Maksimas pats nevartoja svaigalų, o laisvalaikiu groja sunkaus roko grupėje.
— Maksimai, kaip į jūsų gyvenimą atėjo socialinio pobūdžio darbas? Ar apie tai svajojote nuo vaikystės ar šį pašaukimą atradote palaipsniui išbandydamas save?
— Teko išbandyti skirtingas specialybes, kol atradau mylimą darbą, kuriame realizuoju save. Mane visada traukė veikla, pagrįsta bendravimu. Teko dirbti policininku Vilniaus apskrities vyriausiajame policijos komisariate, vėliau tapau socialiniu darbuotoju Lentvario kompleksinių paslaugų šeimos centre, kur buvau atsakingas už globos namuose gyvenančių vaikų užimtumą.
Po to pradėjau dirbti priklausomybių specialistu Trakų rajono paramos šeimai ir vaikams centre. Vėliau išbandžiau save vaiko teisių apsaugos srityje, kur dirbu iki šiol. Papildomai darbuojuosi priklausomybės ligų konsultantu Trakų visuomenės sveikatos biure bei Trakų rajone.
— Jūsų veikla visuomet sukosi aplink žmogų ir pagalbą jam. Kodėl jums tai svarbu ir ką pastebite tiek metų dirbdamas su šeimomis?
— Girdėdamas žmonių istorijas, matydamas yrančias šeimas, tėvų netekusius vaikus norom nenorom pradėjau mąstyti, kas kaltas dėl visų šių nelaimių. Kaip bebūtų liūdna, atsakymas vienas – priklausomybė nuo svaigalų.
Dirbdamas su priklausomais asmenimis atradau dar vieną mūsų visuomenės skaudulį – kopriklausomybę (netiesioginė priklausomybė), su kuria taip pat reikia kovoti, tam, kad išsaugotume save bei sveikus santykius šeimoje.
Supratau, kad negaliu užsimerkti ir nereaguoti į kitų nelaimę, noriu padėti, neskaičiuodamas laiko ar pinigų, tiesiog svajoju, kad aplinkui būtų kuo daugiau laimingų, laisvų nuo priklausomybių šeimų, besišypsančių mylimų ir saugių vaikų. Todėl be pagrindinio priklausomybių specialisto darbo Vaiko teisių apsaugos sistemoje ėmiausi papildomų veiklų ir grupių konsultavimo.
Dirbdamas Vilniaus apskrityje pastebėjau dar vieną problemą – kalbinį barjerą. Vilniaus apskrityje niekas neorganizavo pagalbos grupinių rusakalbiams ir lenkų kalba kalbantiems žmonėms, aš tapau pirmuoju priklausomybių specialistu regione, konsultuojančiu grupes ne tik lietuvių, bet ir rusų bei lenkų kalbomis.
— Paminėjote, jog konsultuojate ir kopriklausomus žmones. Kas tai per priklausomybė?
— Tai sutrikimas, kai priklausomybe sergančių asmenų šeimos nariai tarsi taip pat suserga, tampa priklausomais nuo alkoholiko ar narkotikų. Ir kuo ilgiau tai tęsiasi, tuo labiau priklausomais tampa šeimos nariai. Kadangi su priklausomu asmeniu juos sieja stiprus emocinis ryšys, todėl juos įtakoja priklausomybę turinčio artimo žmogaus elgesys.
Nuo netiesioginės priklausomybės kenčia žmonos, motinos, vaikai, kiti priklausomo žmogaus artimieji.
Kopriklausomas žmogus praranda jausmų, mąstymo ar elgesio laisvę. Visos mintys, susiję tik su priklausomu artimuoju, tokiu būdu žmogus praranda save ir pradeda gyventi svetimą gyvenimą. Kopriklausomybė – rimta problema, kamuojanti beveik visas šeimas, kuriose yra priklausomas žmogus. Nuo netiesioginės priklausomybės kenčia žmonos, motinos, vaikai, kiti priklausomo žmogaus artimieji.
