F.Chopinas – nes „jo muzikoje yra viskas“
Darius su bendraminčiais į Irpinę atvyko sekmadienį. Kaip pats pasakojo, nutarė ten praleisti naktį, kad geriau pajustų tvyrančią situaciją.
„Norėjome pajusti, ką išgyvena žmonės, kokia ta atmosfera. Nakvojome apgriautame name be stogo, be elektros, miegmaišiuose. 6 val. ryto kėlėmės, vežėme fortepijoną, statėme, dar lijo, tad laukėme, kol lietus kiek aprims. Pradėjome groti visiškoje tyloje, galvojau, jei ir nebus žmonių, čia bus ta žinutė, kurią norime perduoti. Bet žmonių prisirinko, ir vietos žiniasklaidos atstovų, ir meras atvyko“, – 15min sakė D.Mažintas.
Pirmadienio rytą apie pusantros valandos prie sugriauto Irpinės kultūros centro pianistas skambino F.Chopino noktiurnus. Paklaustas, kodėl pasirinko būtent šiuos kūrinius, pašnekovas sakė:
„Chopino muzikoje yra viskas. Jis yra fortepijoninės muzikos genijus, didesnio kompozitoriaus fortepijono mene nėra – ir čia net ne mano žodžiai, visi pianistai ir kritikai vienbalsiai tai pripažįsta, tad ir man, kaip atlikėjui, tai yra svarbu. Dvejus metus gyvenau su šiais noktiurnais, kurie matė mano tam tikrus virsmus, išgyvenimus, tam tikras būsenas, ir pamaniau, kad būtent čia, kadangi tokios patirties dar nesu turėjęs, ir užbaigsiu savo šių kūrinių ciklą. Taigi čia irgi daug simbolikos – ir asmeninės, ir susijusios su tuo, kas vyksta.“
Žmonėms padėjo nusiraminti
Pasiteiravus, kaip gimė idėja šiuo metu vykti į Ukrainą ir koks buvo šio vizito tikslas, D.Mažintas pasidalijo savo požiūriu į muziką ir kokią ji, jo manymu, turi galią. Tikėdamas, kad muzika gali kur kas daugiau, nei tik gražiai skambėti, jis matė prasmę tokį muzikinį performansą atlikti karo paliestame krašte.
„Aš jau seniai pradėjau galvoti, kad klasikinė muzika nėra vien tik pramoga: tradicijos, salės, operos teatras. Nuo pat vaikystės ieškojau būdų, kaip ją išreikšti kitaip, kad ji pasitarnautų, kad būtų koks nors tikslas.
Kartais kolegų klausiu: Kodėl jūs grojat? Sako: Gražu. Aha, svarstau, ar tai pagrindinis dalykas? O kur dar kokia nors žinutė? Man atrodo, kad muzika yra Dievo balsas ir ji gali daryti daugybę dalykų.
Lūžis įvyko tada, kai susipažinau su labdaros fondo Kanadoje „Looking at the stars“, kurio filialas dabar įsteigtas ir Lietuvoje, steigėju Dmitrijumi Kanovičiumi ir jis mane pakvietė atlikti koncertą įkalinimo įstaigoje. Iš pradžių buvo taip nejauku, nedrąsu, bet, kai tai įvyko, aš iš tiesų pamačiau muzikos stebuklą. Pamačiau, kad jai skambant žmonės, esantys įkalinimo įstaigoje, pasikeičia. Jų akyse mačiau nesumeluotą emociją – jie pasidaro jautrūs.
Man atrodo, kad muzika yra Dievo balsas ir ji gali daryti daugybę dalykų.
Ir pradėjau domėtis, kas yra muzika, kas yra garsas, koks jos poveikis organizmui, šiek tiek pradėjau gilintis į muzikos terapiją. Tradicinės formos man neįdomios, mano tikslas yra parodyti pasauliui, kad muzika gali pasitarnauti žmonėms. Taigi aš, kaip menininkas, kartu su fondu – tai buvo mūsų abiejų iniciatyva, sakiau, kad reikia važiuoti ir pristatyti muziką ten.
Buvo daug žmonių, kurie atkalbinėjo, sakė: Taigi karas vyksta, ne tai dabar svarbiausia. Bet aš vis tiek giliai tikiu, kad mes gyvename ne tik maistu, vandeniu, saugumu. Yra ir dvasiniai dalykai, kurie leidžia tą tragediją kažkaip išgyventi ir gyventi toliau. Tą aspektą aš pamačiau ir būdamas ten, kai žmonės atėjo ir nuoširdžiai sakė: Mes nuo 24 d. nuolat verkiame. Muzika ir tai, kad jūs atvykote, nepabijojote ir čia esate kartu su mumis, mus kažkaip nuramino. Na, stebuklas. Taigi taip ir gimė ta idėja.
Ir aš kuo toliau, tuo labiau atsisakau standartinio formato. Žiūriu į muzikinius performansus. Ir čia yra muzikinis performansas, kuris kalba apie problematiką. Ir, aišku, labai paradoksaliai atrodė, kai kultūros centras, kaip ir visas miestas, sugriautas ir vyksta kūrybiniai dalykai.
Yra toks posakis: „Kai žvanga ginklai, mūzos tyli.“ Aš su tuo nesutinku. Kaip tik reikia tą žvangėjimą mūzomis, muzika užpildyti – tada atsiranda ramybė, prasmė. Mano muzika yra apie tai ir ta žinutė būtent apie tai – kad reikia simboliškai peržengti savo ribas ir eiti savo tikėjimo, kuris duoda vaisių, link“, – kalbėjo pianistas.
