Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centras įsikūręs sostinėje, gatvėje simboliniu pavadinimu – Nugalėtojų. Bemaž gyvenamųjų namų kvartale. Čia seniau veikė venerinių ligų dispanseris, bendrabutis, o dar seniau – pionierių stovykla.
Aplinkinė teritorija namais tada, žinoma, nebuvo užstatyta. Daugiau nei prieš tris dešimtis metų tuometinis Lietuvos AIDS centras prasidėjo nuo dviejų žmonių, vienas iš jų buvo Kauno medicinos institute gydomosios medicinos studijas baigęs S.Čaplinskas – pirmasis lietuvis, apgynęs daktaro disertaciją iš ŽIV temos.
Nors Lietuvos AIDS centro jau dešimt metų nebėra, tačiau jo veikla buvo tiek matoma ir įsimintina, kad iki šiol dar daug kas jau visai kitą organizaciją vaidina tiesiog AIDS centru.
Prieš dešimtmetį, įkūrus Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centrą, siekta „pakelti“ užkrečiamųjų ligų prevenciją į kitą – aukštesnį – ir labiau visuomenei matomą lygmenį.
Medicinos mokslų daktaro laipsnį turintis S.Čaplinskas yra vienas iš nedaugelio žmonių, galinčių papasakoti visų Lietuvą „siaubusių“ virusų istorijas. Taip pat vienintelis, kuris ŽIV plitimo tendencijas Lietuvoje gali komentuoti nuo pat pirmųjų ŽIV atvejų nustatymo.
– Dabar kalbama apie koronavirusą, jis – šių dienų aktualija. Tačiau jų – įvairių – būta ir anksčiau. Vienas iš tokių – žmogaus imunodeficito virusas, kuris sukelia AIDS. Kodėl, dar sovietmečiu, atsirado poreikis steigti įstaigą, kuri dirbtų su ŽIV infekuotais žmonėmis?
– Taip, kaip dabar neaišku, kas bus dėl koronaviruso, tada buvo neaišku ir dėl ŽIV. Mokslininkai konstatavo, kad atsirado patogenas, kuris ilgainiui gali susargdinti daug žmonių, jeigu nebus imtasi reikiamų prevencijos priemonių. Lietuvoje buvo nutarta, kad reikia steigti specializuotą instituciją šios ligos prevencijai.
– Kada tai buvo?
– Dar prieš Nepriklausomybės atkūrimą. 1989 metais.
– O kodėl jūs pats pasirinkote tokią medicinos sritį? Pavyzdžiui, būtumėt koks plastikos chirurgas.
– Kodėl apie chirurgą paklausėt? Žinot ar pataikėt?
– Manau, kad pataikiau.
– Iš tiesų, baigęs Kauno medicinos institutą įgijau chirurginę specializaciją. Mokslai man visada sekėsi labai gerai: aukso medaliu baigiau mokyklą, o institute su draugu mes juokavome: sakėm, parodyk tą durnių, kuris pasakė, kad čia labai sunku mokytis. Man mokytis visada buvo įdomu, gal todėl ir sekėsi.
Jūs pabandykit įsivaizduoti darbą su kombinezonais, kaukėm, apsauginiais akiniais, skydais, pirštinėmis.
Kai baigiau studijas, buvo dilema. Kurse buvo daug, kaip išsireiškė tuometinis profesorius, „gerų vyrų“, tačiau jiems visiems neužteko „gerų vietų“. Teko rinktis – ar į rajoną chirurgu, ar pasilikti medicinos instituto mikrobiologijos katedroje. Apsispręsti reikėjo per naktį.
Pagalvojau, ar tikrai noriu būti chirurgu? Antras dalykas, dabar aš jau tikrai suprantu, kad būti chirurgu man būtų buvę sunku ir dėl aukšto ūgio, ir dėl nugaros, todėl tuomet pasirinkau dėstytojo, mokslininko darbą.
