Pamario krašto žvejai yra tarsi gyvoji architektūra, pats tikrasis šio krašto paveldas, be kurių Nida, Preila ar Pervalka būtų kitokios.
Apie gyvenimą ant marių kranto, kasdienybę, žūklę, nuotykius – 15min GYVENIMAS pokalbis su R.Lubiu. Kalbamės ant pat marių kranto, kur įrengta jo šeimos žuvies rūkykla. Greta – ir prekyvietė, kur pirkti žuvies ateina Preilos poilsiautojai ar tik trumpam užsukę svečiai.
Žvejoja Rimas ne Preiloje, o Pervalkoje, kartu su broliu: „Esame du žvejai broliai. Važiuojant dviračių taku link Pervalkos, yra namas viduryje miško. Ten, va, mano gimtinė.“
– Kai čia esi gimęs ir augęs, žvejyba yra tarsi tavo dalis, nuo vaikystės, tokia savaime suprantama?
– Mums ne. Mano tėvas buvo miškininkas. O žvejyba atsirado tada, kai vedžiau. Žmona yra kilusi iš Skuodo, susipažinome Klaipėdoje, kur mokėmės ir kur, pabaigęs mokslus, dirbau. O kai vedžiau, su žmona Vita parvažiavome čia gyventi.
Nebuvo kur dirbti, tik Neringos žuvininkystės ūkyje. Tada tai buvo valdiška įmonė. Įsidarbinau, gavau Preiloje butą.
Jis tada kainavo 240 rublių – tiek įkainotas buvo. O paskui ūkis byrėjo, žvejai susikūrė savo įmonėles, leido mums lengvatinėmis sąlygomis išsipirkti laivus.
Pagavome šamą, kuris svėrė 45 kilogramus. Va, toks, kaip per stalą.
Iš karto žvejoti pradėjau su kitu žmogumi, o paskui pradėjome su broliu. Jis atidarė savo įmonę. Taip kartu ir žvejojam, kartu žuvį dalinamės. Dabar tokių žvejų įmonių, bendrai imant, jau mažėja. Vienas dalykas, buvo toks Europos Sąjungos noras – mažinti tų įmonių, nes atsidarinėjo kiekvienas, kas netingėjo. Be to, iš žuvies sunku išgyventi.
– Nes mažėja žuvies?
– Mažai žuvies.
– Kodėl?
– Ką aš žinau. Mes galvojame, kad ir ką bekalbėtų mokslininkai, kormoranai padaro savo darbą. Jei vienam jų reikia apie trijų kilogramų žuvies parai, tai ką galvot? O jie gaudo visai mažą žuvį, tai paskui jos tiek nepriauga.
Atitinkamai yra ir uostų gilinimo darbai, ateina vadinamasis sūrainis – jūros vanduo. Todėl gėlavandenė žuvis traukiasi, bėga.
Seniau, dar kai buvo valdiška įmonė, per dieną sugaudavome apie toną žuvies. Dabar išeini (į marias - aut.) – 20–50 kilogramų. Na, būna kad ir šimtas ar du šimtai kartais.
Ir dabar yra visai kitaip. Juk kai dirbome valdiškai, veždavome ir atiduodavome bet kokį š..., atsiprašant. Bet kokią žuvį. Gaudavome už ją kapeikas.
– O dabar?
– O dabar mes dirbame visi ant savęs. Tu turi iščiupinėti kiekvieną žuvį. Kiekvieną žuvį turi žmogui parduoti, žiūrėti jam į akis. O ką tu parduosi? Tik gerą žuvį. Tai ir imi einamą žuvį, ką perka. Bet kokios kuojos neparduosi, jos neperka niekas.
– Ką perka?
– Perka karšį, starkį, ešeriuką, ungurį. Aišku, su žvejyba yra dar ir peripetijos, draudimai, ką ir kokiu laiku galima žvejoti.
– Pavyzdžiui, kai eini į mišką grybaut ir randi baravykų, būna toks, žinot, džiaugsmas. Taip smagu. O jei tik kokį lepšį randi, tai tada jau nelabai. Kaip su pagaunama žuvimi?
– Smagu, kai pagauni daugiau. Turime šešias gaudykles. Tai ten pagauni tris, penkis vienetus. O praėjusią savaitę iškėlėm 20 kilogramų. Maišas toks. Ir tada būna: vau... Paskui dar kokią įdomesnę žuvį pagaut smagu. Pavyzdžiui, pagavome šamą, kuris svėrė 45 kilogramus. Va, toks, kaip per stalą. O karšis – tai eilinė žuvis. Kaip lepšis.
– Koks yra žvejo gyvenimas dabar, kokia kasdienybė?
