Su V.Vitkausku susitikome 15min redakcijoje, nutaikę dieną, kai jis asmeniniais reikalais viešės Vilniuje. Paklaustas, kaip gyvena šiandien, aštuntus metus Anykščius namais vadinantis alpinistas su ta pačia šilta šypsena atsakė: „Gyvenu žmoniškai ir neprisimenu, kada taip gerai gyvenime jaučiausi. Sostinėje pragyvenau 40 metų, nebūčiau iš jos bėgęs, jei ne didmiestis: jis dusino, buvo daug beprasmybės, o dar ir sveikatai atsiliepė.“
Pasiteiravus, kodėl pasirinko Anykščius, V.Vitkauskas sakė, kad anksčiau ten atvykdavo rengti paskaitų, parodų, į renginius, ir ieškojo vietos iki 100 km atstumu nuo Vilniaus:
„Kartą apie tai prasitariau anykštėnams, o po poros mėnesių paskambino ir sako: „Yra namelis, kuris, atrodo, turėtų tau tikti.“ Man buvo svarbiausia, kad būtų nekenksmingoj sveikatai vietoj, ne per didelis, kad nereikėtų nei griauti, nei statyti ir kad būtų ne per toli nuo kultūros. Radau daugiau, negu tikėjausi, ir tuo džiaugiuosi. Naktį ramiau negu kaime – nei traktorių, nei skalijančių šunų. Dar pasisekė, kad Šilelio gatvelėje: vieną ranką ištiesus – Šventoji, kitą – Šilelis.“
Daug kas mane traukia gyvenime, bet tai, kas nepažinta, – labiausiai.
Nors į kalnus pradėjo eiti būdamas studentas, jie V.Vitkausko mintis užvaldė dar vaikystėje. Viduklėje (Raseinių r.) užaugęs alpinistas, kaip pats pasakojo, labai mėgo skaityti, tad žiemą, kai būdavo mažiau darbų lauke, apsirūpindavo knygomis iš miestelio bibliotekos.
„Labiausiai įstrigo pasakojimai apie tolimus kraštus, ekspedicijas, dramatiškas keliones į ašigalius. O pati artimiausia knyga iki šiol, kurią esu skaitęs apie kalnus ir alpinizmą, yra Norgėjaus Tensingo (vienas žymiausių pasaulio alpinistų, juodu su Edmundu Hillariu 1953 m. gegužės 29 d. pirmieji įkopė į Everestą – red. past.) „Sniegynų tigras“, – dalijosi pašnekovas ir pridūrė, kad vaikystėje svajojo būti lakūnu, o vėliau džiaugėsi, kad juo netapo.
Pirmieji kalnai, užbūrę ir atėmę amą, buvo Tian Šanio, į kuriuos išvyko prisijungęs prie studentų keliautojų būrelio. „Išvertus reiškia „Dangiški kalnai“. Buvau visiškai apsalęs, tikrai jaučiausi pakylėtas arčiau dangaus. Nei Marsas, nei Mėnulis man dabar tokio įspūdžio nedaro ir už dyką ten neskrisčiau (juokiasi).“
Be užburiančio gamtos grožio, V.Vitkauskas kalnuose atrado ir geresnę savijautą. „Dar vaikystėje dirbdavau lygiai su vyrais, buvau prisisportavęs mokykloje, studentavimo laikais irgi bandžiau sportuoti, bet sugriūdavau. Kartais iš viešosios bibliotekos užkopti į Žaliakalnį iki studentų miestelio reikėdavo pastangų.
O kalnuose ir sąnariai atsileido, ir gerklės uždegimai praėjo, tik parvykus vėl viskas sugrįždavo. Bet supratau, kad ten galiu gerai jaustis, todėl ir traukė. Nekalbant jau apie tai, kad ir knygų įvairiausių buvau prisiskaitęs.