Beje, suprantu, kaip sunku dirbti, pavyzdžiui, medikams, kai siaučia koronaviruso epidemija. Su apsaugomis. Jūs pabandykit įsivaizduoti darbą su kombinezonais, kaukėm, apsauginiais akiniais, skydais, pirštinėmis.
– Grįžkim prie AIDS centro veiklos pradžios, prie ištakų. Sakoma, kad sekso sovietmečiu nebuvo. Tad iš kur AIDS?
– Čia ir yra esmė. Tuo metu buvo strategiškai į ateitį mastančių žmonių, ypač mokslininkų. Jie numatė pasekmes. Kai dabar klausausi sąmokslo teorijų apie tai, iš kur atsirado koronavirusas, kyla šypsena. Prisimenu, kad lygiai tas pats buvo, kai buvo surastas ŽIV.
Rusai bandė sakyti, kad čia amerikiečiai paleido naują virusą. Mokslininkai labai pyko dėl to, kad žiniasklaida ir kai kurie politikai skleidė tokius gandus, nes jie suprato, kad taip nėra.
Paskui amerikiečių geltonoji spauda parašė, kad ŽIV sukurtas Novosibirsko laboratorijoje, ir jį paleido rusai. Tokios buvo sąmokslo teorijos. Jos atsiranda kaskart, kilus kokiai nors naujai grėsmei.
Daug kas buvo neaišku iš karto ir mokslininkams, tačiau jie įvertino, koks čia virusas, kokie plitimo keliai ir kokios potencialios grėsmės visuomenei.
Jūs teigiant, kad sekso sovietmečiu nebuvo. Aš pridėsiu, kad ir narkotikų nebuvo. Čia ir buvo iššūkis, kaip organizuoti darbą, kai nieko nėra, kai yra tik neigimas. O ŽIV galėjo plisti tiek per lytinius santykius, tiek per narkotikų vartojimą.
Jūs neprisimenate pirmosios prezervatyvo šventės Lietuvoje, kuri nutraukė tylą?
– Ne.
– O šventė buvo 1991 metais. Taip pradėjome sklaidyti tylą ir neigimą. Pradėjome dirbti, reikėjo patraukti visuomenės dėmesį. Tuomet daug padėjo maestro Vytautas Kernagis, pasiūlęs surengti prezervatyvo šventę.
Tada galvojau, kaip čia, juk nedrąsu, bet pagalvojau: jei V.Kernagis sako, tai žino, ką daro. Vilniaus sporto rūmuose mes, pritarus tuometiniam sveikatos ministrui Juozui Olekui, suorganizavome pirmąją prezervatyvo šventę.
Tai buvo milžiniškos sėkmės koncertas, nes tais laikais Lietuva tikrai nebuvo persotinta koncertų ir viešų renginių. Sporto rūmų apsauga nebuvo pasiruošusi tokiam dideliam žmonių antplūdžiui. Jaunimas veržėsi į renginį, išlaužė duris ir dar kokie du tūkstančiai praėjo be bilietų.
Įdomu tai, kad per šį koncertą buvo realizuota idėja išrinkti lietuvišką pavadinimą prezervatyvui. Siūlymų buvo įvairių, tačiau renginio apšvietimo režisierius Norvydas Birulis pasiūlė žodį „sargis“, už kurį renginio dalyviai balsavo daugiausiai.
Taip ŽIV prevencijos istorijoje atsirado naujas žodis „sargis“, kuris gerai atspindėjo prevencinę žinutę visuomenei. Būtent to ir reikėjo, pradžiai.
Be to, pradėjom leisti „AIDS kroniką“, laikraštį. Dirbo žurnalistai Artūras Butkevičius, Rimas Šimkus, Algis Kriščiūnas, Žilvinas Pekarskas, Donalda Meiželytė, Rūta Mikelkevičiūtė ir kiti.
Dalyvavome Roko maršuose, inicijavome diskusijas radijuje, televizijoje, veikė diskusijų „A klubas“, kur žurnalistai, medikai ar tiesiog mūsų darbu besidomintys žmonės turėjo galimybę susitikti su ŽIV užsikrėtusiais žmonėmis, galbūt pirmą kartą gyvai, o ne televizijos ekrane pamatyti prostitutę, gėjų ar narkotikų vartotoją ir su jais pasikalbėti.
