– Keturiasdešimtmetės dar gerai atsimena, kaip jų mamos odą puoselėdavo natūraliai – maisto produktų kaukėmis. Dabar, net ir esant kosmetikos priemonių įvairovei ir pertekliui, natūralumas vėl tapo madingas. Ar pasiduodate šių dienų tendencijai?
– Plikytos avižos, sumaišytos su grietinėle; braškių, apelsinų kaukės; į vonią pilamas kavos pupelių nuoviras, kad oda prieš vakarėlį neva įgautų „įdegio“; kavos tirščiai kaip odos šveičiamoji priemonė; pagaliau grožio salotos į skrandį ir agurkų skiltelės ant akių vokų – štai tokių mamos grožio ritualų liudininkės nuolat būdavome mudvi su seserimi Sonata. Jeigu mama sėdi užsitepusi braškių kaukę, tai negi abi jos mergaitės iškęs to paties nekopijuodamos? Todėl nieko stebėtino, kad iki šiol turiu silpnybę ir makiažui, ir papuošalams (beje, Sonata pasirinko dizaino kryptį ir tapo juvelyre). Taigi, kaip ir dera Kauno Žaliakalnyje augusiai merginai, šalia etiketo pamokų (kaip elgtis prie stalo, kaip derinti aksesuarus, kaip namie vilkėti peniuarą) išėjau ir tam tikras kosmetikos pamokas: jau studijų metais teko vietoj šampūno išmėginti dilgėlių, beržų lapų, ajerų, alijošių nuovirų. Tiesa, šiandien kai kurias grožio procedūras vertinu nuosaikiai, nors didelis smalsumas joms niekur nedingęs. Tarp kosmetologų ir odos ligų gydytojų vis dar atsiranda tam tikros prieštaros, bet studijos Vakaruose, susitikimai su autoritetingais odos sveikatos specialistais paakino suprasti esminį dalyką: ateityje dermatologija ir kosmetologija vis labiau praras takoskyrą, nes graži oda – tai sveika oda. Natūralumo bangą sveikinu, tačiau nesu jos fanatikė ir neskatinu savo pacienčių būti tokių: prieš kelerius metus išgyvenome kremų gaminimosi namų sąlygomis bumą, veikė net moterų klubai, tačiau padarinių būta ne pačių maloniausių. Daugelis natūralius produktus įsivaizduoja kaip išsigelbėjimą, tačiau neatkreipia dėmesio į alergiškumą, todėl net braškių kaukė gali sukelti didelių veido odos sveikatos rūpesčių. Kita vertus, įsigyto tinkamo kremo tekstūra, pakuotės estetika mus teigiamai veikia psichologiškai, vadinasi, jau tai naudinga odai, nekalbant apie produkto drėkinamąsias, maitinamąsias savybes, gebėjimo saugoti nuo aplinkos poveikio. Daugelis klausia, kodėl prancūzės tokios gražios, nors nemažai rūko, gurkšnoja vyno, vėlai eina miegoti. Atsakymas paprastas: grožio ritualus paverčia visišku poilsiu ir atsipalaidavimu – ypač savaitgaliais, kai niekur neskubėdamos mėgaujasi grožio procedūromis. Ir jokio tep lep. Tokį požiūrį mėginu skiepyti savo pacientėms: užsitepkite kaukę, pasimėgaukite vonia; kai akyse dings susikaustymas ir nuovargis, tada ir oda ims švytėti, išnyks tamsūs ratilai paakiuose.
– Buvote auklėjama inteligentiškomis senojo gerojo Kauno tradicijomis: gera mergaitė iš gerų namų. Ar vėliau, integruojantis į visokio blogio pilną visuomenę, tos tradicijos nepadarė meškos paslaugos – neužaugino nevisavertiškumo kompleksų?
