Mokytis ateina įvairios asmenybės
2002 m. pavasarį, kai Rimantas dirbo Kauno kūno kultūros akademijos dėstytoju, jam buvo pasiūlyta organizuoti ugdymo procesą Pravieniškių pataisos namuose. Kvietimo R.Rušas neatsisakė ir taip tapo Kauno apskrities 1-osios vidurinės mokyklos Pravieniškių skyriaus direktoriaus pavaduotoju ugdymui. Ten jis dirba iki šiol.
„Iš pradžių penkerius metus derinau darbą akademijoje ir Pravieniškių skyriuje, tačiau vėliau pradėjau dirbti tik pastarojoje vietoje“, – sako mokytojas.
Rimantas pasakoja, kad per 19 darbo metų susidūrė su pačiais įvairiausiais nuteistaisiais. Jis neslepia, kad ne visi būna nusiteikę draugiškai ir maloniai, todėl prisimena, kaip pirmą kartą klasėje prieš juos atsistojęs, jautė neįprastą jaudulį. Jis mokytoją vis dar aplanko kasmet.
„Jeigu nuteistieji būna netinkamai nusiteikę, kolegoms visada patariu paklausti, kas juos per prievartą atvedė į mokyklą – juk tai pačių pasirinkimas, tegul parašo prašymą dėl išbraukimo iš mokinių sąrašo ir viskas. Daugeliui to pakanka ir jau visai kitokiu tonu bendraujame toliau“, – teigia R.Rušas.
Norintys mokytis į klasės sąrašus gali patekti rugpjūčio mėnesį, kai prieš kiekvienų mokslo metų pradžią yra paskelbiamas kvietimas atvykti į pokalbį su klasių auklėtojais. Taip, kartu atsižvelgiant ir į pateiktus išsilavinimo dokumentus, yra suformuojamos klasės, kurių pagrindą sudaro anksčiau besimokę ir naujai atėję mokiniai.
„Mokinių sąrašą per metus vis papildo naujai atvykusieji, kai kurie išvyksta. Dauguma jų nori įgyti žinių, bendrauti ir greičiau grįžti namo, nes dalyvavimas ugdymo veikloje suteikia didesnes galimybes tai padaryti“, – aiškina Rimantas ir priduria, kad būtent didžiulė mokinių kaita yra didžiausias jo iššūkis šiame darbe.
Pravieniškių pataisos namuose toli gražu ne visi yra linkę maksimaliai atsiduoti mokslams. Anot R.Rušo, nemažos dalies mokinių nusiteikimas yra panašus kaip įprastose mokyklose, kuriose jie laiką leisdavo tik iš reikalo. Vis dėlto tai ir yra vienas pagrindinių įstaigų skirtumų – įprastoje mokykloje mokslas iki tam tikro lygio yra privalomas, o Pravieniškėse, kiek nori mokytis, sprendžia pats nuteistasis.
„Mūsų ugdymo procese dalyvauja įvairių žmonių: vieni ateina iš elitinių gimnazijų, kiti iš užsidarančių kaimo mokyklų, didžiųjų miestų ar rajonų įstaigų. Kai kurie niekada nesimokę vaikinai ateina į pradines klases ir džiaugiasi išmokę skaityti, skaičiuoti. Į 7–8 klases patenka iš asocialių šeimų, kur ne kiekvienas turėjo galimybę mokytis.
Atmintyje liko atvejis, kai vienoje klasėje sėdėjo tėvas ir du sūnūs, kurie kantriai mokėsi rašybos ir aritmetikos pagrindų, o paskui ėmė žirklutes ir karpė snaiges. Galiausiai sėkmingai baigė pradinę mokyklą“, – pasakoja Rimantas, pripažindamas, kad rimčiau į mokymąsi žiūri vaikinai nuo 25 metų.
Atmintyje liko ir atvejis, kai vienoje klasėje sėdėjo tėvas ir du sūnūs, kurie kantriai mokėsi rašybos ir aritmetikos pagrindų, o paskui ėmė žirklutes ir karpė snaiges.