– Mūsų gyvenimas yra toks, vasarinis. Keliamės abu su žmona 4 valandą ryto. Sukabiname žuvį į rūkyklą, žmona lieka rūkyt, o aš išplaukiu į žvejybą. Kol aš esu žvejyboje, per tas kelias valandas ji žuvį rūko.
Parvažiuoju iš žvejybos, susinešame žuvį į prekyvietę. O būna, kad ji ir viena suneša. Tada aš einu išdarinėt žuvį, o žmona sutvarko prekybinę dalį: rūšiuoja, sudeda, susveria, kainas surašo.
Paskui keičiamės. Aš pardavinėju, o ji eina plaut žuvies. Pasiskirstom darbus. Po mūsų pokalbio aš, va, eisiu valyt ungurių. Ir taip, nuo ketvirtos ryto iki devintos vakaro – ant kojų.
– Pagaunat daug ungurių?
– Yra. Daugiau ar mažiau, bet yra.
– Kodėl ungurys laikomas vertinga žuvimi?
– Jis visada buvo populiarus. Tik kaina, aišku, prasidėjo nuo trijų rublių ir paskui vis kilo. Jis riebus, skanus, rinkoje vertinamas.
Aišku, yra, sako, Vilniuje ir Kaune pigesnių ungurių. Bet ežeriniai unguriai yra visai kitokie. Jie čia pavasarį iš jūros ateina, o rudenį išeina. Jį valgai, ir jis burnoj tirpsta. O ežerinis kietas. Ką aš žinau...
– Visą žuvį rūkot?
– Visą. Žalia žuvis nėra vertinga, iš jos neišgyvensi.
– Jei perki rūkytą žuvį iš skirtingų žvejų, jų skonis skirtingas?
– Taip.
– Nuo ko tai priklauso? Prieskonių, įdedamos meilės?
– Nuo visko. Nuo prieskonių, nuo meilės, nuo rūkymo. Aš visiems sakau: tuos pačius produktus duokit skirtingom gaspadinėm – galutinio produkto skonis bus kitoks.
– Ar tiesa, kad pernelyg daug prieskonių sugadina žuvies skonį?
– Man tai taip. Ir mėsos skonį sugadina. Mes patys žuviai sumaišome tokį prieskonių mišinuką. Ir klientams tinka. Todėl ir klientai pasiskirsto, kas kam tinka. Yra ir klientų, kurie nuolat atvažiuoja, jie kitur neina, tik pas mane. Kiti eina pas kitą. Pasiskirstę.
Šiemet labai daug naujų privažiavę. Aš manau, kad čia tie, kurie negalėjo į užsienius išvažiuot. Kartais žmonės sako, kad čia nebuvę 20 metų. Tai jie atvažiuoja, vaikšto.
– Į marias plaukiat valtimi?
– Su valtim dabar. Ji turi pakabinamą variklį. Kad greit nulėktum. Anksčiau plaukdavom su tokiais botais. Užmetam tinklus, o paskui plaukiam surinkt.
– Sakėt, kad užmetat tinklus ir paliekat. Tai kaip juos paskui rast, nepamest?
– Taigi čia tavo tinklas.
– O marios didelės.
– Eikit jau, didelės. Čia jums atrodo, kad didelės. Kažkada, kai reikėjo laikyti laivavedžio teises, pagal programą priklauso orientuotis pagal mėnulį, pagal žvaigždes. Koks mėnulis, kokios žvaigždės? Juk antra pusė marių matosi, aš gi matau, kur plaukti.
Didelėje jūroje, kur nesimato krantų, tai taip. O čia? Gi pats statai savo tinklą, viską žinai, viską matai. Aš net neįsivaizduoju, kaip tu gali pamest? Gal nebent kokie brakonieriai gali pamest.
– Brakonierių yra?
– Mūsų krašte jau ne. Žuvies nėra.
– Toks jūsų gyvenimas vasarą. O žiemą?
– Žiemą ne, nežvejojam. Seniau, būdavo, dar plaukdavom. Dabar tos žuvies žiemą iš viso mažiau. Vasarą padaugėja žuvies, vanduo sušyla, iš Rusijos ji atplaukia. Nes marios juk eina į rusų pusę platyn, gilyn. Rusų pusėj marių krantų nesimato, ten dideli plotai. Kai vanduo pradeda šilti, pradeda augti visokios žolytės, ir pareina tada žuvis čia. Rudenį pradeda vėsti, ir tada visa žuvis išeina. Nėra.
O ir amžius mano ne tas, jau 30 metų, kaip žvejoju. Būna, kad savo malonumui žiemą stintos pagaudom. Žiemą būna tokia mėgėjiška žvejyba. Pramogai labiau.