„Buvo sunku, jaučiau spengiančią tylą“
D.Mažintas pasakojo, kad pirminis sumanymas buvo groti metro požemiuose, tačiau situacija labai greitai kinta, tad pagal ją teko koreguoti ir planus.
„Visa ko derinimas truko apie mėnesį. Tada (groti metro – aut.) buvo aktualu, vėliau tapo nebeaktualu. Ir tuomet pagalvojome apie Irpinę. Ten yra tokia simbolinė vieta – tas kultūros centras ir visai šalia yra vieta, kur Ukrainos kariuomenė išvijo rusų žudikus.
Dar buvo planas vakar groti Kyjivo karo ligoninėje, bet ryte sulaukėme skambučio, kad yra nesaugu ir geriau dabar to nedaryti“, – pasakojo pašnekovas.
Paklaustas, kaip pats jautėsi atsidūręs karo zonoje ir ką jautė grodamas tokiomis aplinkybėmis, D.Mažintas sakė, kad tuos jausmus sunku nusakyti žodžiais.
„Kai matai, kad XXI a. žmonės kalba apie žmogaus teises, kai negali net nusikeikti ir už tai gali būti nubaustas (nusijuokia), o čia vyksta nevaldomos žudynės. Tai taip paradoksalu. O dar ir pavasaris – reiškiantis atgimimą. Aš, kaip menininkas, esu jautrus žmogus ir man buvo labai sunku. Bet užtat tokiomis aplinkybėmis menas, jo išraiška būna kitokie.
Tai visų pirma ir buvo padėka jiems už kovą prieš blogį.
Žinokite, būdamas ten aš jaučiau spengiančią tylą. Kai stovi išdaužyti, sudegę 16–18 aukštų pastatai, apvirtusios mašinos, vaikų žaidimo aikštelės pilnos stiklų, šovinių... Tragedija. Protu nesuvokiama, kad tai vyksta. Taip ir jaučiausi.
O kaip žmogus tapau dar didesniu savo šalies patriotu. Žiūriu į Ukrainos žmones – žaviuosi jų drąsa. Tai visų pirma ir buvo padėka jiems už kovą prieš blogį. Aš jiems ir sakiau, kad: kovojate ne tik už save, bet ir už visą pasaulį, kad šiomis dienomis esate didžiausias šviesulys ir visas pasaulio dėmesys nukreiptas į jus. Kad mes, kaip menininkai, dėkojame jums ir dėl to esame čia, nebijome būti čia kartu su jumis. Na, čia tokie vidiniai dalykai, todėl ir sakau, kad sunku žodžiais apibūdinti, dėl ko grojame.“
Jautėsi saugus
Pasakodamas apie padėtį Ukrainoje, D.Mažintas sakė, kad situacija kontroliuojama, visur daug karių, tikrinami atvykusiųjų dokumentai, o bendra tvyranti dvasia leidžia jaustis gana saugiai. Tačiau buvo keletas momentų, kurie pažadino ir nesaugumo jausmą.
„Sirenos įsijungia, skrendančių raketų neteko matyti. Kadangi miestas rusų paliktas užminuotas, buvo keletas tokių bum, kažkaip į juos didelio dėmesio neatkreipiau, bet kolegos sakė, kad čia išminuojami sprogmenys.
O šiaip visi labai susikaupę, labai vieningi ir ta bendra atmosfera sukuria saugumo jausmą. Tiesą sakant, labiau bijojau, kai buvome prie pasienio, bet atsidūrus Ukrainos teritorijoje ta baimė išgaravo. Ir čia ne susitaikymas, nes susitaikyti su karu neįmanoma, bet ta bendra dvasia padaro savo darbą ir jautiesi saugus. Žinoma, yra saugumo priemonės, kurių reikia, pats vilkėjau neperšaunamą liemenę, – dalijosi pianistas ir pridūrė:
– Gal tik pirmadienio raketų išpuoliai prieš Ukrainos geležinkelio infrastruktūrą pažadino nesaugumo jausmą, na, nes nežinai, kur raketa pataikys. O mes iš Kyjivo į Lvivą vykome traukiniu. Bet viskas baigėsi sėkmingai, dabar jau kirtome sieną, esame Lenkijoje, vykstame į Lietuvą.“
Planuoja grįžti dar ne kartą
Paklaustas, ar planuoja sugrįžti į Ukrainą, Darius sakė, jog tikrai taip: „Sugrįšime, planuojame jau po mėnesio, nes čia matau daug muzikinių projektų, kurie, manau, bus tokie pat svarbūs, kaip ir šita žinutė. Ir grįžinėsime čia, kol nesibaigs karas.
Dar turiu tokį projektą su autentišku judesiu, tai tokia terapijos forma. Kaip minėjau, man svarbu, kad muzikos paveikumas būtų išmatuotas, tad su viena terapeute pradėjau daryti bendrą muzikos projektą „Koncertas be kėdžių“. Žmonės visiškai atsipalaiduoja ir tada gauna dozę klasikinės muzikos. Aptariau su ja mintį, kad reikėtų vykti į Ukrainą šiek tiek apraminti karius, kad negyventų nuolatinėje įtampoje. Taigi galvosime, kaip tai padaryti. Nes dabar pats laikas tai daryti.“