– Visada buvau gyvas sidabras. Šimtaprocentinė ekstravertė. Vietoj popiečio miego vaikų darželyje auklėtoja išleisdavo į kiemą, nes žinojo, kad nemiegosiu ne tik aš, bet ir kiti. Kam daugiau gali šauti į galvą pasipuošus baltomis kojinaitėmis visus užvesti karstytis po medžius? Aišku, Matildai Bylaitei. Vėliau, kad nors kiek mane nugesintų, tėvai kėlė du reikalavimus: mokytis ir lankyti begalę būrelių. Tačiau mama niekada nieko neversdavo daryti prieš valią – nei tvarkyti kambarių, nei ravėti daržų, ji sakydavo: „Tegu mokosi, užaugs, per gyvenimą ir taip spės nudirbti visokių namų ruošos darbų.“ Sambūvis su beveik ketveriais metais jaunesne seserimi Sonata buvo grindžiamas principu: vyresnė turi būti išmintinga ir mokėti nusileisti, o jaunesnė privalo vyresnės klausyti. Sunkiausia buvo išgyventi tėvų skyrybas, nors tada man tebuvo šešeri, tačiau jaučiu, kokį gilų pėdsaką paliko. Visas šeimos nuoskaudas gydė intensyvi veikla. Dėl jos nebuvo kada liūdėti: Sonata šoko baletą, vėliau pasuko į meninę gimnastiką ir šioje srityje pasiekė labai daug, tapo sporto meistre, prasibrovė net į Sovietų Sąjungos rinktinę; o aš mamos, maisto technologės, dėka jau nuo vienuolikos metų viriau, kepiau, konservavau, rūpinausi, kad visada būtų peltakiuotų servetėlių. Savaitgaliai, išskyrus sekmadienių pietus kavinėje „Kaukas“, kur mama liepdavo atkreipti dėmesį, kaip serviruojama, kokie paveikslai kabo, kokie kilimai patiesti, būdavo skiriami kultūriniams įvykiams, netgi važiuodavome į Vilnių. Šiandien negaliu įsivaizduoti, kaip mama spėdavo viską aplakstyti, negana to – Sonatai prieš varžybas virdavo kokybišką šokoladą su riešutais, kad trisdešimt kilogramų sveriančios sportininkės organizmui netrūktų gliukozės, o sykiu ji nepriaugtų papildomų gramų. Namai nebuvo hermetiška aplinka – nuo paauglystės žinojau, kuo kvėpuoja Kauno gatvės. Ne viena mano kartos mergina yra dingusi be žinios. Daug tokių, kurios tapdavo prievartautojų aukomis: jas jėga įsitempdavo į automobilius, ir viskas baigdavosi miške. Buvau ne kartą tempiama ir aš, tada prisimindavau mamos pamokymą: „Nepamiršk, kad turi liežuvį: būk drąsi, užkalbėk dantį arba rėk.“ Išsisukdavau. Būdavo ir kitokių baisybių: mokyklose į gėrimus kas nors įsigudrindavo įberti klofelino – šis aptemdydavo protą, ir tu nevalingai galėdavai atsidurti kažkur seksualinėse orgijose. Taip pat mačiau, kaip su „bananais“ ir kastetais kaunasi viena Kauno grupuotė prieš kitą, žinojau, kas jų vadai, o kas pieškos, kuri kieno panelė. Žodžiu, Kaunas buvo Kaunas, kaip tamsusis Čikagos priemiestis, ir nuo to nebuvau izoliuota. O kad netapau auka, matyt, veikė savisauga ir stiprus vidinis kompasas, reikiamu momentu nurodydavęs tinkamą kryptį.
– „Dešimt pavasarių nemačiau Vilniuje žydinčių kaštonų...“ – kažkada nostalgiškai atsiduso viena nūnai žinoma Lietuvos gydytoja, prisimindama sunkius studijų metus.
