– Programuotojas – šių laikų profesija, juo svajoja tapti dažnas su kompiuteriais net visiškai nesusijęs žmogus. Girdima daug istorijų, kai žmonės kardinaliai keičia gyvenimus – meta buvusias profesijas ir neria į programavimą. Gal trumpai papasakokite, koks tai darbas?
– Aš pradėsiu nuo truputį toliau. Mūsų klausia, ar mes esame programuotojų kompanija, sakau – ne. Tačiau esame technologinė kompanija, kurianti marketingo automatizavimo produktą. Yra mitų, kad programuotojai yra užsidarę, gyvena savo pasaulyje, bet mes stengiamės tai keisti, būti ne programuotojų, o produkto kompanija. Kitaip tariant, programuotojai turėtų ne tik rašyti kodą, bet ir suprasti, apie ką yra mūsų produktas, ką mes kuriame, kaip tai veikia ir kaip tai vartoja mūsų klientai? Jie patenkinti ar ne? Su kokiomis problemomis jie susiduria.
Mes norime, kad programuotojai prisidėtų prie idėjų generavimo, o ne būtų tik įrankiai, kurie jas įgyvendina.
Galbūt introvertų tarp programuotojų yra daugiau, tačiau mes juos stengiamės paskatinti domėtis plačiau. Savo kompanijoje tam turime visokių įrankių, pavyzdžiui, vienas iš jų – „Wonderful day in support“ (liet. Nuostabi diena klientų aptarnavimo skyriuje). Tiek programuotojai, tiek žmonės, kurie dirba su produkto vystymu, praleidžia dieną klientų aptarnavimo skyriuje. Jie girdi ir su kolegų pagalba sprendžia problemas, su kuriomis susiduria klientai. Taigi programuotojo pasaulis yra kur kas platesnis arba bent stengiamės jį tokį padaryti.
Aišku, pavyksta ne visiems, ir dėl to viskas gerai, bet dalis kolegų vėliau net „Linkedin‘e“ dalinasi įspūdžiais, kaip smagiai praleido dieną. Beje, šis paminėtas būdas yra tik vienas iš įrankių, kaip mes stengiamės programuotojus įtraukti į produkto vystymą ir jo gyvenimą – bandome lipti iš to stereotipo, kad tai – tik darbas prie kodo. Mes norime, kad programuotojai prisidėtų prie idėjų generavimo, o ne būtų tik įrankiai, kurie jas įgyvendina.
– Lyg ir anksčiau buvo manoma, kad programuotojo darbas – tikrai pašaukimas, reikalaujantis specifinio polėkio, mąstymo. Dabar jau tas šydas lyg nusiima nuo šios profesijos. Ar tikrai kiekvienas gali pamėginti?
– Ne tik nusiėmė tas šydas, manau, programuotojo profesija įgavo brandą. Apskritai, visame pasaulyje ji egzistuoja jau ilgesnį laiką. Iš pradžių, kai kompiuterių nebuvo tiek daug, ji egzistavo tokiose organizacijose kaip NASA ir pan. Vakaruose ir JAV ši profesija žinoma jau nuo kokių 1960-ųjų, tuo tarpu Lietuvoje iki nepriklausomybės atkūrimo kompiuteriai paprastų žmonių gyvenimuose praktiškai neegzistavo.
Žmonės namie jų neturėjo, įmonės – irgi, taigi jie būdavo nematomi. Dabar, suprantame, kompiuteris toli gražu jau nėra kažkokia egzotika, kiekvienas jį turime kompiuterį, taigi programavimas jau tampa net paprastam žmogui vis priimtinesnis, juk daugelis dirba ir su „Excel“ programa, ir su kitomis.
Programavimas jau nėra nepažįstamas plėšrūnas, kuris gali tave suvalgyti.
Antra, supaprastėjo ir įrankiai, su kuriais dirba programuotojai, tai irgi šiek tiek palengvina patį darbą. Jeigu anksčiau kodą rašydavo patys „Notepad“ programoje, kurioje nėra jokių pasiūlymų, suflerių, dabar turime programas, kai pradėjus rašyti kodą, jos tau pasiūlo – gal tu nori jį užbaigti taip ar kitaip. Taigi viskas labai pažengę ir prieinama didesniam skaičiui žmonių.
– Kokie šiandien dar gajūs mitai apie programuotojus, o kuriuos jau pavyko išsklaidyti?
– Turbūt išskirčiau tai, kad vis dar dažnai manoma, kad programuotojas – būtinai introvertas. Galbūt introvertiškų yra kiek daugiau, tačiau absoliutinti tikrai negalima. Tikrai nėra taip, kad jų prakalbinti neįmanoma ir jie sėdi vieni sau užsidarę. Mūsų įmonėje jie tikrai nemažai bendrauja, dalinasi, pristato tai, ką padarė ir kodėl darė. Programuotojai eina ir į platesnes auditorijas – pokalbius su klientais, video skambučius.
