Jūratė mus pasitinka prie įėjimo į pataisos namus. Čia – sava procedūra. Kiekvienas atvykstantis svečias turi pateikti savo asmens dokumentą, gauti leidimą ir specialiai tam įrengtose spintelėse palikti draudžiamus įsinešti daiktus.
Pravieniškių pataisos namai – atviroji kolonija teritorijos prasme yra pati didžiausia įkalinimo įstaiga Lietuvoje.
Pokalbiui susėdame įstaigos reabilitacijos centre, kuriame dirba Jūratė. Čia gydosi ir sveiksta žmonės, priklausomi nuo narkotikų, alkoholio.
„Šiame centre turime 30 vietų, dabar 26 vietos yra užpildytos, tad laukiame naujai atvykstančių žmonių“, – kaisdama kavą sako resocializcijos skyriaus specialistė. Beje, bausmę atliekantys žmonės jos taip nevadina niekada.
„Auklėtoja“, – toks kreipinys yra dažniausiais. „Anksčiau aš buvau būrio viršininkė. Tai kaip auklėtoja. O dabar mūsų pareigas pakeitė ir pervadino į tokį sudėtingą žodį, kur kartais net užsikerti“, – šypteli.
– Jūrate, kaip pati atsidūrėte čia? Paklausiu vienos savo pašnekovės, taip pat dirbančios įkalinimo įstaigoje, žodžiais: kaip jus pasodino į kalėjimą?
– Atsitiktinai. Čia seniau dirbo mano buvęs vyras. Aš pati buvau išvykusi į užsienį. Tai buvo laikinas sprendimas: norėjau užsidirbti, Lietuvoje pasistatyti namą ir toliau dirbti savo šalyje.
Kai grįžau, buvau be darbo, įstojau mokytis. Studijavau tarptautinę verslo vadybą. Tada sužinojau, kad Pravieniškėse reikia žmonių, ir man pasiūlė. Sakau: manęs ten tik ir trūko. Tačiau įkalbėjo, nes darbas kas ketvirtą parą, geras atlyginimas, yra daug laisvo laiko.
Kadangi mokiausi, man to laisvo laiko reikėjo. Nutariau, kad pabandysiu, bet netikėjau, kad pavyks. Čia patekti yra sudėtinga visų pirma dėl sveikatos, nes tikrai labai nuodugnus sveikatos patikrinimas.
Kažkas iš aukščiau, matyt, padėjo. Taip ir atsidūriau čia. Tada buvo kiti laikai, kita įstaiga.
– Koks buvo jūsų pirmasis darbas čia?
– Septynerius metus aš dirbau apsaugoje. Budėjau bokštelyje. Būdavo, užsitaisai ginklą, stovi bokšte, saugai perimetrą. Su tuo užtaisytu ginklu tu būni visą parą. Tris valandas stovi, paskui tave pakeičia, turi pustrečios valandos poilsio. Per tą laiką gali lydėti transportą, daryti kitus darbus.
Ėjo laikas, metai, pasigimdžiau trečią vaiką, dvejus metus buvau vaiko auginimo atostogose. Tada grįžau, baigiau mokslus.
Norėjau kažko siekti ir išbandyti, norėjau, kad kiekviena diena būtų kažko verta, kad tobulėčiau kaip žmogus, kaip asmenybė.
– Bokštelyje tobulėti galimybių, matyt, nėra daug.
– Kai grįžau, man taip nyku pasidarė. Stovėdavau tame bokštelyje ir žiūrėdavau į nieką. Esi vienas tarp keturių sienų. Ir kaskart tu užduodi sau klausimą: o ką aš čia veikiu?
Būdavo naktų, kada stovėdama bokštelyje kurdavau eiles. Niekada to nedarydavau seniau. Bet ateidavo kažkas iš to nieko neveikimo.
Galvodavau, kad gal galiu šioje įstaigoje veikti kažką įdomesnio. Bet tais laikais kai kurie pareigūnai dar buvo likusio sovietinio mąstymo. Taip pilka man atrodė viskas. Pilka pilka... Pareigūnų veidai pilki, nuteistųjų veidai pilki. Ir tokia tuštuma.
Supratau, kad arba turiu kažką daryti, arba turiu išeiti, nes aš nykstu kaip žmogus.
