Turinčiai tokį būstą Marijai beveik per pusmetį pavyko grąžinti visas susikaupusias skolas antstoliams ir net susitaupyti pinigų asmeniniams poreikiams. Kaip sako moteris, dabar svarbiausia pasiruošti kitam žingsniui – savarankiškam gyvenimui.
„Pradžioje labai norėčiau televizoriaus. O nuo kovo jau turėsiu pati išsinuomoti kokį nors būstą ir gyventi visiškai savarankiškai“, – savo planus dėsto Marija.
Bename pavertė tikras brolis
Marijos gyvenimo istorijoje daug sunkių išgyvenimų. Ir daug alkoholio. Kaip pasakoja moteris, jį vartojo visi – ir mama, ir sesuo. Situacija ypač pablogėjo mirus tėveliui, o galiausiai likimas sudavė dar vieną smūgį – tikras Marijos brolis ją, kartu su seserimi ir mama, išmetė iš mamai priklausiusio buto.
Taip Marija atsidūrė gatvėje.
„Mama butą gavo dirbdama paukštyne ir užrašė jį broliui. Brolis sukūrė savo šeimą, o jo dukra nusprendė mumis atsikratyti. Brolis mus paliko likimo valiai, be namų, be stogo virš galvos, be daiktų“, – pasakoja moteris.
Kurį laiką moterys gyveno gatvėje, nuolatos vartojo alkoholį. Kad turėtų ko valgyti ir už ką išgerti, Marijai tekdavo vogti. Jeigu atsisakydavo tai daryti, sesuo ją mušdavo.
Vėliau patėvis pradėjo mane prievartauti. Darė tą net mamos akyse, – atvirauja moteris.
Vėliau visos trys prisiglaudė pas mamos draugą netoli Vilniaus esančiame name.
Marija pasakoja, kad mamos sugyventinio gyvenimo moto buvo labai paprastas: „Sausa diena – bloga diena.“ Todėl alkoholis buvo visur, dažniausiai – stiprus alus.
„Jis, mama ir sesuo gėrė kasdien. Aš ne visada norėjau gerti, tačiau prieš mane dažnai smurtavo. Turėjau darbą, jei neparnešdavau į namus alkoholio – gaudavau galvon. Vėliau patėvis pradėjo mane prievartauti. Darė tą net mamos akyse“, – atvirauja moteris.
Paklausta, kodėl nebandė ieškoti pagalbos ir kreiptis į policiją, Marija atsako paprastai, kaip ir daugelis tokioje situacijoje atsidūrusių moterų.
„Bijojau. Paprasčiausiai bijojau, kad bus dar blogiau. Bijojau, kad vėl primuš, vėl prievartaus“, – sako Marija.
„Moterų benamystė ir patiriamas smurtas bei prievarta yra labai susiję. Įvairūs tyrimai rodo, jog didžioji dauguma benamių moterų yra patyrusios smurtą artimoje aplinkoje“, – sako Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ laikinųjų namų vadovė Aida Karčiauskienė.
Specialistės teigimu, psichikos ligos, psichotropinių medžiagų vartojimas, patiriamas smurtas ar prievarta dažnai nulemia moters tapimą bename. Labiausiai nuskriaustos ir turinčios kompleksinių poreikių moterys patiria didžiausią riziką atsidurti gatvėje, saugus būstas joms yra sunkiausiai prieinamas.
Pasiekė dugną – „pragėrė darbą“
Galiausiai Marija „pragėrė“ ir darbą – vieną dieną darbe pasirodžiusi neblaivi, buvo atleista.
„Turbūt tai buvo dugnas, nuo kurio pradėjau kilti į viršų“, – pasakoja Marija. Ji sužinojo, jog egzistuoja Dievo meilės misionierių seserų kongregacija, kurioje teikiama pagalba ir priklausomiems asmenims. Vienintelė sąlyga tenai buvo paprasta, tačiau ir sudėtinga – jokio alkoholio.
Tačiau sąlygos įgyvendinti moteriai nepavyko – po kelių savaičių stikliukas ir vėl sugundė Mariją. O tada jos gyvenime atsirado „Carito“ Laikinieji namai. Čia moteris gyveno 3 metus, gavo kompleksinę socialinio darbuotojo pagalbą, kuri padėjo Marijai judėti į priekį ir ją palaikė.
Moters socialiniai įgūdžiai sparčiai gerėja
Galiausiai „Caritas“ Marijai skyrė vienintelį turimą laikinąjį būstą, kuris yra vieno Vilniaus miegamojo rajono daugiabutyje. Jis skirtas žmogui, besiruošiančiam grįžti į savarankišką gyvenimą.