– „Bus tau kaip tai Onutei: einam į šokius, kviečiam ir ją, o ši – ne, ruošiasi kolokviumui; grįžtam paryčiais iš šokių, o jos stalinė lempa tebedega...“ – taip gąsdino mane tėtis, sužinojęs, kad renkuosi mediciną. Nuo pašaukimo, kuris, matyt, atėjo dar iš prosenelės, kaimo žiniuonės, gydžiusios žolelėmis ir užkalbėjimais, neatpurtė niekas, tik nuogąstavau, ar pavyks suderinti šokių repeticijas. Pagaliau nuo mažens turėjau vaikišką mikroskopą: po juo kišdavau ir augalus, ir vabalus. Mokytis buvo vienas malonumas, nepaisant to, kad tekdavo kentėti dėl kai kurių profesorių keistenybių: tai nepatinka kojinių ar plaukų spalva, tai per ilga ar per trumpa suknelė... Dėl įtampos ir išsekimo tarp studentų buvo ir psichiatrijos ligoninės pacientų, ir tokių, kurie pasitraukė iš gyvenimo... Šiandien, jei būtų mano valia, stojantys į mediciną privalėtų išlaikyti pačius rimčiausius psichologijos ir fizinės parengties testus. Civilizuota valstybė neįmanoma, jei jos piliečiai medikai, teisininkai ir mokytojai dirba be pašaukimo, nes šių profesijų atstovai pernelyg arti žmogaus ir pernelyg atsakingi už žmogų. Būdami atsitiktiniai, negabūs, be aistros kiekvieną dieną mokytis, psichologiškai ir fiziškai silpni, jie kankina save ir kitus, greitai susidėvi, anksčiau laiko pasensta ir numiršta. Net ir tapusi profesore, aš iki šiol alpstu iš troškulio, jei bent dieną ko nors nepasimokau. O studijuodama spėjau ir šokti, ir sėkmingai šalies aerobikos čempionatuose pasirodyti, tik pirmaisiais metais nusivyliau, kad nesutikau profesorių autoritetų, asmenybių – tiek profesiniu, tiek moralės, tiek intelekto atžvilgiu, o man tokių visada reikėjo ir reikia, nes jie – mūsų gyvenimo druska, pats didžiausias įkvėpimas. Tokią asmenybę galiu ištisas valandas ryti akimis, stebėti ir vertinti kiekvieną jos gestą, balso tembrą, manieras... Vienintelis dalykas, šiek tiek kišęs koją studijoms, buvo mano pačios emocijų chaosas: susižavėjimas ir įsimylėjimas, nusivylimas ir praradimas – atrodo, šimtą kartų gimiau ir šimtą kartų miriau (juokiasi). Be profesijos dalykų, visada domėjausi kultūra, psichologija, psichoterapija, net ezoterika. Dėkui Dievui, esu apdovanota dideliu pastabumu, moku skenuoti žmones, juos prakalbinti, išklausyti. Ši savybė itin svarbi diagnozuojant ligas, nes tik įsigilinęs į pacientų gyvenimo būdą gali apčiuopti negalavimų priežastis. O mokytis reikia kasdien – antraip medikas žlugęs. Bendraudama su vyresniais kolegomis, taip pat su studentais, rezidentais, pastebėjau, kad mokytis gali tik nuolanki asmenybė, nebijanti prarasti, kad ką nors vėl atrastų: kaip gali pripildyti indą, jeigu jis sklidinas, todėl tik nubarstęs, nulaistęs, o gal net ir viską išpylęs – nereikia to bijoti – turi galimybę atsinaujinti. Nuolankus – tai ne pasidavęs ir prisitaikęs, o atviras, gebantis išklausyti ir išgirsti. Anksčiau geras medikas būdavo tas, kuris mokėdavo užsienio kalbų, prieidavo prie reikiamos informacijos, ją gaudavo. Tada sakydavome: jeigu turi iš kur nors įsigijęs retų ligų žurnalą, tu jau asas; o šiandien informacija pasiekiama visiems, tad keičiasi ir gydytojo kvalifikacijos kriterijai. Šiuo gyvenimo periodu esu užsiėmusi keliskart labiau nei studijų metais, tačiau matau ir žydinčius kaštonus, ir mėlyną dangų, ir jūrą, ir saulėlydžius, ir saulėtekius... Prisimenu, mano daktaro darbo vadovas profesorius Thomas Ruzicka, dirbantis Diuseldorfo klinikose, Čekijos žydų kilmės, kraudavo tiek darbų, kad likdavo vos kelios valandos miegui. Galiausiai jis priekaištaudavo, kodėl manęs nematęs viename ar kitame koncerte, dailės parodoje, kodėl nelankau baseino... „Profesoriau, nespėju...“ – kone su ašaromis balse teisindavausi. O jis: „Tai todėl ir nespėjat, kad į koncertus ir parodas nevaikštot...“ Ir tada man protas prašviesėjo: Dieve, taigi jis šimtą kartų teisus.