Nuo vaikystės labai norėjau tapyti paveikslus. Esu kūrybinga siela, daug dalykų išbandžiusi. Ir galvoju: kaip pradėt? Prašydavau Dievo, kad aš tuo galėčiau pasidalinti su kitais. Taip ir prasidėjo kūrybinis kelias. Nestudijavau meno. Pradėjau iš savęs bandyti, žiūrėti internete.
– Ant jūsų sienų kabantys paveikslai – jūsų?
– Taip. Ir nuteistųjų.
– Minėjote, kad buvo noras šioje įstaigoje „kažką daryti“. Kas tas kažkas?
– Vieną dieną nuėjau pas dabartinį mūsų direktorių, tuo metu jis buvo pavaduotojas. „Turiu minčių“, – sakau. Norėjau čia pradėti tvarkyti aplinką. Manęs klausė, kaip aš tai įsivaizduoju. Paprašiau, kad man duotų plotelį žemės, kur galėčiau ką nors pasodinti, kad čia atsirastų spalvų. Dar prašiau, kad duotų veiklos laisvę ir manimi pasitikėtų. Man leido.
Gavau kelis nuteistuosius, ir mes pradėjome darbą. Jei atvažiuotumėt čia vasarą, pamatytumėt, kaip čia viskas žydi ir kaip gražu. Buvo žemė tuščia, velėna. Kasėm, darėm, pasodinom augalų. Dalį jų atvežiau iš savo kiemo.
Direktoriui patiko, todėl aplinką tvarkėme toliau. Taip atsirado parkas, projektavau takelius, atsirado suoliukai. Man buvo labai svarbu, kad būtų erdvė, kurioje nuteistieji galėtų pabūti.
Būdavo, apsiaunu guminius batus ir dirbu. Stoviu ant kopėčių, formuoju augalus. Nuteistieji klausdavo: turbūt įstaiga turi labai daug pinigų, kad dizainerę pasamdė? Sakau: šiaip tai aš esu pareigūnė.
Pradžioje buvo sunku. Jie buvo įpratę taip gyventi. Kur eidavo, ten spjaudydavo, ir visiems buvo gerai.
Bet kai pradėjome dirbti, patys pamatė, kad gražėja aplinka. Nuteistieji pradėjo mane palaikyti, siūlyti pagalbą. Paskui prasidėjo daržai ir šiltnamiai.
Šiemet turėjau 130 nuteistųjų, norinčių dirbti. Tai yra daug.
Jie buvo įpratę taip gyventi. Kur eidavo, ten spjaudydavo, ir visiems buvo gerai.
– Jūrate, tačiau kūrybingam žmogui dirbti sistemoje, kur viskas yra griežtai ir pagal taisykles, sunku?
– Niekada nebuvau dirbusi valdiško darbo. Pradžioje man čia buvo sunku, nes atsirado labai daug vadų. Ir būnant tokio charakterio, kaip mano, tu turi peržengti daug dalykų, taikytis kartais, nors matai, kad yra netiesa. Aš neprivalau taikytis, jei aš matau kitaip. Taip, nėra lengva. Pasijaučiau čia kitokia, kaip balta varna.
– Dar grįžtant atgal. Prisimenate pirmąją savo dieną čia? Kokia ji buvo?
– Aš labai gerai atsimenu, kai mes važiavome automobiliu, jame buvo daugiau pareigūnų. Tai buvo pirmoji mano darbo diena. Vienas pareigūnas man sako: pamatysi, kaip greitai praeis laikas, ir kad tu jau gali išeiti į pensiją.
– Laikas praėjo greitai?
– Pakankamai. Bet kai pradėjau dirbti, čia buvo kitaip. Algos kitos. Paskui atėjo krizė, jos sumažėjo.
Niekada nebuvo lengva. Šitoje sistemoje, aš sakyčiau, daug pavydo. Neduok Dieve, tu pateksi į geresnes pareigas, gausi geresnį atlyginimą. Dabar aš jaučiu didelį nuteistųjų palaikymą, vadovų palaikymą.
– O kaip pradėjote dirbti resocializacijos skyriuje?
– Vienu metu norėjau grįžti atgal į apsaugą. Pamačiau, kad nelengva. Dirbti su žmonėmis yra labai sunku, didelis srautas. Moteriai suvaldyti tai nėra lengva. Man trūko laiko kūrybai. Dirbau ne tik prie aplinkos, tačiau ir pasimatymuose. Tai yra darbas, kai pasitinki atvykstančius nuteistųjų artimuosius, sutvarkai visus formalumus, tikrini daiktus, palydi.