„Buvo keletas labai svarbių veiksnių, dėl kurių mums buvo akivaizdu, kad būtent Marijai šis butas padės labiau nei kitiems Laikinųjų namų gyventojams.
Norėjome suteikti galimybę labiau pažeidžiamam žmogui. Jos turima psichikos liga būnant bename labai sunkindavo situaciją, o gyvenant kartu su kitomis moterimis nakvynės namuose skatindavo tarpusavio trintį, įtampą. Sergančiajam kyla daugiau stresinių situacijų, tampa per sunku gyventi kartu su kitais žmonėmis nakvynės namuose.
Taip pat svarbu buvo ir tai, kad Marija jau turėjo darbą ir buvo bebaigianti išsimokėti visas skolas. Pagrindinis tikslas yra tas, jog iš buto žmogus išsikeltų gyventi savarankiškai, o ne grįžtų į nakvynės namus“, – pasakoja Laikinųjų namų socialinė darbuotoja Violeta Sobieska.
Ji jau bendrauja su kaimynais, visiškai išmokėjo savo skolas.
Anot jos, per 5 mėnesius, kuriuos Marija gyvena beveik savarankiškai, jos socialiniai įgūdžiai sparčiai gerėja.
„Ji jau bendrauja su kaimynais, visiškai išmokėjo savo skolas, o kaskart aplankydama Mariją jos bute randu kažką naujo – tai gėlė nauja, tai paveikslėlis, tai indas. Ji kabinasi į gyvenimą ir daro tai labai sėkmingai“, – teigia Violeta.
Savuose namuose – kitas gyvenimas
Pati Marija sako, kad turėti savą būstą yra neapsakomas jausmas.
„Kiekvieną kartą į nakvynės namus grįždama nežinojau, ką ten rasiu. Gyvenom kambariuose po tris, visos su savo istorijomis, charakteriais – buvo sunku. Namuose ramiau, kur kas lengviau kabintis į gyvenimą.
Pamenu, kai pirmą kartą atėjau į šitą butą, buvau be galo laiminga, iškart galvojau, kur ką pastatyti, padėti, kaip papuošti. Dabar man čia labai gera, o svarbiausia, šalia nėra tų, kurie veda iš kelio, šalia nėra alkoholio“, – sako Marija.
Jos namuose – nemažai šventųjų paveikslų, ant stalo – rožinis ir Biblija. „Laisvu laiku nemažai meldžiuosi, sukalbu rožinį. Esu labai religinga nuo mažumės, manau, kad Dievas man padėjo susitvarkyti gyvenimą“, – sako Marija.
Tiesa, Marijos sesuo taip ir neišsikapstė iš alkoholizmo liūno – prieš keletą mėnesių ji paliko šį pasaulį. 80-ies sulaukusi jos mama taip pat bando kabintis į blaivų gyvenimą, tačiau jai sekasi sunkiai.
„Aš labai norėčiau vieną dieną čia apsigyventi kartu su mama, tačiau kol ji visiškai neatsisakė alkoholio, gyventi kartu mums negalima“, – gana griežtos taisyklės laikosi Marija.
Moteris pati susimoka ir komunalinius mokesčius, ir net moka „Carito“ organizacijai apgyvendinimo mokestį. Per mėnesį ji tam iš viso išleidžia apie 100 eurų. Beje, socialinė darbuotoja Marijai padeda ir tvarkytis su finansais.
Ji neatmeta galimybės vieną dieną pati padėti savo likimo draugams.
„Pradžioje buvo sunku su finansais, nes kai gauni pinigų, iškart norisi visko – tai šokolado, tai drabužėlio kokio. Marija pati sako – kol nesumokėjau už butą, neduokite man nė cento. Jai dabar svarbiausia yra susimokėti tai, kas priklauso, ir tik vėliau leisti pinigus pagal savo norus“, – pasakoja Violeta.
Ir nors dabar Marijos planuose yra noras atsikratyti rūkymo, ji neatmeta galimybės vieną dieną pati padėti savo likimo draugams.
„Tikrai ateityje norėčiau padėti tiems, kurie buvo panašioje situacijoje. Bet pasakysiu atvirai – jei žmogus nenorės pats sau padėti, niekas jam nepadės: nei draugai, nei socialiniai darbuotojai, nei jokios programos“, – pokalbį baigia Marija.