— Kaip padedate į svaigalus įklimpusioms šeimoms?
— Esu Mobiliosios komandos dalis. Komandoje dirbame trise: psichologas, socialinis darbuotojas ir priklausomybių specialistas. Šeimai pakliuvus į sudėtingą situaciją privalome jai padėti ir turime tam trisdešimt dienų.
Kiekvienas specialistas dirba savo srityje, tačiau mano, kaip priklausomybių specialisto misija – padėti šeimai įvertinti savo situaciją, padėti suprasti, kad būtent priklausomybė nuo svaigalų yra viena svarbiausių priežasčių atvedusių prie vaikų netekimo. Aš esu tas žmogus, kuris motyvuoja priimti sprendimą atsisakyti svaigalų.
Labai daug bendrauju su šeima, padedu pasirinkti specialistus, priemones, padėsiančius šeimai ir ateityje. Viskas daroma tam, kad vaikai galėtų grįžti namo ir augti savo biologinėje šeimoje, gyventi su blaiviai į pasaulį žiūrinčiais tėvais.
— Koks išsilavinimas reikalingas, norint tapti priklausomybių specialistu? Kokias studijas baigėte jūs?
— Esu baigęs Opolės (Lenkijoje) aukštąją vadybos ir administravimo mokyklą, turiu globos pedagogikos ir pedagoginės terapijos magistro laipsnį. Taip pat pabaigiau priklausomybės konsultantų mokymo programą, esu Priklausomybių ligų specialistų asociacijos narys. Esu įsitikinęs, kad žmogus privalo nuolat tobulėti, todėl dažnai ir pats dalyvauju kvalifikacijos kėlimo kursuose bei seminaruose, kur nagrinėjami darbo su sunkumų turinčiomis šeimomis ypatumai ar vaikų emocinės ir elgesio problemos.
— Kokioje aplinkoje augote, kokios vertybes atsinešėte iš vaikystės?
— Mano kartai buvo diegiamos demokratinės vertybės – augau laisvoje Lietuvoje, nedideliame daugiakalbiame mieste netoli sostinės. Man pasisekė užaugti geranoriškoje aplinkoje. Vaikystėje ir paauglystėje turėjau daug draugų iš įvairiausių šeimų, stebėjau jų gyvenimus, nevalingai lyginau su savo šeimos gyvenimu. Laikui bėgant suvokiau, kad žmogus pats gali formuoti savo aplinką, kad žmogus yra laisvas rinktis.
— Laisvalaikiu grojate būgnais sunkaus roko grupėje. Visuomenėje sklando stereotipas, jog roko muzikantas neatsiejamas nuo svaigalų. Kaip jūsų grupėje žiūrima į alkoholį?
— Mūsų grupė šį stereotipą sulaužė, visi grupės nariai nevartoja jokių svaigalų. Grojame savo malonumui, tam kad atsipalaiduotume ir pasisemtume energijos iš muzikos. Alkoholis tam nereikalingas.
— Jūsų nuomone, kodėl žmogus turėtų atsisakyti alkoholio ir kaip žengti pirmą žingsnį?
— Galėčiau išvardyti daugybę priežasčių, kodėl reikėtų atsisakyti alkoholio, tačiau pirmiausia nustoti vartoti svaigalus arba atsižvelgti į vartojimo įpročius reikėtų ne dėl kitų, o dėl savęs, dėl savo ateities.
Bene kiekviename Lietuvos rajone šiandien yra galimybė susisiekti su priklausomybių srities specialistais, galima užsiregistruoti konfidencialiam pokalbiui. Mūsų paslaugos yra nemokamos, o darbo laikas patogus klientui (vakarais, po darbo valandų). Per karantiną konsultuojame ir nuotoliniu būdu. Kreipkitės ir mes jums padėsime žengti pirmą svarbų žingsnį link išsivadavimo.
