiau ar vėliau. Autobusas atvažiavo, susimečiau vaikus bei kuprinę į autobusą ir išvažiavome.
Stovėjau Vilniaus autobusų stoty ir mąsčiau, ką daryt. Stovėjau ne viena. Su dviem pypliais. Vienam – ketveri, kitai – pustrečių.
O priešistorė buvo tokia, kad savo vaikų tėvą palikau maždaug prieš metus iki kelionės (gal greičiau – pabėgimo) į Berlyną. Iš Vilniaus grįžau į savo gimtąjį miestą Panevėžį, susiradau porą darbų.
Dienomis siūdavau, vaikai ėjo į darželį, bandėme visi sau ramiai gyventi. Vaikų tėvas vis tikėjosi, kad aš grįšiu pas jį – mano NE jam niekada neatrodė pakankamai rimtas. Jis buvo baisiai užimtas „verslininkas“, ir vaikų prireikdavo tik todėl, kad tai buvo vienintelė viltis pamatyti mane.
Kartą per mėnesį jis su jais praleisdavo dieną ar dvi. Pripirkdavo žaislų ir leisdavo laiką žaidimų kambariuose bei kavinėse. O aš dirbdavau tam, kad aš ir vaikai išgyventume, kad būtų, ką sumokėti už darželį, maistą, komunalinius...
(Visą Rūtos istoriją galite perskaityti ČIA.)
– Ar šiandien galite pasakyti, kad buvote įkliuvusi į toksiškus santykius? Kokie ženklai tai išduoda?
– O taip, „toksiški“ turbūt geriausias žodis tokiems santykiams apibūdinti. Nes viskas vyksta gan lėtai, kad kartais net ir sunku suprasti, kas iš tiesų vyksta.
Turbūt pats pirmas ženklas – pagarbos nebuvimas. Taip pat nuolatinis priminimas, „tu moteris ir daryk savo moteriškus reikalus“. Taip pat visuomet bus priminta, koks jis yra puikiausias, geriausias, nuostabiausias, o tu – blogiausia, nesupratingiausia, nejautriausia, tinginė ir išvis nieko nesupranti apie gyvenimą.
Iš Rūtos instagramo:
Šiandien, kai jau esu suaugusi, puikiai žinau, kad mano charakteris sušiktas (čia taip švelniai įvardija mano vyras, ypač kai diskutuojam apie vaikus ir genetiką :D). Ir su tuo savo sušiktu charakteriu tikrai nesu super easy persona.
Aš labai savim didžiuojuosi, kad ir dabar nebandau ir net nenoriu niekam įtikti. Nei savo draugams, nei savo vyrui, nei nepažįstamiesiems čia instagrame. Niekam nieko nežadu ir nekuriu nebūtų istorijų apie save. Už tai kaip ramu širdy.
Ir nors šiais laikais labai populiarus beribis pozityvumas, net ir šito turiu mažai, man vis tiek labiau priimtina realybė, nei kad vaivorykštėm šikantys balandžiai. Aš visada labai gerai žinau, ko noriu, ir, deja, dažnai tai kiša koją greitam rezultatui. O dar tas mano žinojimas taip nervina kitus. Toks jausmas, kad iš proto varo. Nes juk taip negalima, yra ten visokie kosminiai dėsniai ir patirtys.
Iš tiesų yra tik taip, kaip mes patys pasirenkam. Ir aš renkuosi taip, kaip man patinka.
– Kaip susipažinote su savo dabartiniu vyru? Kokie jūsų santykiai?
– Su savo vyru susipažinau Lietuvoje, artimos draugės gimtadienyje. Mūsų santykius pavadinčiau sveikais. Man čia turbūt geresnis santykių apibūdinimas, nei kad puikūs.
Mes labai palaikome vienas kitą, tiek darbiniuose reikaluose, tiek kasdienybėje. Mes dirbame toje pačioje vietoje, nors mūsų veiklos visiškai skirtingos, ir didžiąją galį dienos praleidžiame kartu. Jei matau, kad jis pavargęs, dirbu vietoj jo, jei jis mato, kad man reikia miego, grįžęs po ilgos darbo dienos (jo darbo valandos kai kuriomis dienomis gerokai ilgesnės) gamina vakarienę, padeda vaikams paruošti namų darbus, tvarko namus ir daro visus tuos pačius dalykus kaip ir aš.