– Jei žiemą daug nežvejojat, tai ką veikiat?
– Važiuojame atostogauti. Atvirai pasakius, aš keletą pastarųjų metų daugiau esu buvęs prie Viduržemio jūros, o ne prie Baltijos. Po sezono norisi pailsėti. Nes vasaros gi mūsų parduotos. Nei vasaros, nei jūros nematom, nieko.
– Ar įmanoma per vasarą užsidirbti visiems metams?
– Įmanoma, jei žuvį rūkai. Iš žalios žuvies ne. Gal nebent jei ir jūroj žvejoji. Kažkada ėjom ir į jūrą, dabar ne. Jei audra užkilo, tu jūroj neištrauki tinklų, paterioji juos. Nuostolio daug, nebespėji sekti orų prognozių. Tai ir sakom: užtenka.
Žiemą būna tokia mėgėjiška žvejyba. Pramogai labiau.
– Sakoma, kad tie žmonės, kurie gyvena ant marių kranto, gali papasakoti daug istorijų, kad daug čia visko nutinka. Ar per gyvenimą yra nutikę?
– Būna, aišku. Bet nežinau, ką čia pasakoti. Būna, nuskęsta kas nors.
– O kada gyveni tokioje vietoje, tu ledą pažįsti, žinai, kada jis yra tvirtas, kada – pavojingas?
– Jo. Bet netikrindamas neini ir prognozes visada seki. Yra toks atitinkamo svorio ledo kirtiklis, kaip lazda. Taip darydavom: per gerą sprindį pakeli ir paleidi. Jei jis padaro skylutę lede – tu negali eiti. O jei ne, tada eini.
Arba, būdavo, yra toks kirvis, irgi ledui kirsti, iziku vadinamas. Ilgu kotu, geležinis. Tai irgi, būdavo, priekyje eina tas, kuris su kirviu. Jį reikia pakelti apie pusę metro nuo žemės ir laisvai paleisti, kad laisvai kristų. Jei krisdamas jis neprakerta ledo – gali eiti. Ir tada visi kiti iš paskos eina, vorele. O jei prakirto, vanduo pasirodė, tada negali eiti.
Yra buvę, kai toks draugas ėjo, mėtydamas kirvį, tarsi taip žaisdamas. Tas kirvis – kiaurai, o jis koją statė, ir šliopt. Pats maudosi. Maudymųsi yra buvę, ir daug.
– Kai įkritot?
– Taip. Su technika važiuoji ledu, įlūžti. Ir po ledu palendi.
– Kasmet gelbėtojai visuomenei aiškina, kaip saugiai elgtis ant ledo, ką daryti įkritus. O jūs turbūt viską mokat, žinot, kaip elgtis įlūžus?
– Nežinau net, kaip pasakyt. Išlipi. Juk ne vienas tu važiuoji, o keliese. Padeda. Vieną kartą eidamas įsmukau, tai kažkaip kaip probkė iššokau lauk. Vienas draugas žiūri ir sako: nesupratau, kaip tu taip ant ledo atsidūrei?
Reikia žiūrėt, kur tu koją statai. Jūs patikėkit, gelbėtojai vietinių yra labai mažai gelbėję. Gelbėja daugiausiai visus atvažiavėlius. Yra buvę atvejų, kad čia gelbsti, ledai neša, o kitoje pusėje, žiūrėk, jau kiti lipa ant ledo. Nepaisant to, kad čia policija, gaisrinė suvažiavusios, vyksta operacija.
Sakot, kad įlūžti šalta? Žinokit, nešalta. Gal biški adrenalinas būna. Kaip žmogus sušąla? Jam nėra šalta, jam yra karšta. Man pačiam yra buvę, kai ėjom su broliu, ir aš įlūžau. Pareit reikėjo dar gerą galą, kelis kilometrus. Ir tau, kai išlipi, taip gera darosi, toks apsnūdęs. Kai jau išsikapanoji, tau nešalta. Žmonės sušąla tokiais atvejais, kai prisėda pailsėti. Va, tada jau sušąla. Matyt, sulėtėja kraujo cirkuliacija.
Bet tada tau tikrai norisi pailsėti. Aš tada irgi norėjau prisėsti, bet man brolis į užpakalį spyrė, sako, varom. Vienas eitum, tai gal ir prisėstum.
– Einant į marias, apskritai gyvenant tokį gyvenimą – turbūt visi žvejai moka ir plaukti?