Pajutau, kad nieko nespėju, pagaliau yra namai, auginu tris vaikus. Tada nuėjau pas vadovus ir pasiprašiau, kad mane sugrąžintų į apsaugą.
Ir man pasakė, kad esu reikalinga čia, pasiūlė dalyvauti atrankoje. Kaip šiandien atsimenu: prieš atranką pasiskaičiau pareigybės aprašymą. Beveik nieko nesimokiau. Atėjau. Specialistų nemažai, visi manęs klausinėja apie pareigybę. Aš ir sakau: jūs manęs neklausinėkite apie pareigybę ir apie aprašymą, tai aš sužinosiu dirbdama. Atėjau su kitu tikslu, mano misija kita.
Atranką praėjau, pradėjau dirbti. Seniau mus vadindavo būrio viršininkais. Tikrai buvo nelengva, nes pamatei realybę, kaip iš tikrųjų yra. Ir aš galvoju, ar aš susitvarkysiu?
– Jūs jau ne pirmas žmogus iš kalėjimų sistemos, iš kurio išgirstu žodį „misija“.
– Taip. Nes aš čia pamačiau labai negerų dalykų. Žinot, kaip yra? Kai tu turi stuburą, tave sunku palenkti. O kai matai, kai ateina jauni žmonės, jau po kelių savaičių jie būna perdirbti, jie dirba taip, kaip dirba šita sistema. O mes visi žinome, kaip ji dirba. Kad tai yra ne vien pliusai.
Labai būdavo gaila, kai tie jauni žmonės neatlaikydavo ir išeidavo. Jie bijodavo būti savimi. O aš nebijau, aš einu prieš srovę.
– Ir štai tokia – būrio viršininkė. Jūrate, skamba kaip iš filmo.
– Teko dirbti ir su nuteistaisiais iki gyvos galvos. Būna, kad tavo kolega atostogauja ar suserga, ir tu valdai penkis būrius. Įsivaizduokit, ką tai reiškia? Moteriai valdyti penkis būrius?
Iki gyvos galvos buvo trys būriai. Tu per dieną, atlėkęs į darbą, lakstai po visus būrius. Ir eini ten, kur sėdi tokie žmonės, pas kuriuos net vyrai bijo užeiti.
Kartais, būdavo, eini pro būrį, atrakina prižiūrėtojas duris, o jie stovi. Prieš save matai stiprius, pasportavusius vyrus. Ir aš bijojau toliau eiti. Aš pakalbėdavau su jais tik taip, duris atidarius. Paskui jie man sako: tai užeikit, auklėtoja. Tai man buvo iššūkis.
– Užėjot?
– Atėjau kitą dieną. Pamenu, buvo vasara. Atsisėdau ant suoliuko lauke. Į vidų nėjau, nes ten uždara patalpa. Galima uždaryt duris ir liksi ten taip.
Mes pasikalbėjome. Sakau: skųskitės, kas yra blogai. Ir jie ėmė vardinti, ko neturi, kad atimtas sporto inventorius, kad neturi skalbimo mašinos. Prisirašiau gal 20 punktų. Neprižadėjau, kad viską padarysiu, bet kiek nuo manęs priklauso – padarysiu.
Nuėjau pas pavaduotoją, dabartinį direktorių, ir mes pasikalbėjome. Išsakiau problemas būryje. Aš jam skaičiau tas problemas, o jis sakė: šitą galima, šitą padarysim šiandien, šitą – rytoj.
Vėliau nuteistieji sakė, kad prašė tų dalykų labai seniai, ir niekam tai nebuvo neįdomu. „O jūs, – sakė jie, – nuėjot ir per dieną padarėt.“
Tuo keliu – bendravimo – visada ir ėjau. Netrukus buvau perkelta į kitą būrį, kuriame dirbau su seksualiniais nusikaltėliais. Buvo labai sunki grupė.
Ypač sunku, kai tu skaitai nuteistųjų už seksualinius nusikaltimus bylas.
– Jūrate, o jūs žinote jų istorijas?