– Esmine jūsų profesijos savybe pavadinčiau ryžtingą gebėjimą prisiimti atsakomybę...
Vakaruose išmokau neprisileisti tuštumos jausmo, kuris paprastai užplūsta užbaigus vieną rimtą darbą ar įveikus tam tikrą etapą, tačiau dar nepradėjus kito. Visada turiu, ką pradėti.
– Niekada nebijojau rizikuoti – ne stačia galva nerdama, o apskaičiuodama bent tris situacijos žingsnius į priekį. Nesu ekstremalių pojūčių mėgėja, tačiau visada ryžtinga ir drąsi. Gyvybingumą, akivaizdu, perėmiau iš savo giminės moterų, patyrusių begalę dramatiškų gyvenimo momentų. Taigi – genetika. Tik vienų metų trūko močiutei iki šimto, ir ji buvo išsaugojusi šviesų protą iki paskutinio atodūsio. Prieš dešimt metų vienoje psichologijos studijoje perskaičiau, kad jei nori užsigrūdinti kaip asmenybė, privalai kiekvieną užsibrėžtą užduotį atlikti iki galo. Susikrimtau ir gal savaitę mąsčiau: taigi nieko gyvenime dar nesu padariusi iki galo – iki tokios vidinės būsenos, kai pasidaro ramu. Tam tikrais momentais tą jausmą esu patyrusi per šokių repeticijas: atlieki judesį, sustingsti, užsimerki ir nejauti kūno – štai čia ir yra tas „iki galo“. Jis labai svarbus tiesiogiai bendraujant su žmonėmis, įsipareigojant jiems ir jaučiant didelę atsakomybę dėl jų. Šitaip mąstydama radau daug paaiškinimų, kodėl nesiklijuoja draugystė, kodėl išblėsta meilė, kodėl nesusistyguoja komanda. Būdama trečiame kurse per šokių repeticiją patyriau kelio traumą. Operacija. Medikų verdiktas: jokių šokių, jokių aukštakulnių. Sėdžiu pasiėmusi veidrodėlį ir žliumbiu: kaip be šokių, kaip be aukštakulnių, su kuriais gal tik į dušą neinu? Tačiau sportinė pauzė atvėrė kitas duris – vykti į stažuotes Vakaruose. Čia sutikti žmonės stiprino mano profesinę motyvaciją, kuri buvo smukdoma kai kurių Kauno dėstytojų, nuolat niurzgiančių, kad būsimi medikai Lietuvoje niekam nereikalingi. Ispanijoje, Vokietijoje nebijodavau autoritetams užduoti paprasto klausimo, ką jie daro gyvenime, kad juos lydi sėkmė. „Mes siekiame būti patys geriausi, nekreipdami dėmesio į tuos, kurie mumis netiki ir mus kritikuoja, nebijome klysti“, – dažniausiai išgirsdavau tokį įkvepiantį atsakymą. Po nepasisekusio eksperimento, prisimenu, prieina laboratorijos vadovas, biofizikas, ir ramiai šypsosi: „Tai ką, Matilda, sunku būti netobulai?“ Tą akimirką, maniau, jam kibsiu į atlapus. Po pauzės jis: „Ar tu žinai, ką reiškia eks-pe-ri-men-tas? Bandymas, tiesiog bandymas.“ Po kurio laiko tie žodžiai ėmė veikti kaip terapija: vis dėlto kokia laisvė, koks kaifas būti netobulai. Tokia ir po šiai dienai nebijau pasirodyti nei studentams, nei rezidentams, nei kolegoms profesoriams. Vakaruose išmokau neprisileisti tuštumos jausmo, kuris paprastai užplūsta užbaigus vieną rimtą darbą ar įveikus tam tikrą etapą, tačiau dar nepradėjus kito. Visada turiu, ką pradėti.