Daug kas mane traukia gyvenime, bet tai, kas nepažinta, – labiausiai. O tada dar ir atradėjais būdavome, – pasakojo dešimt metų kalnų žygiuose dalyvavęs V.Vitkauskas.
– Per tą laiką ir išmokau, kad pats turi prisiimti atsakomybę už save. Kad kalnuose jaučiausi gerai, aišku, lėmė, grynas oras, vanduo, geras nusiteikimas, bet ir nuolatinis judėjimas bei maistas: kruopos, džiūvėsiai, džiovinti vaisiai, lydytas sviestas, gabalėlis šokolado, jei pavykdavo jo gauti. Pusryčiams ir vakarienei būdavo košė, kruopos, pietums – 100 g lašinių arba125 g dešros, svogūno galvučių. Po 1980-ųjų ir pats pradėjau labiau eiti sveikatingumo keliu.
Ir ruošiantis į Everestą vadžios turėjo būti įtemptos, turėjau galvoti, ką valgau, darau, kaip gyvenu. Žuvus draugui likau vienas, neturėjau ir pinigų. Jei būčiau buvęs standartinis alpinistas, nebūčiau kėlęs kojos iš virtuvės.“
– Bet vis dėlto tai padarėte ir šiemet gegužės 10-ąją suėjo 30 metų, kai vienas pats užkopėte į Everestą ir jo viršūnėje iškėlėte Lietuvos trispalvę. O gegužės 7-ąją jums sukako 70-imt. Kaip paminėjote šiuos du jubiliejus?
– Tas 70-imt – žiaurokas skaičius, negaliu jo priimti. Anksčiau, kas 5 ar 10 metų, susiorganizuodavome ir įkopimo į Everestą dienomis važiuodavome į Medininkus, žygiuodavome su keliautojais prie aukščiausio Lietuvos žemės paviršiaus taško – Aukštojo kalvos (294 m), kurios įteisinimu ir sutvarkymu rūpinausi ir pats. Būdavo ir žygiai, ir šventė.
Per gimtadienius stengdavausi likti pats su savimi. Kadangi šįkart sutapo ir Motinos diena, sumaniau nuvažiuoti aplankyti mamos kapo Viduklėje, ten ir tėvas, seneliai palaidoti. Sužinoję prisijungė artimiausi giminės, kartu aplankėme ir kitas giminiškas vietas.
– Prieš tris dešimtmečius, kai Lietuva tik ką buvo atgavusi nepriklausomybę, tapote pirmuoju lietuviu, pasiekusiu aukščiausią Žemės viršukalnę. Ką šis pasiekimas jums reiškė tada ir ar mintys apie tai per tą laiką pasikeitė?
– Svarbiausia man buvo ne tai, kad aš užkopiau į Everestą, o kad tai padarė ir mūsų valstybės vėliavą galėjo iškelti pirmas Lietuvos žmogus. Aišku, kad taip greitai pavyks, man buvo nesvajota svajonė, įvertinant tai, kaip kopiau ir ką dar svarbaus atlikau.
Po 20 metų nuo mano įkopimo buvo minimas deimantinis pirmojo žmonių įkopimo į Everestą jubiliejus Nepale, buvau pakviestas ne tik į jį, bet ir tris dienas prieš šventę surengti savo fotografijų parodą. Parodos pristatymas vyko buvusios Nepalo valdovų dinastijos rūmuose, jos atidarymui vadovavo šalies viceprezidentas Parmananda Jha, dalyvavo Katmandu reziduojantys užsienio ambasadoriai. Lietuvai atstovavo ES ambasadorius, o Nepalas renginį paskyrė ne deimantiniam jubiliejui, bet pirmojo lietuvio įkopimo 20-mečiui.
– Kopdamas į Elbrusą (5642 m) likus mėnesiui iki Everesto ekspedicijos žuvo jūsų bendražygis latvis Aivaras Bojaras. Kitų norinčių vykti drauge neradote, tad į Everestą kopėte vienas. Pats savo knygoje „Everestas – manoji lemtis“ rašėte, kad vienam organizuoti kelionę ir kopimą buvo beprotiškas sumanymas. Apskritai kopti vienam veikiausiai nedera su saugumo sąvoka. Kaip po to, kai grįžote, ir netgi dabar, kai prabėgo tiek metų, vertinate tokį savo pasirinkimą?