Kai reikalai pasisuka policijos ir teismų link – nei draugų, nei artimųjų nelieka.
– Jūs nuėjote ilgą kelią, kad būtumėte ten, kur esate dabar. Atrodo, kad buvote labai stipri ir nejautėte jokios baimės. Ką patartumėte moterims, kurios atsiduria tokioje situacijoje ir turi kovoti už savo vaikus? Kas toje kovoje jus labiausiai sustiprino ir kas nuvylė?
– Pirmiausia reikia suprasti, kad šitoj kovoj teks būti vienai. Nes net ir geriausia draugė čia nepadės ir nesupras. Tiesiog taip yra, kai reikalai pasisuka policijos ir teismų link – nei draugų, nei artimųjų nelieka.
Greičiausiu atveju nuvils sistema, nes ji nėra sukurta padėti žmogui, sistema yra sukurta vykdyti įstatymus. Labiausiai padės nuoseklumas ir įvykių fiksavimas. Nes norint išsiskirti ar atskirti vaikus nuo vieno iš tėvų, reikės įrodymų, kodėl reikia tai padaryti, ir kiekvieną savo įvardytą faktą reikės įrodyti.
Mane asmeniškai toje kovoje labiausiai stiprino jausmas, kad vieną dieną galėsiu elgtis taip, kaip noriu aš.
Iš Rūtos instagramo:
Dažnai galvoju, ko turėčiau išmokyti savo vaikus, ir dažniausiai sustoju prie vieno – kad jie jaustųsi gerai, kai aš numirsiu. Ir visai nesvarbu, ar jiems bus penkeri, ar trisdešimt penkeri. Žinau, skamba kraupiai, bet tokia realybė. Aš noriu pabrėžti, kad nekalbu čia apie vaikų mirtį, nekalbu apie kitų artimų žmonių mirtį, bet kalbu apie vieno iš tėvų mirtį.
<...> Aš labai norėčiau, kai vieną dieną taip nutiks, kad mano vaikai užverstų tą gyvenimo etapą ir eitų toliau. Ne, ne, tai nereiškia, kad mane užmirštų amžiams. Tai reiškia, kad jie jaustųsi tvirtai be manęs ar mano vyro. Kad jaustųsi gerai su kitais ir tarp kitų. Kad jaustųsi užtikrinti su tuo, ką jau išmoko gyvenime. Kad rastų ramybę kasdienybėj ir galėtų su šypsena judėt toliau.
Aš galvoju, kad netekę artimo mes verkiam todėl, kad mums gaila savęs, nes nemokėsim gyvent be to žmogaus. Aš noriu, kad mano vaikai skaitydami H.Hesse galvotų, jog jų mama buvo beprotė ir išvis, kaip įmanoma mėgt H.Hesse :D
Aš noriu, kad kepdami obuolių pyragą, jie galvotų apie mane ir būtinai įpiltų šiek tiek kalvadoso į tešlą, o valgydami bananinius keksiukus galvotų, kad jie yra meilė, nes juk keksiukai iš tiesų ir yra meilė. Nes aš tai juk nevalgau bananinių keksiukų, o kepu juos tik dėl to, kad jie mėgsta.
Aš noriu, kad jie galvodami apie mane švęstų gyvenimą ir laisvę. Ir kad strikinėtų iš laimės nufotografavę gerą nuotrauką, išmokę naują dalyką, pavalgę skanaus maisto.
Aš noriu, kad jie suprastų, jog viskas ateina ir praeina. Ir kad žinotų, jog vienus dalykus laikyti verta, o kitus geriau paleist, bet nepamiršt.
– Tai kokia yra Prancūzija ir prancūzai? Kokius pastebėjimus galite pasakyti? Įdomu, ar svajojote ten gyventi, o gal turite visai kitą svajonių šalį?