Žodis „kvaišalai“ buvo mano idėja, pasiūliau taip pavadinti narkotikus.
Dabar daug kam tai gali atrodyti juokinga, bet tada buvo iššūkis, nes dauguma manė, kad tokių žmonių nėra, jie tiesiog neegzistuoja.
Iš esmės ėjome dar nepramintais takais ir visokiais būdais stengėmės laužyti stigmą, stereotipus, baimę.
Beje, kiek vėliau atsirado žodis „kvaišalai“. Jis buvo mano idėja, pasiūliau taip pavadinti narkotikus. Kreipėmės į švietimo ministeriją, jie apsvarstė, ir nutarė, kad gera idėja narkotikus vadinti kvaišalais, nes tai labai taikliai atspindi šių medžiagų poveikį.
– O jūs prisimenate pirmuosius savo susitikimus su ŽIV infekuotais žmonėmis?
– Žinoma. Ir ne tik su užsikrėtusiais, bet ir su jų šeimos nariais. Būtent tai buvo sunkiausia. Turiu grupę draugų, bičiulių, kurie gyvena su šia infekcija, ir kaskart galime aptarti ŽIV prevencijos pažangą iš kitos „varpinės“.
Tiesiogiai su virusu man taip pat teko susidurti. Rengiant disertacinį darbą rimtai dirbau su žmogaus imunodeficito viruso koncentratu virusologijos laboratorijose.
Buvo, kad ir ant rankų papuldavo, o vienai kolegei, kai trūko laboratorinės įrangos žarnelė, jo buvo patekę į akis. Tačiau dirbant laboratorinėmis sąlygomis yra kiek kitaip – nors ten viruso daug, bet jis kitoje terpėje ir nėra taip paprasta užsikrėsti, kaip patekus infekuoto žmogaus kraujo lašui.
Aš puikiai suvokiau, kad užsikrėtimas, nors ir yra realus, bet ne toks didelis, kaip dauguma žmonių įsivaizduoja. Iš baimės žmonės po susitikimo su užsikrėtusiuoju ŽIV visada plaunasi rankas. Gydytojai – taip pat. Jūs, kai einate pas savo šeimos gydytoją, jums gydytojas paduoda ranką?
– Man regis, kad ne.
– Ne, ir nėra reikalo. O su ŽIV priešingai. Būtinai buvo rekomendacija, kad tokiam žmogui gydytojas paduotų ranką.
– Dėl to, kad parodytų, jog pasitiki, nebijo?
– Taip, parodyti, kad tu nebijai, kad tu supranti ir esi pasirengęs padėti. Pačioje pradžioje tai buvo nerašyta taisyklė. Dabar tai atrodo neaktualu. Bet kai princesė Diana spaudė ranką ŽIV infekuotam, visoje žiniasklaidoje tai buvo plačiai nušviesta.
Pačioje pradžioje, kai tik atsirado ŽIV, kaip ir šis naujas koronavirusas, tai daug kas irgi buvo neaišku.
– ŽIV ir AIDS, bent jau pradžioje, buvo vadinami baisesni už vėžį, paskutine stotele. Ar taip?
– Matot, reikia suprasti vieną dalyką. Pačioje pradžioje, kai tik atsirado ŽIV, kaip ir šis naujas koronavirusas, tai daug kas irgi buvo neaišku. Koks pirmiausia klausimas kyla kalbant apie naują virusą?
– Ar mirtinas?
– Vienas dalykas – ar mirtinas, kitas – kaip plinta, t. y. kaip galima užsikrėsti. Logiška. Kai žmonės atpažino ŽIV infekciją, tada suprato, kas yra AIDS. Pradžioje Lietuvoje dažnai ŽIV liga buvo nustatoma jau paskutinėje AIDS stadijoje, ir dažniausiai po kelerių metų žmonės mirdavo, nes nebuvo veiksmingų vaistų.