– Sovietmečiu apie keliavimą, kopimus kalnuose buvo posakis: vienišius – savižudis. Kitas dalykas – iš karto vilko bilietas ir į kalnus nepateksi, jei bandysi kaip alpinistas kopti į viršūnes. Kad kalnuose išgyventum ir laimingai sugrįžtum, reikėjo pažinti šią gamtą – miškus, vandenis, ledus, sniego spalvą – ji išduoda, kur gali būti plyšys, akmenis, dangų, šviesą ir tamsą, karštį ir šaltį. Taip pat – ir patį save bei savo galimybes. Reikėjo daug išmokti, suprasti, ką darai, o svarbiausia – kaip prisitaikyti, kad išgyventum.
Nieko ten nenugalėsi, neužkariausi, kaip yra mėgstama sakyti. Sudėtinguose žygiuose po kalnus turėjai ir alpinizmą išmanyti, ir šiaučius, ir kriaučius, ir gydytojas sau būti, maisto ir sveikatos žinovas. Kartais dvi savaites ar ilgiau būdavai be jokio ryšio su žmonių pasauliu – lyg kitoje galaktikoje. Tad ir dėl kopimo į Everestą, galiu ar negaliu – tokio klausimo man nebuvo. Aš žinojau, ką ten reikės daryti ir kad visada išeitį privalėsiu rasti pats. Tik neturėjau supratimo, kaip pateksiu prie kalno.
– Kaip esate ne kartą pasakojęs – didžiausias iššūkis buvo finansinis. Tačiau galiausiai ten patekote.
– Turėjau bilietą į Katmandu ir atgal už 1200 JAV dolerių, kuriuos be jokio skolos raštelio paskolino mano draugai Davidas ir Borisas. Pats buvau sukaupęs 500 dolerių. Išvykdamas tikėjausi, kad galbūt pavyks prisijungti prie kurios nors kitų šalių ekspedicijos ir su jais patekti prie kalno. Tačiau mane sutikę priimti JAV, Naujosios Zelandijos vadovai prašė tuo metu kosminių sumų – 40 arba 42 tūkstančių.
Užtat besiblaškant po Katmandu man pavyko užsidirbti 2 tūkst. – pardaviau dalį savo įrangos, tarpininkavau kitiems. Bičiulių Vilniuje pastangomis buvo gauta 5 tūkst. JAV dolerių paskola banke Vilniuje, tik gauti pinigus Nepale prireikė beveik kontrabandinių būdų. Už 7 tūkst. pavyko įsiregistruoti Nepalo ekspedicijoje, kuri, kaip ir dauguma kitų, jau triūsė Himalajuose.
Mane apiformino fotografu ir tik prieš lipant į lėktuvą paklausė, ar bent fotoaparatą turiu? Atsakiau, kad turiu pustrečio. Klausė: o fotografuoti ar moki? Patvirtinau, nors mano nuotraukos jiems visai nerūpėjo (juokiasi).
Buvau susitaikęs su mintimi, kad gali tekti kopti vienam, todėl dar prieš išvykdamas spėjau pasiskolinti pažįstamo amerikiečio Briano Katmandu paliktas palapines. Gabenausi jas penkias, pustrečio miegmaišio, dvi poras alpinistinių batų ir kitokios amunicijos, kad galėčiau apsieiti vienas.
– Nei pasiruošimas, nei kopimas į Everestą nebuvo lengvas. Kurios tos ekspedicijos akimirkos buvo pačios sunkiausios ir kodėl?
