Telefonu per akimirką galime susisiekti, su kuo tik norime, prisijungę prie internetu plūstančio informacijos srauto nebežinome, kas tai yra nuobodulys. Kodėl tad išgyvename vidinę tuštumą ir beprasmybės jausmą? Kodėl tapo taip sunku susivokti, kas esu aš ir kas esame kartu?
Šiuos klausimus kels ir į juos atsakyti bandys Lietuvos publikai skirtas nuotoliniu būdu vyksiantis istorijų festivalis „Išklausyk“.
„Mūsų ambicija – sugrąžinti žmonėms bendruomeniškumo jausmą, kadaise patiriamą besiklausant nuoširdžių vienas kito pasakojimų“, – sako festivalį „Išklausyk“ organizuojančio Baltic Storytelling Centre (BaSiC) įkūrėja bei profesionali istorijų pasakotoja M.Varnauskaitė.
15min GYVENIMO pokalbis su Milda – apie istorijas, kurios nebūtinai turi būti herojiškos, apie kiekviename mūsų užkoduotą norą išsipasakoti, apie žodžio įtaigumą.
– Milda, kai rašiau jums laišką dėl interviu, suabejojau, kaip šią jūsų veiklą įvardinti. Parašiau žodį „profesija“, tačiau jį ištryniau. Tad kas yra istorijų pasakotojas?
– Man tai ir yra profesija, aš iš to gyvenu: pasakoju pati ir mokau pasakoti kitus.
– Kaip tapote pasakotoja?
– Mokytis pasakojimo 2015 metais atvažiavau į Amsterdamą. Tai buvo trumpas kursas, informaciją apie kurį tiesiog išguglinau. Labai norėjau pasimokyti istorijų pasakojimo, tuo metu kaip tik ėjo į pabaigą literatūros magistro studijos Vilniaus universitete.
Istorijų pasakojimas mano mintyse buvo jau nuo 2013 metų, kai viename leidinyje perskaičiau straipsnį apie istorijų pasakotoją, kuri buvo išvykusi į Indiją. Pamenu, tąsyk man labai užstrigo, kad galima taip gyventi: pasakoti istorijas, keliauti. Todėl ir susiradau kursą Amsterdame.
Man mokytis pasakojimo taip patiko, kad po kelių mėnesių grįžau jau į ilgesnius mokymus. Juos baigiau ir tais pačiais metais persikėliau gyventi į Amsterdamą. Beje, apie šią patirtį aš ir pati pasakoju savo solo pasakojimo pasirodyme „Emigravau netyčia“.
– Pasakojate ne tik pati, tačiau to mokote ir kitus. Ar išties kiekvienam duotas talentas pasakoti?
– Taip, rengiu dirbtuves, jos vyko ir Lietuvoje. Esu bendradarbiavusi su M.Mažvydo biblioteka, su Valdovų rūmais, ISM, „Kaunas 2022“, Atviros Lietuvos fondu, kas mėnesį iki pandemijos dirbtuves vesdavau Vilniaus universitete ir tikiuosi ten vėl sugrįžti rudenį.
Reikia aistros norėti pasakoti istorijas.
Aš manau, kad gebėjimas pasakoti duotas kiekvienam, tik priklauso nuo to, kiek žmogus yra pasiryžęs jį lavinti. Pati neturiu jokio scenos menų išsilavinimo, esu baigusi filosofiją ir literatūrą, o prieš tapdama istorijų pasakotoja dirbau administracinį darbą.
Pasakoti išmokau iš begalinio noro, siekiau tobulėti. Tai svarbu: noras tobulėti, augti, reikia aistros norėti pasakoti istorijas. Todėl ir nenoriu sakyti, kad vienam duota, o kitam ne.
Tačiau į tai reikia įdėti labai daug darbo, reikia daug pasakoti ir daug klydus vėl eiti ir pasakoti. Šis žanras yra labai intensyvus, kiekvieną kartą, scenoje pasakodamas istoriją, gauni daug adrenalino, reikia suvaldyti auditoriją, veikia scenos baimė.
