Pirmąsias kaukes savo gyvenime Vaidas užsidėjo dar būdamas vaikas. Tada, kai pats patyrė, ką reiškia patyčios.
Iš Šiaulių rajono kilęs Vaidas gyveno su tėvais, turėjo vyresnius brolį ir sesę. Tėvams gavus vadinamąjį paskyrimą į Pakruojį, šeima apsigyveno čia.
Vaido tėtis buvo veislininkystės stoties direktorius. Kartu su juo dirbo ir mama.
***
Šeimoje buvau mylimas vaikas. Bet kai buvau pirmoje klasėje, mano tėtį pasodino į kalėjimą. Mokiausi klasėje, kur mokėsi gerų tėvų vaikai: buvo viršininkų, teisėjų, prokurorų vaikų.
Tačiau kai tėvą pasodino į kalėjimą, prasidėjo užgauliojimai, man sakydavo, kad tavo tėvas kalėjmščikas, kad esu driskius. Po kelių metų net mokyklos direktorius driskiumi vadino. Juk su ta pačia uniforma vaikščiodavau.
***
Dėl tokių žodžių Vaidas jausdavo nuoskaudą. Būdamas trečioje ar ketvirtoje klasėje jis nutarė apginti savo ir tėvo vardą, todėl primušė klasės lyderį.
***
Nuo tos dienos mano gyvenimas apsivertė aukštyn kojom. Anksčiau niekada nebuvau nė karto mušęsis, nieko blogo padaręs. Bet kai primušiau tą klasioką, supratau, kad jėga galima daug ką padaryti.
Jo draugai tapo mano draugais. Pastebėjau, kad kuo daugiau agresijos rodai, tuo daugiau žmonių prie tavęs limpa, ir tu tampi populiarus.
Užsidėjau daug kaukių. Laikui bėgant tos kaukės priaugo, ir aš galvojau, kad aš esu toks žmogus.
***
Pirmą kartą su narkotikais Vaidas susidūrė 1995 metais, kai gyveno Vokietijoje. Tai buvo laikas, kai jį jau buvo įtraukęs ir nusikalstamas pasaulis.
Tąsyk, eidamas Frankfurte, Vaidas pamatė maždaug 18–20 merginą, kuri į kirkšnį leidosi narkotikus, o susileidusi nugriuvo. Pamena ir prieš akis įstrigusį vaizdą – kirkšnyje kabantį švirkštą. Taip pat ir savo emociją. Vaidas pajuto pasišlykštėjimą. Jam pasirodė, kad tai nėra žmonės, kad jie – padugnės, patys baisiausi pasaulyje. „Nekenčiau jų labai“, – sako jis.
Netrukus Vaidas sugrįžo į Lietuvą sutikti Naujųjų metų. Tačiau Naujieji prasidėjo teismu ir tęsėsi kalėjime. Vyras dėl mašinos vagystės buvo nuteistas šešeriems metams.
Gyvenau ir didžiavausi, kad taip gyvenu. Galvojau, kad jei taip žmonės negyvena, tai jie nemoka gyventi.
***
Ir kalėjimas manęs nepakeitė. Kalėjimas apskritai nekeičia žmonių, kaip kai kurie galbūt įsivaizduoja. Jis nepataiso nė vieno žmogaus, gal yra išimtinių atvejų, bet iš mano patirties, tai kas nemokėjo vogti – išmoks. Kas nemokėjo meluoti – išmoks. Kas nemokėjo vartoti narkotikų – tas išmoks.
Ten yra velnio mokykla, ir jei pasėdi nekaltas ar menkniekį padaręs žmogus, jis išėjęs darys nusikaltimus sąmoningai.
Manęs kalėjimas nepakeitė. Išėjau tik dar labiau sužvėrėjęs. Daugiau paniatkių prisipumpavęs. Gyvenau ir didžiavausi, kad taip gyvenu. Galvojau, kad jei taip žmonės negyvena, tai jie nemoka gyventi.
***
Gyvenimas ėjo sava vaga. Tęsėsi nusikaltimai. Tai buvo ir vagystės, ir plėšimai, ir nusikaltimų organizavimas. Netrukus Vaidas vėl atsidūrė įkalinimo įstaigoje. Šį kartą gavo pusaštuntų metų.
***
Už nusikaltimų organizavimą. Tada priklausiau vienai Šiaulių grupuotei. Nuvežė mane į Marijampolę. Pats tada nevartojau narkotikų, bet gyvenau iš jų – platinau.
Tiesa, rūkiau žolę, nes maniau, kad ji ne narkotikas. Buvau prisiskaitęs visokių dalykų, kad žolė yra natūralus produktas, nes juk tabakas yra negerai, o žolė gerai. Paskui pabandžiau amfetamino.
Atėjo toks laikas, kai padėjau pyktis su vadinamais draugais, ir vienas pasiūlė man parūkyti heroino.