– Dramatiškiausia – Aivaro žūtis. Tačiau tada, prisimindamas, kaip pilnatviškai Aivaras gyveno savo 33 metus, supratau ir iki šiol tuo tikiu – ne pragyventų dienų skaičiumi matuojamas mūsų gyvenimas. Tada atrodė, kad su draugo žūtimi žlugo mudviejų planas. Tik po 9 parų, sustojęs prie jo kapo Rygoje, prisiminiau Everestą. Idėja neišnyko. Patikėjau, kad ne mažiau svarbu, nors ir rizikuojant, vienam būtų padaryti tai, kam rengėmės dviese.
Vienas rizikingiausių ruožų kopiant į Everestą iš Nepalo pusės yra Khumbu ledokritis, kurio aukštis – kaip dešimt Niagaros krioklių. Ta masė nuolat juda, kai įvyksta griūtis, nugarma daug tūkstančių tonų ledo. Kai kopiant greta driokstelėjo kokių penkių aukštų namo ledo gigantas, atrodė, kad visas pasaulis susiūbavo.
Prislėgdavo pirmosios žinios apie žuvusiuosius – tąkart kopdami iš Nepalo pusės žuvo šeši. Jautriausiai palietė ir mano likimą lemti galėjusi žinia apie Pasang Lhamu žūtį, dėl kurios ir buvo surengta Nepalo ekspedicija, kad ji taptų pirmąja nepaliete, įkopusia į Everestą. Grįždama ji liko numirti kalno keteroje, įstengusi nusileisti vos 80 metrų nuo viršūnės. Visada prisimindavau, kad per 40 metų iki ano 1993-iųjų pavasario trims pasiekusiems kalno viršūnę, tekdavo vienas žuvęs.
Apmaudo buvo, kai šerpai, pagal susitarimą į paskutinę stovyklą turėję užnešti penkis deguonies balionus, atgabeno tik tris – žinodamas, pats būčiau užsinešęs. O dar ir Kilu, įsikūręs kartu palapinėje, dievagojosi, kad žemyn bandys nuleisti Pasang Lhamu kūną, kaip bus sunku, esą jiems trūksią deguonies – taip iš manęs išviliojo dar vieną. O tada, ruošiuosi miegoti, žiūriu – jis miega prisijungęs deguonį, kai aš pats minties neturėjau 8 km aukštyje jį naudoti.
Kopdamas į Everestą vadovavausi kalnų žygiuose įgyta patirtimi. Išėjau dviem valandomis vėliau nei kiti kopusieji. Dauguma išeina apie vidurnaktį, vėliausiai antrą valandą nakties, bet tokiu laiku – pati juodžiausia naktis, didžiausias šaltis. Tomis sąlygomis labiau išvargsti ir mažiau pasieki.
Vienas rizikingiausių ruožų kopiant į Everestą iš Nepalo pusės yra Khumbu ledokritis, kurio aukštis – kaip dešimt Niagaros krioklių.
Jokios pagalbos iš nieko nesitikėjau. Toks yra dėsnis – aukščiausiose keterose negali tikėtis, kad tau kas nors galės padėti, lygiai taip pat – ir tu kam nors. Didžiausia neviltis buvo, kai pajudėjęs iš palapinės ir užsidėjęs deguonies kaukę supratau, kad dūstu, ji neveikia. Mėginti vėliau – jau nelikę laiko. Dusdamas vėtroje visaip maigiau kaukę, galiausiai iš paskutiniųjų patraukiau orą ir ji ėmė veikti.
Neviltimi galima pavadinti ir tuos momentus, kai po įkopimo leisdamasis žemyn du kartus kritau. Pirmą kartą smukau į ledyno plyšį, bet suspėjau ant išskėstų rankų išsilaikyti. Daugiau kaip 8 km aukštyje išsekęs vos pajėgiau iškelti kojas iš plyšio. Išsikapstęs iš jo nusiėmiau nuo batų metalines nages, nes be jų lengviau, tada slystelėjau ant ledo ir nulėkiau žemyn. Kaip Aivaras, atrodė, bet kažkaip stebuklingai pavyko užsikabinti...