– Kuo paveikus, žavus yra pasakojimas?
– Žmonija istorijomis dalinasi tūkstančiais metų. Istorija, pasakojimas gimė su pačia žmonija. Istorijų pasakojimas yra magija, kurią tu išgyveni, kai atrodo, kad tu savo vaizduotėje matai tai, ką pasakoja pasakotojas.
Dabar jau yra atlikti neurobiologiniai tyrimai ir įrodyta, kad kada pasakotojas pasakoja, o auditorija klausosi – jų smegenys sinchronizuojasi, nes aktyvuojamos tos pačios smegenų dalys tuo pačiu metu. Tai rodo, koks gilus gali būti ryšys tarp pasakojančio ir klausančio. Tai aiškinama ir tuo, kad istorijų pasakojimas net prisidėjo prie mūsų, kaip žmonių, išlikimo, prie evoliucijos, nes padėjo perduoti žinojimą ir prasmę, išlikti bendruomenėje.
Pasakojimas žmonėse yra labai giliai. Kai klausaisi pasakojimo – gali patirti tam tikrą pojūtį, kai prisiliečiama prie esminių dalykų: kodėl mes čia, kaip mes čia, ką mes čia? Tai labai traukia.
Kiekvieną kartą, scenoje pasakodamas istoriją, gauni daug adrenalino, reikia suvaldyti auditoriją, veikia scenos baimė.
– Tačiau pasakojimas susijęs ne tik su scena. Istorijas mes pasakojame vienas kitam kiekvieną dieną. Jūsų nuomone, kodėl žmogus jaučia norą pasipasakoti? Tarkim, sulaukus naujo darbo pasiūlymo, kvietimo į pasimatymą ar nutikus kam nors kitam? Kodėl taip norisi tuo pasidalinti kad ir su drauge?
– Kaip ir sakau, žmonėse šis noras yra labai gilus. Taip yra, nes pasakodamas tu sukuri ryšį su kitu žmogumi, ryšis suintensyvėja. Papasakojęs, kas gero tau nutiko, tarsi didini savo džiaugsmą, gėrį. Tai mus, kaip žmones, sieja. O jei pasakoji liūdnesnę istoriją, tam tikra prasme, jos svoris išsidalina tarp žmonių ir tau pačiam reikia nešti mažiau.
– Kai pasakoji scenoje, svarbu išlaikyti žiūrovo dėmesį. Kaip, kai scenoje nėra muzikos grupės, įmantrių triukų, o tik žmogus ir jo žodžiai?
– Aš gal keisčiau klausimą: kaip scenoje užmegzti ryšį? Pasakojimas yra vienas iš scenos menų žanrų, kuris nėra populiarus Lietuvoje. Lietuvoje ši tradicija nutrūkusi ir neatsinaujinusi, o Vakaruose pasakojimo žanras atgimė dar 6–7 dešimtmetyje. Anglijoje, pavyzdžiui, jis buvo įkvėptas hipių kultūros, noro grįžti prie senųjų vertybių.
Pas mus jis neatsinaujino dėl visiems žinomų priežasčių, mes tam tikra prasme užvakavome savo pasakojimą, neturėjome progos reflektuoti.
Užmegzti ryšį padeda paties pasakotojo atvirumas ir geras pasiruošimas. Dažnai manoma, kad pasakotojai pasakoja improvizuodami, čia pat galvodami tekstą, tačiau yra atvirkščiai: lengvumo pojūtis pasakojant prieš gyvą auditoriją atsiranda tik ilgai ir kantriai ruošiantis. Gilinantis į tekstą, į savo kūną, kuris yra tavo – kaip pasakotojo – instrumentas.