– Vienareikšmiškai – prancūzai yra labai mandagūs. Visur ir visada. Prancūzai – gan šalta tauta, ir draugų čia rasti tikrai sunku. Tačiau kai jau randi, tai tikrai ilgam.
Kokia yra Prancūzija, negaliu pasakyti, nes labai mažai čia keliavau, tačiau Normandija yra labai lietinga, labai žalia, su turtinga istorija. Aš esu įsimylėjusi mūsų namus ir jei juos būtų galima perkelti kur nors kitur, tai galėčiau gyventi ir kitoje šalyje.
O jei rimčiau, visas mūsų gyvenimas vyksta čia, vaikai (su vyru dar turi vieną bendrą vaiką – aut.) lanko mokyklą, jų draugai čia. Turime šeimos verslą ir mėgstamas veiklas. Vaikų seneliai ir proseneliai gyvena netoliese – ko daugiau gali reikėti puikiam gyvenimui?
– Rašote, kad esate pamišusi dėl zero waste. Ką jums tai reiškia ir kaip pritaikote kasdieniame gyvenime?
– Zero waste principai mane atsekė dar iš mano vaikystės. Mama mus mokė neišmesti daiktų, senus nereikalingus daiktus panaudoti kažkaip kitaip ir kad kiekvienas daiktas kada nors atras savo paskirtį. Tai tokie dalykai kaip kompostas, drabužių pirkimas dėvėtų drabužių parduotuvėje, atliekų rūšiavimas, senų drabužių taisymas bei persiuvimas ir daug daug kitų paprastų dalykų visada buvo mano kasdienybė.
Vienas didesnių žingsnių mūsų šeimoje buvo kompostuojamas tualetas. Vasarą auginame savo daržoves, svajojame apie savo elektrą, vandens gręžinį ir lietaus vandens filtrą. Bet šiems didesniems žingsniams reikia laiko ir investicijų.
Iš Rūtos instagramo:
Geriausias dalykas, nutikęs per pastarąsias savaites, yra tai, kad iš namų iškrausčiau visus darbo reikalus. Na, išskyrus kompą, bet visi visi siuvimo reikalai liko studijoj. Ir man tikrai ramiau gyventi. O ir normaliu laiku miegoti einu.
Na, normaliu man. Man dar šiandien atėjo mintis, kad turint savo verslą, visai smagu pradėt laukt Kalėdų nuo kokio birželio, nes būtent tada apgalvoju savo internetinių parduotuvių strategiją Kalėdoms, na, kad ir klientai patenkinti būtų, ir kad aš iš proto neišeičiau.
O šį savaitgalį laukia smaguma, nes reikia užsakyti kalėdinius produktus parduotuvei. Tai čia tie produktai realiai yra šokoladas. Ir man taip smagu jau dabar galvoti, kokio šokolado norės klientai.
- Papasakokite, kaip pradėjote siūti ir ką jums labiausiai patinka kurti? Kaip suprantu, ne tik siuvate, bet ir atnaujinate daiktus, drabužius, taip prisidėdama prie zero waste?
– Siūti išmokau iš savo mamos dar būdama paauglė. Vėliau norėjosi išskirtinių drabužių, tai vis pasinaudodavau namuose esančia siuvimo mašina. Siūti kasdien pradėjau gimus pirmam vaikui, nes reikėjo pinigų, o siuvimas buvo tas darbas, kurį galėjau dirbti iš namų.
Pirmieji mano darbai buvo labiau masiniai: įvairūs maišeliai, pagalvių užvalkalai ir panašūs nesudėtingi siuviniai. Laikui bėgant aš vis daugiau išmokau, ir šiuo metu turiu savo internetinę parduotuvę, kurioje pardavinėju karnavalinius kostiumus.
Taip pat turiu siuvimo studiją, kurioje taisau drabužius ir vedu pamokėles žmonėms, norintiems išmokti siūti. Šiuo metu drabužių perdirbimui turiu labai mažai laiko, bet mano mėgstamiausi yra seni trikotažiniai marškinėliai, iš kurių gaminu kilimus arba krepšius, iš senų vyriškų marškinių siuvu sukneles, iš senų megztinių gaminu pledus ar lovų užtiesalus.