Gal todėl ŽIV ir AIDS asocijavosi su mirtimi. Panašiai dabar yra su kornonavirusu – šis pastebėtas, kai jau išsivystė sunki pneumonija, registruoti mirties atvejai, todėl visuomenėje daug baimių, padidėjęs budrumas, daug neatsakytų klausimų.
– O kokia situacija yra dabar? Ar ŽIV yra didelė problema Lietuvoje, nes pastaraisiais metais, bent jau viešoje erdvėje, iš tiesų labiau kalbama, tarkime, apie gripą.
– ŽIV infekcija jau tapo įprasta, lėtine užkrečiamąja liga, kuri neišgydoma, bet valdoma vaistais. Dabar, jei žmogus miršta nuo ŽIV infekcijos, tai greičiausiai jis pats nepakankamai rūpinosi savo sveikata, nes Lietuvoje, kaip ir kitose Europos valstybėse, yra galimybė visiems gauti reikalingus vaistus nemokamai iš karto, tik diagnozavus ŽIV.
Vaistai ŽIV ligos neišgydo, bet užblokuoja viruso dauginamąsi, todėl ligos vystymasis sustabdomas, ir infekcija nebeplatinama, ypač lytinių santykių metu. Yra paskaičiuota, kad, užsikrėtus ŽIV, tikėtina gyvenimo trukmė gali sumažėti vieneriais metais arba – priešingai – su ŽIV infekcija gyvenimo trukmė gali pailgėti vieneriais metais. Kodėl?
– Nes pasikeičia žmogaus gyvenimo kokybė?
– Visiškai teisingai. Ji pasikeičia, dažniausiai žmogus pradeda labiau rūpintis savimi, galbūt atsisako žalingų įpročių, pvz., narkotikų vartojimo. Vartojant antiretrovirusinius vaistus, su šiuo virusu galima gyventi, užaugint ne tik sveikus vaikus, bet ir anūkus.
Ir tai patvirtina daugelis faktų Lietuvoje. Pavyzdžiui, Lietuvoje yra ŽIV užsikrėtusiųjų, kuriems ši infekcija diagnozuota maždaug prieš 30 metų, ir dabar jie yra gyvi bei džiaugiasi gyvenimu.
– Daug metų dirbate tą patį darbą. Pagalvojau, o kaip šito posto nepolitizavo?
– Visų pirma, aš esu medikas. Nors dabar nelabai madingas žodis, bet, manau, kad esu savo srities profesionalas. Medicinoje reikia praktikos, ilgos darbo patirties, kad tave vadintų profesionalu, savo srities žinovu.
Juk daugelis visuomenės narių nori gauti konsultacijas iš tų medikų, kurie turi sukaupę didelę patirtį, yra pripažinti ir žinomi. Vadinasi, medicinoje gilintis į konkrečią sritį ir dirbti tą patį darbą labiau privalumas nei trūkumas.
O dėl politikos, tai iš pradžių daugeliui AIDS centras atrodė nerimta institucija. Ilgainiui turėjome tiek visokių veiklų, pradedant diagnostikos laboratorija, anoniminiu lytiškai plintančių ligų gydymu, ŽIV gydymu, rizikos grupių prevencijos kabinetais, taip pat įsteigėme pirmąją Lietuvoje narkomanų psichologinę – socialinę reabilitaciją.
Medicinoje gilintis į konkrečią sritį ir dirbti tą patį darbą labiau privalumas nei trūkumas.
Visos veiklos siejosi su ŽIV prevencija. Pirmus 20 metų stengiausi, kad būtų dirbama pagal principą, kad ŽIV Lietuvoje būtų kuo mažiau, o infekuoti žmonės galėtų gauti reikalingas paslaugas, gyventų visavertį gyvenimą ir toliau neplatintų infekcijos.
Visgi vėliau, kai tapome integruotų paslaugų AIDS centru ne tik ŽIV užsikrėtusiems žmonėms, bet ir atviri visai visuomenei ir besąlygiškai atpažįstami, politinis prieskonis dažnėjo, bet proto ribose.