Tik gerai pasiruošus galima reaguoti į publiką čia ir dabar, būti prieš ją atviru, išgirsti. Pavyzdžiui, turėjau pasirodymų, kai buvau paprašyta papasakoti vieną istoriją, tačiau vakaro metu supratau, kad mano pasiruošta istorija visiškai netiks šiam konkrečiam vakarui ir konkrečiai publikai, todėl turėjau iš savo repertuaro greitai ištraukti kitą istoriją.
Pasakojimas yra gyvas pasirodymas, performansas, kuriame vienodai svarbūs abu jo dalyviai – ir pasakotojas, ir auditorija.
Pati istorija turi turėti aiškią struktūrą, turi būti aišku, kur pasakojimas veda ir ką pasakotojas nori pasakyti, tačiau kartu turi būti ir išlaikoma intriga, pastanga išlaikyti auditoriją spėliojant „kas bus toliau?“
Trečias dalykas – galėjimas pajungti vaizduotę, vaizdinių, detalių sukūrimas, kad auditorija galėtų kuo geriau įsivaizduoti tai, ką jūs perduodate žodžiu. Sudėlioti istorijos turinį, kad jis būtų kuo labiau pamatomas vaizduotėje.
Tai techniniai dalykai, bet iš kitos pusės, jei nėra pasakotojo atvirumo auditorijai, tai gali būti pati puikiausia struktūra ir puikūs žodžiai, gražūs vaizdiniai ir gera žinutė, bet istorija nepasieks auditorijos.
– Sakote, kad pasakoti gali kiekvienas. Tačiau klausimas – ką? Juk ne kiekvienas turi galbūt dėmesio vertų istorijų?
– Aš pati labai nemėgstu vadinamų herojiškų istorijų. Man labai patinka paprasti buitiniai dalykai, bet čia ir pasirodo meistriškumas: kaip iš paprastos istorijos galima sukurti įtaigų pasakojimą.
Žmones dirbtuvėse visad skatinu kalbėti apie paprastus dalykus. Labai dažnai juos nutildo galvojimas, kad jie neturi kažko įspūdingo papasakoti. Jie nekeliavo aplink pasaulį, jie neįkūrė jokio startuolio.
– Arba iš degančio namo, pavyzdžiui, neišgelbėjo žmogaus.
– Arba taip. Kai žmonės sako, kad neturiu ką papasakoti, tada su jais pradedi kalbėtis. Ir pamatai, kad jis visko turi, kiek istorijų! Tai paprasti, žmogiški dalykai.
Galima pasakoti apie įsimylėjimą, meilę, baimes, dieną, kai gavai diplomą, apie gimdymą, vaikus, artimojo praradimą, vestuves, pirmą kelionę ar dviratį. Gyvenimas ir susideda iš tokių istorijų.
Nepasakodami jų imame vaizduotis, kad tik mums vieniems taip būna, atitrūkstame nuo bendruomenės, prarandame ryšius. Žemiški nutikimai mus labiausiai ir jungia. Ir labai svarbu jais dalintis. Iš paprastų dalykų galima papasakoti nuostabiausias istorijas. Kiekvieno gyvenimas, kiekvieno istorija yra verta pasakoti.
Apie festivalį „Išklausyk“
- Nuotoliniu būdu festivalis vyks gegužės 21–24 dienomis. Pasirodymai bus transliuojami internetu per „Youtube“ ir „Zoom“ platformas.
- Šiemet iš šešių pasirodymų net keturi bus lietuvių kalba – du suaugusiesiems ir du vaikams.
- Pagrindinė festivalio ašis bus klausimas: „Kas esu aš ir kas esame kartu?“ Visi pasirodymai skirtingai interpretuoja minėtą klausimą bei randa skirtingus atsakymus.
- Renginio pasirodymų programoje – profesionalūs pasakotojai Anastasios Sarakatsanos (Graikija), Soula Notos (Nyderlandai, Graikija), Milda Varnauskaitė, Daiva Ivanauskaitė, Gintė Jokubaitienė.