– Kiek yra tekę bendrauti su alpinistais, pastebiu, kad bičiulių, bendražygių žūtis nėra tas veiksnys, kuris pasėja baimės jausmą ar atbaido. Nors, žiūrint iš šono, galėtų taip būti. Jūs pats kalnuose netekote ir bendražygių, ir savo sūnaus. Ar kada jautėte baimę?
– Žūtys visada sukrečia. Dar pirmą kartą Tian Šanio kalnų žaliame slėnyje, praeinant pro alpinistų stovyklą, vien pamačius kruvinus neštuvus – supurtė. O baimės jausmas buvo, kol dar nepažinau kalnų, nežinojau savo galimybių. Vėliau stiprus nerimas kildavo, kai suprasdavau riziką, bet geresnio pasirinkimo nebūdavo.
– Į Everestą 1992 m. esate bandęs kopti su tarptautine JAV ir Lietuvos ekspedicija iš šiaurinės (Tibeto) pusės, o 1993-iaisiais įkopėte iš pietinės (Nepalo). Kuo jos skiriasi, ar galima vieną jų vadinti lengvesne, sunkesne?
– Jau tada iš Tibeto pusės iki bazinės stovyklos (5150 m) buvo kelias, o dabar asfaltas yra iki stovyklos prieigų, taigi su visa amunicija iki ten atvažiuoji. Jakai visą krovinį užneša iki 6400 m. Nužygiuoji tik su savo kuprine, tai labai palengvina aklimatizacijos sąlygas, nepersitempi.
Nepale atskrendi į Luklą (2860 m), iki bazinės stovyklos (5364 m) eini pėsčiomis su kuprine. Aklimatizacijai tai yra neblogai, bet tavo skaitliukas jau sukasi. Ekspedicijos narių daiktus neša nešikai. Ateini į stovyklą, ir galvą paskauda, ir valgyti nelabai norisi. Ten reikia bent tris dienas pabūti, aklimatizuotis, pailsėti, kiek tai įmanoma ledynuose tokiame aukštyje.
Tada iš bazinės stovyklos beveik iš karto patenki ant Khumbu ledokričio. Daugiausia žmonių jis ir pražudo. Pirmą kartą dar labai sunku ir atsekti, kur ten eiti, kur kopti. Pereiti per plyšius reikia metalinėmis kopėčiomis – įsivaizduokite metalines kopėčias, paguldytas ant paledėjusių kėdžių, ir jomis reikia pereiti dar su nagėmis. Toje vietoje jau jautiesi atkirstas nuo pasaulio.
Iš Šiaurės artėjant link 8 km yra atviresnis šlaitas, gali būti stipresnių vėjų. Aišku, nėra taip, kad nebūtų vėjų ant Everesto. Kai žuvo Pasang Lhamu, pietinėje pusėje pustrečios savaitės niekas negalėjo kopti į viršūnę, nes buvo neįveikiamos oro sąlygos.
Šiaurinėje dalyje, jei kopiant kas nors atsitiktų, tave nutemptų iki to 6400 m aukščio, uždėtų ant jako ir gabentų žemyn. O iš Nepalo pusės jau tektų gabenti per Khumbu – kaip tada Pasang Lhamu, kas buvo didžiausia beprotybė.
– Nepaisant to, kad tai atrodė beprotiška mintis, jūs padėjote nugabenti jos kūną žemyn, nors buvote tik ką nusileidęs į bazinę stovyklą po įkopimo, ir sveikata nebuvo pati geriausia, rankų pirštai nušalę. Vėliau tapote pirmuoju alpinistu, kuriam už šią pagalbą įteiktas tarptautinio komiteto „Fair Play“ Garbės diplomas. Kas jus tada paskatino eiti?