Ne vienas užsienio kolega man yra sakęs, kad toks populiarumas turi savo grėsmių – gali tapti „savo sėkmės įkaitu“. Bet man svarbiausia mėgstamas darbas, kompetencija ir būti savo srities ekspertu.
– Kalbant bendrai apie virusus, pavyzdžiui, apie tą patį gripą, nepavyksta aplenkti ir skiepų temos. Jūsų nuomone, iš kur kyla įvairios teorijos, kad skiepai – žalingi?
– Dabar labai lengva žmones suklaidinti. Internete yra įvairių publikacijų, nuomonių. Ir kai man sako, kad skiepus komentavo kažkoks „specialistas“, aš sakau: parodykit man jo CV. Reikia atsakingai analizuoti tyrimus, publikacijas, išvadas, taip pat svarbu, kokioje publikacijoje išspausdinti komentarai ir panašiai.
Dažnai tinklalapiai, kuriuose protestuojama prieš skiepus, yra padaryti labai gerai, beveik įtikinamai, juose komentuoja labai „rimti“ specialistai.
Dažniausiai suklaidinami žingeidūs, žinantys anglų kalbą, bet neturintys bazinio išsilavinimo ir nemokantys atskirti, kur yra rimta mokslinė publikacija, o kur ne, žmonės.
Atskirti, beje, nėra taip paprasta. Nes dažnai tinklapiai, kuriuose protestuojama prieš skiepus, yra padaryti labai gerai, beveik įtikinamai, juose komentuoja labai „rimti“ specialistai, gali būti pateiktos „mokslinės“ publikacijos, o iš tikro taip nėra.
Tai aiškiai matosi kalbant apie homeopatiją ir vitaminus. Sakoma: nereikia jums tų skiepų, valgykite česnaką arba briskite į šaltą vandenį, vartokite vitaminus – ir ligos aplenks.
Tačiau tai tik nespecifinės profilaktikos priemonės, kurios gali bendrai pastiprinti organizmą, bet neapsaugos nuo infekcijų, jei su jomis bus susidurta. Skiepai yra specifinė, medicininė apsaugos priemonė, kuri nukreipta į apsaugą nuo konkrečios infekcijos.
Neseniai feisbuke dalinausi JAV prokurorų paskelbtais duomenis, kiek homeopatai skiria milijonų dolerių informacijos prieš skiepus viešinimui. Įsivaizduokit, kiek galima padaryti su tokiais pinigais ir kaip viskas gali atrodyti profesionaliai paprastam žmogui. Žmonės juk nemato, kas slypi už to.
Prie viso šito didelį emocinį komponentą dažnai įneša tėvai, kurie įsitikinę, kad jų vaikams kažkas atsitiko būtent dėl skiepų. Pseudofaktai plius emocija yra labai paveiku, ir kai kurie žmonės priima tokią informaciją. O to, kuris ramiai šneka ir kalba faktais, žmonės dažnai ir negirdi.
Reziumuojant: nieko naujo nepasakiau, tai universalu, visame pasaulyje tai vyksta.
– Profesoriau, pasikalbėkime apie virusus. Iš kur jie atsiranda. Teko girdėti: tai – Dievo bausmė už žmonių elgesį. Mokslininkai, matyt, turi kitokį paaiškinimą?
– Per paskutinius 50 metų keturis kartus išaugo užkrečiamųjų ligų skaičius. Kodėl plinta virusai? Viena iš priežasčių – demografiniai elgsenos pokyčiai. Gyvename dideliuose miestuose, labai tankiai, todėl palankios sąlygos plisti mikrobams.
Kita priežastis – skverbiamės į laukinę gamtą. Kas ir dabar atsitiko su koronavirusu, kuris nuo skujuočių, gyvačių ar šikšnosparnių persidavė žmogui, ir tai patvirtina šio viruso genomas, 99 procentais sutampantis su minėtuose gyvūnuose sutinkamais koronavirusais.