Bijoti negalima, tačiau reikia ypač galvoti, ką sakai
Rimantas pasakoja, kad mokinio dienotvarkė Pravieniškių pataisos namuose niekuo nesiskiria nuo įprastos mokyklos: pamokos vyksta nuo pusės 9 ryto iki 17 val. vakaro, o vidutiniškai dalyvauti reikia 5–6 užsiėmimuose.
„Atsiskaitymai yra privalomi, nes jų pagrindu įvertinamos mokinio žinios, tačiau namų darbų stengiamasi neduoti, kadangi atlikimui reikėtų turėti geresnes sąlygas. Šiek tiek kitaip dirbame dabar, karantino metu – mokiniai gauna atspausdintos mokomosios medžiagos paketus su klausimynu, kuris lemia įvertinimą“, – aiškina mokytojas.
Nors mokiniai pagal turimą išsilavinimą skirstomi į klases, kiekvieno žinios yra labai skirtingos, todėl, skiriant užduotis, stengiamasi atsižvelgti į jų galimybes.
„Jeigu mokinys atvyko tiesiai iš gimnazijos suolo, jo mokymosi lygis skirsis nuo to, kuris paskutinį kartą, nedegdamas noru, mokėsi prieš 10 metų. Būna atvejų, kai pradinėje klasėje mokosi 40-metis, tuomet viską tenka pradėti nuo nulio. Normalu, kad vieniems užtenka minimalių programos pagrindų, o yra tokių, kurie reikalauja daugiau, nei numatyta. Tačiau minimalų žinių krūvį mokytojas privalo suteikti visiems“, – sako R.Rušas.
Daugeliui natūraliai gali pirštis išvada, kad nuteistieji moksluose įspūdingų žinių demonstruoti negali, tačiau Rimantas tokią nuomonę skuba paneigti. Anot jo, ne vienas mokinys yra įgijęs aukštąjį išsilavinimą, o kai kurie net sėkmingai pradėję verslus ar kitas veiklas.
„Mūsų skyriuje yra mokinių, kurie mokytis pradėjo 8 klasėje, sėkmingai baigė vidurinę mokyklą ir, pavyzdžiui, įgiję aukštąjį išsilavinimą, tapo edukologais. Kai kurių brandos egzaminų įvertinimai siekia 80–95 balus.
Būna, ateina mokytis nuteistasis, kurį atpažįsti iš spaudos, ir negali suprasti, ko jis nori ateidamas į mokyklą. O jis sugeba baigti vidurinę mokyklą, gauna brandos atestatą, įstoja ir sėkmingai baigia aukštąją mokyklą“, – tikina R.Rušas.
Mokytojas pasakoja, kad sunkiausia su mokiniais užmegzti ryšį pirmomis dienomis, tačiau pradėjus suprasti jų motyvus, poreikius, į kiekvieną iš jų pradeda žiūrėti individualiai. Rasti bendrą kalbą jam padeda ir tai, kad daugelis mokinių jau yra susiformavusi asmenybė.
„Dirbti tenka kiek kitaip nei įprastoje mokykloje, nes daugeliu atveju prieš jus stovi subrendusi, gyvenimo purtyta asmenybė, kuri turi savo įsitikinimus, požiūrį ir nuostatas. Todėl aš savo kolegoms dažnai primenu, jog pirmiausia visi esame psichologai, tik tada mokytojai. Reikia mokėti išklausyti, patarti, sakyti tik tiesą, o jeigu atsakymo nežinai, visada pasakyti tą atvirai. To nedarant, dirbti bus tikrai sunku“, – pasakoja Rimantas.
Būna, ateina mokytis nuteistasis, kurį atpažįsti iš spaudos, ir negali suprasti, ko jis nori ateidamas į mokyklą.