O mano mylimiausias drabužis perdirbimui yra džinsai. Iš senų džinsų siuvu švarkus, sukneles, namų tekstilės gaminius, taip pat gaminu vaško drobeles. Jos puikiai tinka daugkartiniam maisto produktų įvyniojimui (kaip pasigaminti vaško plėveles, galite skaityti ČIA.)
– Atrodo, kad judate lėto gyvenimo būdo ritmu (slow living) ir esate visiškoje harmonijoje su savimi bei supančiu pasauliu.
– Man norėtųsi sakyti, kad slow living sugalvojo rinkodaros asai, tačiau turiu pripažinti, kad mūsų šeimos gyvenimas gerokai skiriasi nuo kitų.
Mes daug laiko leidžiam namuose. Mes labai mylim savo namus, nors jie yra labai maži, bet vasarą gan didelis sodas atperka tas mažas erdves. Mes turim savo daržą, o geriausia vieta vaikų žaidimams yra miškas.
Iki harmonijos su savimi man dar toli, nes esu tam per jauna ir per daug principinga, bet man labai patinka mano gyvenimas, tai net nemanau, kad norėčiau ką nors keisti tik tam, jog pasiekčiau kieno nors kito sugalvotus tikslus.
Iš Rūtos instagramo:
Žmonės. Gražūs žmonės. Man nuolat nutinka visokių istorijų. Ir dalis tų istorijų būna su žmonėmis.
Vos tik grįžusi po atostogų radau el. laišką nuo tokios moters. Kad ji rado mano kontaktus festivalio lankstinuke ir labai nori susitikt. Na, ir be viso to, jos vasarnamis vos už kelių km nuo mano namų.
Taigi po poros dienų Veronique (Veronik) jau sėdėjo mano svetainėj ir mes pliurpėm kaip visą amžinybę pažįstamos bičiulės. Aš jai pasakojau, kaip iš senų džinsų siuvu švarkus, o ji man pasakojo, kaip augalais dažo audinius, dar kalbėjom apie Indiją, kur ji gyveno aštuonerius metus, apie tai, kaip ji dirbo žurnaliste, apie mano vaikus, apie uogienes ir šiaip apie gyvenimą.
Turbūt reikėtų paminėti, kad jai kokie 65 metai. O gal net dar daugiau, nežinau, kiek, bet niekas damų neklausinėja, koks jų amžius.
Prieš kiek mažiau nei metus šalia esančiame namuke apsigyveno pora. Na, mes sakėm, kad ilgai jie čia netemps, nes gi kaimo realybė dažnai visus pribloškia. O, pasirodo, atsikraustė tie, kantrieji žmonės. Ir štai šįvakar jie sėdėjo mūsų svetainėj, pasakojo įvairias istorijas, visi kartu valgėm, gėrėm vyną, juokėmės, ir aš galvojau, kad, blemba, nu kaip gerai, kad šiandien aš jau pakankamai užaugus, ir kad jokio skirtumo, kiek tavo draugams metų.
Ir kaip gera, kad žinau, kodėl esu ir kam gyvenu, kodėl darau tam tikrus dalykus ir kodėl man nusišikt ant tam tikrų dalykų, galvojau, kaip gera yra nebevaidint ir nebepasiduot tai masinei psichozei ko nors siekt gyvenime.
Šiandien važiuojant į parduotuvę pradėjom kalbėtis apie Dalai Lamą. Ir mano vyras ramiu balsu sako, kad yra matęs jį. Aš aišku nepatikėjau, nes gi niekada niekada man to nepasakojo, nors apie religijas mes diskutuojam gan dažnai.
Prie ko čia Dalai Lama? Labai įstrigo jo pasakyta mintis apie tai, kad jis negali važiuoti į Tibetą, bet jis jį sapnuoja ir jam to užtenka. Ir tada supranti, koks iš tiesų esi įsisukęs į tą išgalvotą gyvenimą, karjeras, mokyklas, stilių, madą, pinigus ir kitus išgalvotus dalykus..
O iš tiesų užtektų sapnuot ir džiaugtis. Mažom akimirkom.