– Kadangi Pasang Lhamu tapo pirmąja Nepalo moterimi, įkopusia į Everestą, ji buvo paskelbta nacionaline didvyre. Šalies vyriausybė nusprendė atsisveikinti su ja pagal tautos papročius, o tam kūną reikia sudeginti. Bet jis – aukščiau pusdevinto kilometro.
Pirmą kartą istorijoje ryžtasi pargabenti žuvusią nuo aukščiausios Himalajų keteros. Buvo užsakytas karinis sraigtasparnis, suplanuotos apeigos sostinėje. Tačiau sraigtasparnis su svoriu galėjo pakilti tik iš bazinės stovyklos, o Pasang Lhamu į viršūnę vedusių vyrų komanda sugrįžusi nuleido ją tik iki Pietų balno. Pargabenti žuvusiąją į bazinę stovyklą neliko norinčių ir galinčių – nepaliečiai stovykloje turėjo vos tris vyrus, kurie išmanė tokius pavojingus darbus.
Buvau nežmoniškai išsekęs, beveik dvi savaites praleidau žmogaus organizmui pragaištinguose aukščiuose. Pagal šerpų ir civilizacijos taisykles turėjau teisę atsisakyti minties siūlytis į kūno evakavimo komandą. Mano būseną suprato ir kiti, niekas nekvietė. Bet pagal nerašytus žmogiškumo įstatymus būtent tada, jeigu dar bent kiek laikė kojos, reikėjo eiti. Vėl kopiau ne dėl žuvusiosios, bet dėl gyvųjų, kurie patys būtų pražuvę.
– Komercinės ekspedicijos į Everestą prasidėjo dar prieš tris dešimtmečius, o šiandien jos įgavusios didžiulį pagreitį. Stebint beprotiškas eiles nuotraukose, atrodo, kad kalnas praranda savo magiją, žavesį. Kaip vertinate jūs?
– Labai subtiliai paklausėte apie žavesį (juokiasi). Kai buvau nuvykęs į deimantinį jubiliejų, su Reinholdu Messneriu (legendinis italų alpinistas – red. past.) buvome apgyvendinti viename viešbutyje, paskui dalyvavome britų ambasadoje elitiniame priėmime. R.Messneris tada sakė, kad galima teigti, jog tik 2 proc. iš visų, pasiekusių Everesto viršūnę, į jį įkopė. Aš sakyčiau, kad galėtų būti daugiau kaip 5 proc. tų, kurie išmano ir supranta, ką daro. Kiti – tik buvę viršūnėje.
O šiaip tikriausiai ne vienas turtuolis ir milijono nepagailėtų, kad galėtų pasakyti, jog stovėjo ant Everesto. Jau nekalbant, kad ponams klientams rytais atnešama kava, arbata, užnešama sulankstoma kėdutė iki 7 km, dar ir nages lydintys šerpai siūlosi uždėti.
Kalbant apie šerpus, kurie parengia maršrutą, veda, lydi, nešioja krovinius per ledyną, jie dirba beprotiškai sunkų ir pavojingą darbą, tačiau paprasto nepaliečio žvilgsniu – pasakiškai apmokamą.
– 2019 m. per šešis mėnesius ir keletą dienų į visas 14-a aukštesnių kaip 8 km viršūnių sulipo nepalietis Nirmalas Purja. Praėjusiais metais jo rekordą panoro pagerinti norvegų alpinistė Kristin Harila. Nepavykus gauti leidimų kopti, tuomet dvi viršūnės liko nepasiektos. Atrodo, būtų galima tiesiog į jas sulipti ir užsidėti pliusą. Tačiau dabar ji iš naujo kopia į visas 14-a, stengdamasi pagerinti nepaliečio rekordą ir tapti pirmąja tai padariusia moterimi. Ką manote apie tokį rekordų siekimą kalnuose?
– Vertinu taip pat, kaip ir Pasang Lhamu atvejį – buvo jauna 32 metų moteris, paliko tris vaikus, bet labiau rūpėjo, kad į Everestą užkoptų kaip pirma nepalietė. Gyvybės kaina ir vertybių klausimas – ko tuo siekiama, o svarbiausia – kaip? Aišku, šiais laikais per tai ateina ir dideli pinigai.