Kai žmonės šikšnosparnius, gyvates vartoja maistui, kas yra tradicinėje kinų virtuvėje, sudaroma galimybė persiduoti virusui.
Trumpai: gamtoje nėra taip, kad žmogus nuolat būtų artimame kontakte su gyvate, šikšnosparniu, skujuočiu. Jei pasiektas toks sąlytis, kai žmonės šikšnosparnius, gyvates vartoja maistui, kas yra tradicinėje kinų virtuvėje, sudaroma galimybė persiduoti virusui.
Panašiai buvo ir su kitais virusais.
Kam pavojingiausios užkrečiamos ligos? Kaip visada – silpniausiems. Vaikams, senjorams, ypač sergantiems lėtinėmis ligomis žmonėms. Beje, man neramu, kad Lietuvoje didelis sergamumas atsparia vaistams tuberkulioze. Kas ją sukūrė? Patys žmonės, neišsigydę ligos iki galo.
Negali būti, kad šiek tiek vartoju antibiotikus, šiek tiek ne. Jei iki galo mikroorganizmai nenužudomi, tai jie prisitaiko ir tampa atsparūs tam antibiotikui.
Tas pats bus kalbant apie virusus. Mikropasaulis labai greitai keičiasi, greitai atsiranda nauji patogenai. Vienintelė klaida – ir turime naują mikroorganizmą. Tais atvejais, kai atsiranda naujas mikroorganizmas, kaip koronavirusas ar kitas, joks žmogus neturi imuniteto, todėl labai didelė rizika užsikrėsti ir susirgti. Tuomet svarbiausia yra prevencija, kaip neužsikrėsti ir ligos neplatinti.
Trečias dalykas – atsiradus naujam patogenui, nėra skiepų ir vaistų. No gripo, nuo bakterinių pneumonijų jau yra tam tikri vaistai, o nuo koronaviruso – ne. Ir dar neaišku, kaip ten toliau su juo bus. Kol kas medikai padeda pasveikti pačiam ligoniui, bet neišgydo jo, neleisdami patogenui daugintis, kaip, pavyzdžiui, yra ŽIV infekcijos atveju.
– Žvelgiant į ateitį – naujų, nepažintų virusų bus?
– Vienareikšmiškai bus. Bus neaiškūs protrūkiai nuo virusų, cirkuliuojančių tarp gyvūnų. Kada, kiek daug, kokių – kitas klausimas.
Lygiai taip pat nežinia, kaip su tuo pavyks tvarkytis žmonėms, nes mikropasaulis (mikrobai) gali kisti itin sparčiai, o vaistai – antibiotikai, anivirusiniai preparatai ir skiepai – negali būti sukuriami greitai dėl klinikinių tyrimų būtinumo bei saugos standartų reikalavimų.
Pasaulyje jau dabar yra didelė antimikrobinio atsparumo problema. Išvertus į žmonių kalbą, bet kuri paprasta lengva operacija gali baigtis mirtimi dėl komplikacijų, kilusių būtent dėl vaistams atsparių mikrobinių infekcijų. Čia labai rimta problema, ir jos žmonės tikrai nesupranta iki galo.
Pasaulyje jau dabar yra didelė antimikrobinio atsparumo problema. Išvertus į žmonių kalbą – bet kuri paprasta lengva operacija gali baigtis mirtimi dėl komplikacijų.
Kalbant apie gripą, tai epidemijos bus visą laiką, kol nebus visuomenėje įsisąmoninta apie skiepų nuo gripo svarbą, nes gripo virusas labai greitai kinta ir pasaulyje cirkuliuoja ištisus metus.
Subtropikų kraštuose – nuolat, pas mus – dažniausiai žiemos metu. Kadangi gripo virusas kinta, todėl skiepytis reikia kasmet, nes vakcina sukuriame būtent tam gripo sezonui, atsižvelgiant į tai, koks virusas cirkuliuoja.
O kalbant apie koronavirusą, panašu, kad turėsime naują, labai sunkų gripą, dėl kurio apie 3 procentai susirgusių žmonių galimai neišgyvens.