– Dabar dirbu su su naujai atvykusiais žmonėmis, todėl man tenka skaityti bylas, nusikaltimus, aprašyti juos.
Pirmiausiai čia atvykęs žmogus papuola į karantiną. Sutvarkomi jų dokumentai, tada aš pasiimu bylas.
– Skaityti bylas. Koks tai jausmas?
– Iš tikrųjų yra nelengva. Nes esi žmogus, turintis širdį. Ir ypač sunku, kai tu skaitai nuteistųjų už seksualinius nusikaltimus bylas. Arba kai būna labai žiaurūs nusikaltimai. Turi sugebėti atsiriboti.
Aš skaitau bylas iki smulkmenų, nes turiu aprašyti, tuos žmones aš pristatau drausmės komisijai. To reikia sprendžiant, į kokį būrį jie papuls.
Taip pat bendrauju su naujai atvykusiais. Visuomet klausiu, kaip žmogus jaučiasi, kaip jam sekasi. Pastebėjau, kad trūksta žmogiškumo. Apskritai: visame kame.
Yra tokių, kurie jau 15-tą kartą teisti. O yra tokių, kur pirmą kartą čia atsiduria. Ir įsivaizduokit, kaip jaučiasi tas, kuris pirmą kartą? Todėl labai svarbu, kaip su juo bendrauja pasitinkantis pareigūnas.
– Pravieniškes krėtė skandalai. Sakoma, kad kalėjimai ne padeda, o dar labiau sulaužo žmones, kad šiose įstaigose yra daugybė bėdų. Pritariate tam?
– Taip. Bet kas buvo anksčiau, ačiū Dievui, kad daugybės dalykų jau nėra.
Bet iš patirties galiu patvirtinti, kad čia matau vienintelę vietą, kur žmonės keičiasi. Tai reabilitacijos centras. Aš gi tai matau, dirbu nuo ryto iki vakaro su jais.
Mes gaminamės valgyti, darome begalę užsiėmimų. Juk čia patenka įvairūs žmonės. Ateina tie, kurie laikosi subkultūrų, kurie niekada neplaus koridoriaus. Praeina laikas, ir mes viską darom kartu. Sodiname, ravime. Kiekvieną ketvirtadienį tvarkomės kartu.
– Minėjote, kad teko dirbti būryje, kur yra nuteistieji iki gyvos galvos. Koks įspūdis liko bendraujant su jais? Koks jausmas kalbant su žmogumi, kuris – žinai – niekada neišeis iš įkalinimo įstaigos?
– Tu susidarai nuomonę, paskaitai bylas. Vieni, kalintys iki gyvos galvos, yra mafijos atstovai, kurių nusikaltimai aprašyti viešoje erdvėje. Tai rimti vyrai, jau metuose.
Mane visą laiką gelbėjo geranoriškumas ir supratimas, žmogiškumas. Ir todėl buvo labai lengva. Turbūt tai vienintelė grupė – nuteistųjų iki gyvos galvos, su kuria aš galėčiau dirbti nuolat. Nes jie nedaro nesąmonių, kokias daro trumpą bausmę gavę žmonės.
Tie, kurie nuteisti iki gyvos galvos, žino, kad jiems čia reikės gyventi. Ir turbūt iki gyvenimo pabaigos. Todėl jie tvarkosi, jie kuria. Aš tik padedu skleistis meniniams dalykams. Neturiu problemų su jais.
– Kokios veiklos vyksta pataisos namuose?
– Šiais metais, pavyzdžiui, įrengėme keturias pakeliamas lysves. Yra tapančių, kuriančių.
Kalbant apie reabilitacijos centrą, yra daug veiklų: siuvimas, diktanto rašymai, tapyba, žalioji oazė, geografija, vaidinimai, kitos kūrybinės veiklos. Turėjome gražų projektą Lietuvos nepriklausomybės šimtmečiui. Atrandu čia labai daug menininkų.
Šiemet vyko koncertas, buvo sukviesti visi nuteistieji, buvo jų artimieji, kunigai, lauke kepėme dešreles, kūrenome laužus. Nuostabi šventė. Ir daug idėjų turime ateityje.
– Jūrate, o buvo įvykių, kurie išgąsdino?
– Buvo nemažai įvairių įvykių. Yra uždara zona, kur po 2–3 žmones uždaryti mažoje kameroje. Jie tik gali išeiti pasivaikščioti. Aš tada, pamenu, grįžusi iš ten verkiau. Man buvo labai gaila.