O nepalietis rekordininkas – taip, jis labai didelių galimybių, bet, kiek kalbama jau ir viešai, tokiuose kopimuose būta ir nešvarių dalykų. Kita, kai įkopęs į Everestą, bet iki bazinės stovyklos nenusileidęs gali nutraversuoti į Lotsę (8516 m). Sako, kad įkopė į dvi viršūnes, bet iš tiesų pilnai tik į Everestą. Jau nekalbant, kad viskuo rūpinasi ir viską užneša speciali komanda.
Nemėgstu aš po tuos rekordų šiukšlynus kapstytis ir į tuos pasiekimus žiūriu ramiai. Žinoma, jokiu būdu nenuvertinu žmonių galimybių – ten jau ne vien Dievo dovana, bet ir ypatingos pačių pastangos.
– Užsiminėte apie vertybes – kažkada esate sakęs, kad pasirinkimai kalnuose priklauso nuo to, kokios žmogaus vertybės ir ko jis eina į kalnus. Ko jūs ėjote į kalnus?
– Pradžioje nesąmoningai, bet vėliau supratau – tai buvo mano gyvenimo kelias. Tai kažkiek buvo susiję ir su sveikata, bet daugiausia – dėl noro pažinti. Ir tų kraštų gyvenimą, ir žmones, išėjo – kad ir save, ir gamtą, pasaulį.
Pirmoje kelionėje mane patraukė baltos viršūnės, jos man labai spindėjo, bet tada dar atrodė nepasiekiamos. Žygeiviams kopti į viršūnes buvo negalima, aukščiausia riba buvo 6 km. Mane visada viliojo aukštos, gražios snieguotos viršūnės. Kai perėjau į alpinizmą, turėta ilgametė žygių po kalnus patirtis labiausiai pravertė.
– Viršūnių jūsų gyvenime būta daug, įskaitant ir aukščiausias visų žemynų, kuriose pirmasis pasaulyje iškėlėte tą pačią savo valstybės vėliavą. Tai kuri jų jums gražiausia?
– Sunkiausias klausimas būdavo, kai mokyklose užduodavo – o kurioje viršūnėje jautėtės geriausiai? Atrodytų, reikėtų sakyti Everesto – aukščiausia, reikėjo daugiausia pastangų, bet dūšioj taip gerai niekur nesijaučiau kaip ant Medvėgalio – aukščiausio Žemaitijos taško, kai 1996 m. liepos 13-ąją į jį kopėme ir šventėme su žemaičiais ir žmonėmis iš visos Lietuvos.
Žinoma, Everesto su niekuo nepalyginsi. Ten buvo mano gyvenimo kelias.
– Šiandien dar prisimenate tos akimirkos vaizdą ir jausmą, kai stovėjote ant Everesto?
– Prisimenu. Paskutiniai metrai buvo be minčių, jau automatu. Debesys pakilę iki 8,5 km aukščio, tik „Juodojo milžino“ Makalu (8463 m) viršūnė kyšojo. Buvo neramu, kas po tais debesimis, gal jau kokia audra siautėja. Ir paros metas jau ties riba, kai normalu, kad oras sugenda.
Pirmas žvilgsnis buvo žemyn ir pirma mintis: „Broleli, o kaip nusileisi?“ Kitas žvilgsnis – į tolį. Atsivėrė žmogui beveik beorė pasaulio erdvė, dangus – kuo aukščiau, tuo juodesnis. Mintys trumpam nuskriejo namų link, prisiminiau artimuosius, žmones, kurie man padėjo ir linkėjo sėkmės, gimtąjį kraštą. Dėkojau kalnui ir Tensingo kalba: „Tudži čej, Džomolungma.“
Į sniegą užkasiau su savimi atsineštą Aivaro nuotrauką, du atvirukus su Vilniaus ir Lietuvos vaizdais, pabėriau Baltijos gintarėlių. Bet svarbiausias darbas buvo pririšti Lietuvos trispalvę. Dusau nuo kiekvieno judesio – papildomo deguonies nenaudojau, taupiau grįžimui. Mūvėdamas keletą pirštinių to nepadarysi, nebent tik su pačiomis ploniausiomis, o su jomis prie -2 laipsnių Lietuvoje pirštai šąla. Ten galėjo būti apie -30. Beje, yra tokių mitų, kad tame aukštyje būna -50 ar -60 laipsnių šalčio – netiesa, vasaros dieną, saulei šviečiant, tokio nebūna.