– Mokslinė karjera gerokai pakoregavo jūsų šeimos kūrimo planus. Kai tau ne dvidešimt penkeri, kai jau nusistovėję įpročiai ir gyvenimo ritmas, ne taip paprasta į savo pasaulį įsileisti kitą žmogų, beje, jau turintį šeimyninio gyvenimo patirties?
Nori to ar nenori, kai išvyksti svetur, nenumaldomai keičiasi santykiai su likusiais draugais. O kad sutuoktiniu taps pacientas, turbūt net sapnuoti negalėjau.
– Visko buvo. Tačiau labai anksti supratau, kad žaisti su jausmais pavojinga. Vaikinai, su kuriais užsimegzdavo draugystė, stengdavosi mane pažaboti, apriboti tam tikrą laisvę, galbūt net pernelyg įžūliai primesdavo savo bendravimo taisykles, nepaisydami manųjų. Galiu būti paklusni, maža, prisitaikanti ir net nuolanki, tačiau ne kieno nors verčiama, o vedama savo vidinio poreikio ir noro. Mane galima sudominti, paskatinti vienaip ar kitaip elgtis, priimti vienokius ar kitokius sprendimus, bet liepti, įsakyti – niekada. Partnerystė – tai, pirmiausia, pagarba. Gali pridaryti visokių nesąmonių, jas visada pateisinsiu, jei tik nebus prarasta pagarba. Siūlymus tekėti visada sustabdydavo intuicija, kad iš to nieko gero nebus, kad po kelerių metų bendrystė dings. Anksčiau nuojautas ignoruodavau, tačiau sulaukusi dvidešimties į savo vidinį balsą vis labiau pradėjau įsiklausyti. Laikui bėgant, daraisi reiklesnis ir sau, ir kitiems, įsivaizduoji vienokius santykius, o jie klostosi kitaip, todėl likimas ilgai neatsiuntė žmogaus, su kuriuo būčiau norėjusi ir galėjusi kurti šeimą. Tekėti tam, kad ištekėčiau, – niekada tokio tikslo nesiekiau ir tokių lūkesčių nepuoselėjau: jei nesutiksiu savo žmogaus, jokių dramų – gyvensiu viena. Nei dėl pinigų, nei dėl socialinio statuso vyras tikrai nereikalingas. Užeidavo periodų, kada šiek tiek kankindavo mintis, kad štai taip ir nesugebėjau sukurti šeimos, neturiu vaikų, tačiau tai būdavo laikinas apniukimas. Juolab mačiau savo bendraamžių poras: kai kurios jų jau spėjo išsiskirti, kitos gyveno dvigubus gyvenimus, trečios – ties nuolatinių konfliktų teritorija. Ilgos studijos, įskaitant ir stažuotes užsienyje, daug ką pakoregavo. Nori to ar nenori, kai išvyksti svetur, nenumaldomai keičiasi santykiai su likusiais draugais. O kad sutuoktiniu taps pacientas, turbūt net sapnuoti negalėjau. Vieną dieną kabinete pasirodė vyriškis. Prieš tai, kamuojamas bėrimo, šis žmogus iš mano asistentės buvo išgirdęs, kad profesorė galėtų priimti tik po trijų mėnesių (tokia laukiančiųjų eilė), pasipiktino ir pasirinko mokamą konsultaciją. Tai buvo 2012 m. vasario 14 d. 11 val. Pokalbis prasidėjo nuo to, kad vyras paklausė, kas parinko man tokį retą vardą, beje, ir jo sesuo – Matilda. Į pakartotinę apžiūrą šis žmogus atvyko po mėnesio. Įsidrąsinęs ėmė teirautis, ką veikiu, kai nedirbu. Atsakiau kažką diplomatiškai, nes visada laikausi nuostatos: su pacientais „jokių kavų, jokių arbatų“. Pakvietė vakarienės. O aš: „Atleiskite, jūs juokaujate?.. To jau tikrai per daug... Be to, jūs man trukdote dirbti...