Paskui man teko dirbti su jais. Žmogus uždarytas, jam ir taip apribota laisvė, bet jam apribota ir dar labai daug dalykų. Ir jie tose sultyse verda ir jaučia neapykantą viskam. Tu ateini, sulauki tarsi puolimo žodžiais.
Buvo toks įvykis, kai ėjau pasikalbėti su vienu nuteistuoju. Pasikviečiau jį. Atėjo su chalatu, buvo piktas. Apspjovė seselę, kur vaistus nešė. Mums pradėjus kalbėtis jis pasišalino iš kabineto. Aš pati nesupratau, kaip aš šokau, išlėkiau, jį sugriebiau už chalato ir – atgal į kabinetą. Sakau: aš tau dar neleidau išeiti, aš noriu su tavimi pasikalbėti.
Išgirdau daug negražių žodžių, man adresuotų. Tai, manau, nebuvo konkrečiai man, tai buvo susikaupęs pyktis, kuris buvo išsakytas. Tada aš surašiau tarnybinį. Tai buvo pirmas mano tarnybinis, kurį aš surašiau nuteistajam. Už pažeminimą, už keiksmažodžius. Jis buvo nubaustas, gavo nuobaudą. Po to aš ten nebedirbau.
Gerokai vėliau per kitą pareigūną jis pasikvietė mane. Pasakė, kad jau išeina į laisvę ir atsiprašė už tai, kas buvo.
– Dirbate įstaigoje, kurioje daug vyrų. Jūs jaučiate jų dėmesį?
– Tu prisileidi žmogų iki tam tikros ribos, jie tą jaučia. Ir net manau, kad prisibijo. Jokių vulgarių užuominų, replikų nėra buvę. Yra buvę, kad man sukuria eilėraštį. Arba nori pasveikinti kovo 8-osios proga.
Taip, komplimentų išgirstu. Pavyzdžiui, kad gerai atrodau. Arba kad man netinka uniforma. Bet juk tai yra labai žmogiška.
– O jums pačiai? Nebuvo jausmo, kad galite įsimylėti? Juk ne šiaip sakoma, kad nuteistieji sugeba susukti moterims galvą?
– Kartais čia matai išties įspūdingų vyrų. Kultūringų, išsilavinusių, puikiai atrodančių. Bet aš turiu nuostabią šeimą ir mylintį vyrą. Kai šeimoje viską turi, tu ateini to neieškodamas, tu neduodi net menkiausios užuominos apie tai. Ir jie tą žino. Mes pasikalbam, kad aš turiu vyrą, turiu šeimą.
– Jūsų vyras gal irgi dirba šioje sistemoje?
– Ne.
– Kaip jis reaguoja į jūsų darbą?
– Jis neįsivaizduoja, jis čia niekada nebuvęs. Žino, kad aš darbe savęs atiduodu labai daug. Pasikalbame namuose. O reaguoja labai normaliai. Iš nuteistųjų kartais girdžiu: jei būtų mano žmona, aš niekada jai neleisčiau dirbti kalėjime.
Bet mano vyras mato, kad aš kaifuoju nuo savo darbo. Aš atradau čia kūrybą. Jei būtų tik sausas darbas, aš nedirbčiau. Kūrybos labai reikia visiems žmonėms.
– Jūsų nuomone, kodėl nuteistieji sako, kad žmonoms neleistų dirbti įkalinimo įstaigoje?
– Visų pirma todėl, kad tai yra sunkus darbas. Kartais ir sveikatą prarandi, ir viską prarandi.
– Jūrate, kodėl jūs be uniformos?
– Aš labai gerbiu uniformą. Bet čia aš darau įvairius darbus, todėl man uniforma trukdo, aš nenoriu jos sugadinti.
Ir dar. Uniforma yra antpečiai, su kuriais aš nenoriu rodyti galios. Gal tris kartus buvau čia su uniforma. Pasirodžiau, kad ją turiu. Bet iš karto pamačiau kitą bendravimą. Atsiranda siena.
Aš niekada savo elgesiu nedemonstruoju, kad aš – pareigūnė, o tu – nuteistasis. Mes esame lygūs. Tik mūsų barikadų pusės yra kitos.