Pirmas žvilgsnis buvo žemyn ir pirma mintis: „Broleli, o kaip nusileisi?“
Dar reikėjo ir įsiamžinti. Išsitraukiau, paruošiau fotoaparatą, prašiau vieno, antro, kad nufotografuotų, tik trečias paėmė. Ir tai tik todėl, kad aš jį su jo fotoaparatu nufotografuočiau.
– Kada baigėte kopti į kalnus ir ar dar į juos nuvykstate?
– Paskutinė rimta viršūnė buvo 2002 m., kai organizavau kultūrinę-mokslinę ekspediciją į Čilę ir Andų kalnynus, skirtą paminėti 200-ąsias pasaulinio garso Lietuvos ir Čilės mokslininko, geologo, minerologo, etnologo Ignoto Domeikos gimimo metines. Iki tol retas žinojo, kad ten yra 800 km ilgio I.Domeikos vardo kalnagūbris.
Tada su bendražygiais iki jo nuvažiavome ir įkopėme į aukščiausią viršūnę Donja Ines (5075 m). Man dar pavyko įkopti ir į netoliese esantį aukščiausią Žemės ugnikalnį Ochos del Saladą (6893 m).
2004 m. buvau pakviestas į iškilmes Islamabade – Pakistanas minėjo įkopimo į K2 50-metį. Toje kelionėje su kartu vykusiais Vladu Lašu ir Vyčiu Vidūnu Baltoro ledynu nukeliavome iki K2 bazinės stovyklos prieigų.
Paskui dar buvo Aukštieji Tatrai Slovakijoje, bet čia susieta su sūnaus netektimi. Buvau tais metais, ir dar vėliau. Ten patiriu ramybę. Sūnus Vaidotas man išliko šviesus visuose prisiminimuose.
Nuo 2002-ųjų ketverius metus Lietuvoje rūpinausi aukščiausios kalvos – Aukštojo (294 m) – įteisinimu ir sutvarkymu. O dabar yra daug kitų dalykų. Renkuosi, kas svarbiau. Dukra Dalia su vyru augina keturis vaikus, man su anūkais – didžiausia atgaiva. Svarbiausia yra gyvenimiški kalnai ir kad daugeliui esu reikalingas.
– Įdomūs anūkams jūsų pasakojimai apie kalnus?
– Žinoma. Jie taip ir tituluoja: yra Kauno senelis, o aš – Kalnų senelis. Knygą apie Everestą vyresnysis perskaitė dar būdamas septynerių.
– Ar nesvarstote perleisti knygos?
– Gali būti, bet papildytą svarbiais susijusiais įvykiais ir žvilgsniu į Everestą atsigręžus.
– Pabaigai – ko kalnai jus išmokė ir kaip tos išmoktos pamokos padeda kasdieniame gyvenime?
– Nesiskųsti ir prisiimti supratimą, kad gyvenime visada renkamės patys, kad nereikia laukti, jog kas nors numes gelbėjimosi ratą, reikia žiūrėti, daryti, kas priklauso nuo tavęs. Ir vertybių klausimas – kas svarbiau? Labai lengva pasirinkti, kai užduodi sau šį klausimą, net ir kalbant apie visiškai paprastus dalykus. Tada tampa ramu.
– Labai ačiū jums už pokalbį.