“ Nors širdis spurdėjo: „O kodėl gi ne?“ Pati nepajutau, kaip ištiesiau vizitinę kortelę. Po poros valandų – skambutis. Sutariame šeštadienį vakarienės, bet Tomas neatlyžta: „O gal jūs ir dieną neužsiėmusi? Gal į Trakus?“ – „Kodėl gi ne?“ Važiuojame ir imu pasakoti, kaip patinka keliauti. Tada jis: „Tikrai? Tai gal į Palangą?“ – „Kodėl gi ne?“ Pavasaris, jūra, Arinos koncertas „Vandenio“ klube. Pirmieji akordai, ir jis mane pakvietė šokti. „Kodėl gi ne?“ Ko daugiau reikia moteriai, kuri visą gyvenimą šoka? Vakarienė. Prisipažinau, kad esu vegetarė. Tomas kiek sutriko ir spontaniškai užbėgo įvykiams už akių: „Tai ką reikės man jums gaminti, aš jokių vegetariškų patiekalų nemoku?..“ Štai toks buvo pirmasis pasimatymas. Prieš trejus metus tekėdama už Tomo – jį iš esmės nuo pat pažinties pradžios laikiau savo gyvenimo žmogumi – vis dėlto turėjau šiokių tokių dvejonių: „O gal nereikia?“ Sužinoję, kad ketinu tekėti, autoritetingi kolegos profesoriai, kai tik susirinkdavome į pasaulinius kongresus, perspėdavo: „Kur galvą kiši? Medikai – vienišiai. Tave erzins neužsukta dantų pasta, neiššluostyta stiklinė, rakinamų durų garsas... Pažiūrėk į mus: arba išsiskyrę, arba pusiau išsiskyrę, arba neoficialiai išsiskyrę – nė vieno „normalaus“.“ Lėmė Tomo ryžtingumas, gebėjimas įveikti mano, pasakyčiau, itin moteriškus principus ir nuoširdžiai išreikšta atsakomybė. Senovės vedų knygose kažkada perskaičiau: „Vyrą mylėk ir vyrą auklėk.“ Tai reiškia ne lakstyk paskui jį su bizūnėliu, o kurk su juo santykius, formuok emocinį klimatą, nes būtent moters priedermė ir viršenybė tai daryti. Anksčiau į tokias tiesas būčiau žvelgusi skeptiškai, gal net pašaipiai, tačiau gyvendama su Tomu supratau, kad ši aksioma dar ir kaip veikia, nepaisant to, kad abu esame valdingi, abu vadovų tipai. Mudviejų jau nebeerzina buitinės smulkmenos, kurių būta iš pradžių apsčiai (pavyzdžiui, Tomas nepakančiai stebėdavo, kodėl taip, o ne kitaip plaunu indus), nes išmokome į jas paprasčiausiai nebekreipti dėmesio. Mes negyvename nuostatomis: „taip turi būti“, „taip, kaip pas visus“, kurios paprastai žmogui pastato vidinį kalėjimą. Sutarėme niekada nepalikti neiškalbėtų, neišsiaiškintų dalykų, kad ir kokie jie būtų nemalonūs. Daugiau džiazo! Jau kitą rytą po vestuvių išvažiavome į Gruziją. Apie tai buvau prasitarusi savo kolegoms gruzinams. Ir ką jūs manote – pasitiko oro uoste visas būrys medikų ir pareiškė: „Matilda, mes pasitarėme ir nusprendėme pasiimti atostogų – po Gruziją keliausime kartu su jumis!“ Dvi savaites trukusi povestuvinė kelionė prilygo pasakai. Abu esame spontaniški ir be išankstinių planų pasiduodame akimirkos jausmui: paskutinę minutę skrendame į Rodo salą; ketinę pasiekti pajūrį, jau nuo Kauno sumąstome, kad gal vertėtų aplankyti Dzūkiją. Daugelis kitų mūsų bendraamžių jau išgyvena santykių krizes, o mudu su Tomu mėgaujamės vienas kito draugija ir ją branginame.