Po to aš supratau, kad man nereikia jokių draugų. Geriausias draugas yra heroinas.
***
Narkotikai Vaidą įtraukė. Išėjęs iš įkalinimo įstaigos jis atvažiavo į Kauną. Čia susitiko su draugais ir nusprendė nebevartoti narkotikų. Valios užteko trims mėnesiams. Tada atsirado priežastis vėl pradėti. Kaip sako pats, į kalėjimą pateko jo draugas, ir tai tapo priežastimi pradėti vėl.
Tačiau kažkur viduje jau gimė jausmas, kad narkotikai nėra, kaip atrodė seniau, geriausias draugas. Vaidas bandė gydytis privačioje klinikoje. Išsilaikydavo mėnesį.
***
Tačiau tada jausdavau tuštumą. Atrodo, išsiblaivai, lomkės praeina, o lieka tuštuma. Paskui vėl pradedi vartoti.
***
Buvo 2007 metai. Kaune, Laisvės alėjoje Vaidas sutiko klaipėdietį – savo draugą iš kalėjimo laikų. „Aš pakeičiau savo gyvenimą, kai sutikau Dievą“, – pasakė šis.
***
Galvojau, kad žmogui nulėkė stogas. Kaip gali kažką pakeisti kažkoks Dievas, kurio nėra? Antrą kartą aš jį sutikau prie Vaišvydavos, tada buvo jo vestuvės. Aš ėjau vogti, kad galėčiau nusipirkti narkotikų dozę, o jis buvo laimingas, besišypsantis, ramus. Aš – visas susitraukęs.
Netrukus mane vėl uždarė į Marijampolę. Daug laiko praleisdavau specialiose kamerose, nes buvau didelis aferistas, melagis, mane nuolat uždarinėdavo. Tada aš ėmiau domėtis Dievu, skaičiau knygas.
***
Baigėsi įkalinimo laikas. Tačiau kai atsidarė kalėjimo vartai, bemaž pirmą kartą vyras suprato neturintis kur eiti. Tėvai mirę, sesuo ir brolis užsienyje, ryšių su artimaisiais nėra. Daugų - taip pat.
***
Buvau visus apgavęs. Finansiškai. Narkotikų reikėdavo, todėl apgaudinėdavau. Marijampolėje man už melagystes kaliniai nupjovė ausį. Matot, esu be vienos ausies. Žiauru? Taip, gyvenimas yra žiaurus. Bet ausį nupjovė už tai, kad aš dariau negerus dalykus. Juk ne už tai, kad aš dariau gerus darbus.
Atrodo, kad visi nori išeiti į laisvę iš kalėjimo, o aš nenorėjau, nes neturėjau kur. Kalėjime man buvo gerai, nes ten buvo narkotikai, niekur toli eiti nereikėjo. Ant vienos lovos miegu, nueinu prie kitos, ten man duoda narkotikų. Aš susileidžiu ir einu toliau apgaudinėti žmonių.
Toks buvo gyvenimas. Nemačiau vilties ir išeities. Negalvojau, kad yra išeitis, nors apie reabilitacijos centrus buvau girdėjęs.
***
Tos pačios dienos vakare, kai išėjo iš kalėjimo, Vaidui jau reikėjo narkotikų dozės. Buvo gavęs ją tik iš ryto, kalėjime.
***
Važiavau į Vilnių, į taborą nusipirkti, nes ten laisviau viskas. Vilniuje ir pasilikau. Praėjo dvi savaitės mano laisvo gyvenimo ir tada supratau, kad nebenoriu gyventi.
Kaip reikia keistis? Nežinojau, ką daryti, kaip. Vienas iš variantų – pasidaryti auksinę adatą. Nes buvau ne vieną kartą perdozavęs. Galvojau, kad tai yra lengva mirtis. Bet velnias neapgavo iki galo.
Atrodo, kad visi nori išeiti į laisvę iš kalėjimo, o aš nenorėjau, nes neturėjau kur.
Sutikau tokius žmones Tėvo namuose, kurie yra Šančiuose, Kaune. Maniau, kad priims mane ten gyventi, nes iki tol gyvenau nakvynės namuose. Tik po septynių parų išmetė, nes nebuvau Kaune registruotas. Tada gyvenau laiptinėse. Buvo bomžiškas gyvenimas.
Tėvo namuose man pasakė, kad yra reabilitacijos namai. Klausiau: ką ten reikia daryti? Nieko, sako, melstis. Pagalvojau, kad pati didžiausia nesąmonė, ką esu girdėjęs. Ką gali padaryti ir kaip man padėti ant kryžiaus kabantis Dievas? Juk man nepadėjo nei tėvai, nei daktarai, nei draugai, nei ausų pjaustymai, nei mušimai.