– Moku. Aišku, ne Meilutytė aš. Bet visi žvejai, kurie skendo, visi mokėjo plaukti. Šiemet nuskendo Juodkrantėje. Žiemą, netoli kranto. Sušalo, matyt. Plaukt irgi mokėjo. O tokiu oru, vasarą, neskęsta. Pernai „Kurėno“ kapitonas nuskendo. Buvo audra. Nebūtų audros – nenuskęstų. Gyvenime taip atsitinka. Toks mūsų, vietinių, gyvenimas.
– Vandeny išplaukus neteko pasiklyst?
– Teko, kai rūkas, migla.
– Ir ką tada?
– Su kuolu mieruoji dugną. Žinai juk, kad, pavyzdžiui, čia, paplaukus toliau, yra dumblas, minkštas dugnas. O yra kur smėlis, kur kieta. Ir pagal tai orientuojiesi. Arba žiūri bangas. Dabar eina iš pietų vėjas, ir pagal tai maždaug orientuojiesi. Tu neplauki į tą vietą – atplauki į mūsų pusę, ir tada plauki palei krantą.
Dar senais laikais pasakojo, kaip parplaukė žvejai, ir nerado, kur nemai. Sako: pernakvojam laive, naktis jau, ir ryt plauksim. O pasirodė, kad buvo likę plaukt tik apie 100 metrų. Visko yra buvę.
– Ar žvejai turi prietarų?
– Švilpaut ant laivo negalima. Sako, vėją prišvilpsi. Būdavo seniau toks vienas žvejys, jis labai pykdavo už švilpimą.
– Kaip jūs sakot, marios yra mažos, nes matosi kitas krantas. Pamenu, kiek seniau, būdami anoje pusėje, žvelgėm į marias ir svarstėm, kur Juodkrantė matosi, o kur Preila.
– Ten, matot, kur miškas? Tai ten yra Ventės ragas. Dar toliau jau Nemunas įteka. O tie kiti miškai, jau rusynas.
– Tiesą sakant, būnant tokiose vietose, čia arba, pavyzdžiui, Rusnėje, mane visad apima keistas jausmas: tas jausmas yra būti ties Europos Sąjungos riba. Tu matai, kad čia baigiasi Europos Sąjunga, ir ten jau kitas gyvenimas.
– Dabar tą sieną vandeny skiria bujai. O kai tik atsiskyrė Lietuva, jų nebuvo. Buvom kartą pažeidę, buvo rusai mus ir pas save nusitempę.
– Kiek pažeidėt?
– Gal apie puskilometrį. Jie juk mato, stebi. Mes tada paskambinom mūsų pasieniečiams, klausėm, ar mes neįplaukėm į Rusijos pusę. Rusijos pusėj žuvies daugiau, tai ir lendi kuo artyn. Ir dabar daug kas stato tinklus ant sienos beveik.
Žiūrim, atplaukia kariškių laivas, su pūškom.
Tai va, o tada pasieniečiai mums sako: ne, nepažeidėt. Tai mes ten pastatėm tinklus, ir po dviejų dienų nuplaukėm paimt. Žiūrim, atplaukia kariškių laivas, su pūškom. O, sakom, pažiūrėsim, kur jie suksis – ten siena. Pasirodo, kad jie prie mūsų plaukė. Supakavo, nutempė.
Iš pradžių norėjo su mūsų pasieniečiais susisiekti, bet kažkaip nepavyko. Gal, jei būtų priplaukę mūsų pasieniečiai, būtų surašę protokolus ir paleidę? O tada ant buksyro, ir į Rybačių.
Tąsyk ten lankėsi kažkas iš tuometinio Rusijos prezidento komandos, kažkoks patarėjas Kaliningrado klausimais. Ir jie, matyt, norėjo pasirodyti, todėl mus tempė. Prie kranto mus prišvartavo, apsupo kareiviai su automatais. Pakazūcha tokia.
Na, ir žiūrim, atvažiuoja su mašinom valdžia. Išlipo tas prezidento patarėjas, pažiūrėjo. Ir sako: eta rybači (tai žvejai). Galvojo gal, kad kokie kontrabandininkai? Tada numojo ranka ir nuvažiavo.
– O kuo baigėsi jums?
– Surašė baudas. Mes pinigų, aišku, neturėjome. Pasakė kažkiek ten rusiškų MGL'ų. Nepamenu, kiek, bet labai daug. Sakom jiems: išverskit doleriais. Bijau sumeluot, bet gal apie 300 dolerių tada buvo.
Susiskambinom su namiškiais, draugai paėmė pinigus ir atvežė. Pro pasienį praleido juos be eilės, kad atvežtų pinigus. Patys kariškiai viską sutvarkė.
– Jūs savo gyvenimo būdą mylit?
– Taip. Ir patinka, ir mylim.
– O žuvies kvapą?
– Geras.