Anot R.Rušo, nuteistieji yra tokie patys mokiniai kaip ir visi – tenka juos sudrausminti, o kartais ir šiek tiek apsipykti. Jo teigimu, mažai kam patinka kritika ir kiekvienas ją priima individualiai – vieni sutinka, kiti pateikia savo argumentus, tačiau svarbiausia yra rasti abiem pusėms naudingą sprendimą.
„Kai dirbi jau ne vienerius metus, supranti, kad šioje mokykloje negalima bijoti pasakyti griežtesnį žodį. Vis dėlto reikia ypač galvoti, ką sakai. Kaip sakė viena skyriaus mokytoja, tik tarpusavio pagarba, mokėjimas išklausyti ir suprasti padeda nuteistiesiems atsiverti, bendrauti, o mokytojas greičiau pamiršta jaudulį ir baimę dirbdamas su jais.
Darbo su nuteistaisiais paslaptis – tik kartu bendradarbiaudami pasieksime rezultatų. O kas būtų, jeigu negalvotum, ką sakai? Mokiniai čia kur kas labiau įžeidūs“, – pripažįsta mokytojas ir priduria, jog būrių viršininkai rūpinasi ne tik mokinių lankomumu, bet ir pažangumu.
Mokytojai yra itin gerbiami ir vertinami
Kaip vieną iš nemalonių įvykių, Rimantas prisimena sektoriuje vykusius rusų kalbos brandos egzaminus, kuriuos vykdė mokytojų brigada iš Kauno. Egzaminams pasibaigus, mokytojai ėjo pro pralaidos vartus, tačiau netikėtai kelių nuteistųjų jie buvo užblokuoti.
„Po kelių minučių pro vartus buvome praleisti ir sėkmingai išėjome į laisvę, tačiau nuostabiausia šioje situacijoje buvo tai, kad viena iš komisijos narių pasakė, kad net nespėjo išsigąsti. Mes tik vėliau sužinojome, jog taip nuteistieji organizavo telefonų perdavimą.
Taip pat yra buvę atvejų, kai laiku negali patekti į darbo vietą, tačiau taip atsitinka dėl įstaigos darbo specifikos. Būna vykdomi prevenciniai patikrinimai, kurių metu mokytojas negali patekti į savo darbo vietą, todėl tenka laukti patikrinimo pabaigos“, – prisimena R.Rušas.
Kad ir kokie barnių ar nesklandumų pasitaiko, viską atperka mokslo metų pabaiga, kai įteikiami brandos atestatai ar mokymosi baigimo pažymėjimai, ir tuomet Rimantas kartu su kitais mokytojais supranta, kad dirbta buvo ne veltui.
„Visada žavi mūsų mokinių atviras, nuoširdus noras pasveikinti mokytojus Rugsėjo 1-osios, Mokytojo dienos, Kovo 8-osios ar kitų švenčių proga. Tie, kurie pas mus dirba dar neseniai, būna sužavėti, kaip labai mokytojai čia gerbiami ir vertinami mokinių“, – sako R.Rušas.
Tie, kurie pas mus dirba dar neseniai, būna sužavėti, kaip labai mokytojai čia gerbiami ir vertinami mokinių.
Kalbėdamas apie svarbą šviesti nuteistuosius, Rimantas tikina, kad kitų mokymas turėtų būti kiekvieno mokytojo tikslas, nepaisant to, koks tai mokinys. Kaip jis pats sako, pedagogui visada svarbiausi jo mokiniai.
„Jeigu paklaustumėte skyriaus mokytojų, ar jie, dirbdami čia, mato skirtumą nuo kitų mokyklų, tikiuosi, kad daugelis atsakytų neigiamai – mokiniai visur yra mokiniai. Šis darbas suteikia galimybę pasitikrinti save, ar dar esi reikalingas, ar tave palankiai sutinka, ar pats nori dirbti. Jeigu atsirastų galimybė atsukti 20 metų atgal ir nekartoti to, kas buvo, vargu ar rinkčiausi kitą kelią. Vadinasi, viską pasirinkau gerai“, – teigia R.Rušas.