***
Tačiau kitų kelių nebuvo, todėl Vaidas atėjo į Petrašiūnuose esančius gailestingumo namus. Sako, kad buvo nustebęs pats: nevartojant narkotikų nebuvo vadinamųjų lomkių, o juk anksčiau dėl sukamų kojų naktimis darydavo pritūpimus.
Sąlygos gyventi čia nebuvo patogios. Vaidas gyveno viename kambaryje su dar keliais vyresnio amžiaus vyrais, kurie vakarais mėgdavo valgyti kefyrą su bandele. Kambaryje nestigo nei garsų, nei kvapų. Jis nebuvo šildomas.
***
Ir atėjo diena, kai tai ėmė erzinti. Velnias žino mūsų silpnas vietas. Ir mano silpnas vietas jis žinojo. Kodėl man reikia čia būti? Juk aš moku vogti, moku apgaudinėti žmones. Man juk narkotikų pirkti nebereikia, todėl aš galėsiu išsinuomoti butą, nusipirkti mašiną ir gyventi taip, kaip gyvenau.
Kad noriu išeiti, pasakiau gailestingumo namų broliui, su kuriuo mes kartu ten buvom. Jis sako: pabūk dar savaitę. Aš sutikau, jei tik mane perves gyventi jo kambaryje, nes jis gyveno dviviečiame. Mane pervedė, ir ta savaitė tapo lemiama. Nežinau, kada tai įvyko. Ar iš ryto, ar per pietus, ar vakare? Bet vieną dieną supratau, kad daugiau nevogsiu, nemeluosiu, nebeapgaudinėsiu žmonių, nerūkysiu. Aš supratau, kad 40 metų gyvenau ne savo gyvenimą.
Širdis mano ne ta, mano širdis nori padėti žmonėms. Supratau, kad noriu tarnauti Dievui. Norėjau stoti į vienuolyną. Bet tada pas mus atvažiuodavo Veiklių žmonių bendrija, o pasikalbėjęs su jais supratau, kad tarnauti Dievui galima ne tik būnant vienuoliu. Galima padėti žmonėms.
***
Netrukus Vaidas išvažiavo į Ukrainą, kur baigė reabilitacijos centrą. Ten susipažino su savo būsimąja žmona Milda. Ji buvo atvykusi taip pat iš Kauno. Kad ji taps Vaido žmona, vyras sako negalvojęs. Mat Milda, prisimena jis, turėjo daug egoizmo. Kaip ir jis pats.
***
Viena vienuolė paklausė, ar mes su Milda kažką rezgam. Sakau: aš su ja gyvenime neprasidėsiu. Bet Dievas turėjo kitą planą. Grįžom į Lietuvą, ėmėm draugauti. Rengdavome stovyklas vaikams, savanoriavau reabilitacijos centruose. Dievas atstatė santykius su artimaisiais, nes jokio bendravimo nebuvo. Na, tik iš kalėjimo paskambindavau, paprašydavau, kad telefono sąskaitą papildytų.
Dabar turiu meilę, ramybę, džiaugsmą, ko anksčiau neturėdavau. Aš esu ramus ir eidamas gatve neturiu dairytis per petį, kad kažkas mane gaudo.
Priklausau Veikliųjų žmonių bendrijai, esu esu Jonavos skyriaus prezidentas.
***
Noras įkurti savarankiškumo namus, sako Vaidas, atėjo iš širdies ir tikėjimo. Tačiau lengva nebuvo. Metus laiko reikalai nejudėjo. Galiausiai Vaidas kartu su žmona suprato, kad susitaupyti pinigų namo pirkimui nepavyks. Reikia nuomotis. Tačiau didžiulis namas, kuriame dabar įkurti savarankiškumo namai, irgi turi savo istoriją.
***
Vieną dieną mes su žmona meldėmės. Ir prašėm Dievo namo.
***
Kitą dieną Vaidas pamatė skelbimą apie nuomojamą namą. Tačiau paskambinus nurodytu telefonu atsiliepusi moteris pasiūlė susisiekti vėliau, nes ji šiuo metu neturinti laiko. „Bet man labai reikia to namo“, – pasakė Vaidas.
***
Tada ji ėmė klausti, kam. Ji juk žinojo, kad tai namas, kuris per didelis gyventi vienai šeimai. Ėmiau pasakoti, kas aš esu, kad noriu įkurti namus priklausomiems, iš įkalinimo įstaigų grįžtantiems žmonėms. Ji paklausė, ar mes tikintys. Papasakojau jai, kad su žmona meldėmės ir prašėme namo. Tada ji sako: aš vakar irgi meldžiausi, prašiau nuomininkų.
Taip ir įsikūrėme čia. Ji nuleido ir nuomos kainą, taip prisidėdama prie mūsų veiklos.
Gyvenime yra tik du keliai. Arba tu eini su Dievu, arba ne. Kai įsileidi jį į širdį – viskas keičiasi.