Antras mitas – kad tai labai vyriška profesija. Aišku, vyrų joje vis dar daugiau, tačiau ir moterys puikiai įsilieja, yra labai profesionalių moterų programuotojų. Tad sakyti, kad profesija yra tik vyriška, tikra negalima.
Trečias mitas, kad programuotojai yra niurgzliai, visiškai su tuo nesutikčiau.
Žmonės linkę niurzgėti, kai su jais elgiamasi kaip su „įrankiais“ ir atmetamas jų kūrybiškumas ir idėjos.
– Ar kepate pyragus, organizuojate kolektyvo pasibuvimus? Ar tai vis tik ne programuotojų bendravimo stilius?
– Aš nežinau, ar kepė programuotojai, bet kolektyve dažnai būna progų valgyti kolegų keptus tortus. Smagus faktas, kad įmonėje netgi turime su darbuotojais nusifilmavę darbdavio įvaizdžio klipą „Please accept our cookies“, kuriame mūsų organizacijos vertybes kolegos atvaizduoja per sausainių kepimo procesą. O jei grįšime, prie susibūrimų – tai visos komandos pačios renkasi įvairiausias veiklas, kurios padeda užtikrinti, kad komanda dirba kaip komanda. Ką turime visai naujo labai smagaus – grilio dieną. Gal tai kiek labiau tinka programuotojams (šypsosi).
– Paprastai manoma, kad geriausiai programavime sekasi tiksliųjų mokslų atstovams. Ar tikrai taip yra?
– Lengvai į programavimą įsilieja ir kitų profesijų atstovai. Man regis, didžiausias sunkumas žmogui būna bendrai išeiti iš komforto zonos, palikti gerai žinomą sritį, nuspręsti, kur eiti ir pradėti nuo nulio. Jei dešimt metų dirbai vienoje srityje, kaupei ten patirtį, perėjęs į programavimą, kaip ir kitą kardinaliai besiskiriančią sritį, pradedi nuo balto lapo, sunkumų gali sudaryti būtent šis veiksnys. Ne visi gali tam pasiryžti.
– Gal galima būtų tiesiog nupasakoti, kaip atrodo programuotojo diena, pavyzdžiui, jūsų ofise. Kaip įsivaizduoti jo darbą?
– Dienos aš gal nenupasakosiu, tikslingiau būtų kalbėti apie savaitę. Visa komanda, tai reiškia – ir programuotojai, ir tekstų rašytojai, ir kiti žmonės, susirenka ir gauna užduotį, kurią imasi išspręsti. Na, pavyzdžiui, produktą išbando 100 klientų per savaitę, bet tik 10 pasilieka ilgalaikiais vartotojais. Kur problema, ką galime padaryti kitaip? Sakykime, užsibrėžiame tikslą šį skaičių padvigubinti.
Komanda kartu svarsto idėjas, kas galėtų padėti – padidinti funkcionalumą, sumažinti opcijų skaičių ar pakeisti spalvas. Komanda susidėlioja tas mintis, išsireitinguoja ir testuoja. Daug ką galima pasimėginti su vartotojais – paleisti nedideliam klientų skaičiui ir pasižiūrėti, kaip reaguoja. Taigi – tai visiškai griauna stereotipą, kad programuotojo darbas yra – atėjai ir atsisėdai prie kompiuterio, jis nėra toks monotoniškas kaip kartais įsivaizduojame.
– Kas motyvuoja programuotojus?
– Anksčiau, kaip ir daugelio sričių darbuotojus, labiausiai motyvavo uždarbis – pinigai ir galimybė už juos nusipirkti sau reikiamų dalykų. Dabar, pastebiu, vis dažniau žmones įkvepia darbo prasmė. Pavyzdžiui, programuotojų atveju, sukurti produktą, kuris iš tiesų padeda žmonėms ir sprendžia kažkokią realią problemą, taip jie įprasmina save darbe. Taip pat dažnas mini, kad juos motyvuoja patyrusi kolegų komanda, mat į „Omnisend“ stengiamės samdyti patyrusius (ang. seniors). Papildomai stengiamės motyvuoti juos mokymais, galimybe tobulėti, tam turime neribotą biudžetą.
Dabar, pastebiu, vis dažniau žmones įkvepia darbo prasmė.
– Dabar, kai technologijos taip sparčiai vystosi, atrodo, kad programuotojų niekada nebus per daug. Kaip jūs matote ateitį?
– Jų ir nebus per daug. Kuo toliau, tuo labiau programavimas vienokia ar kitokia forma kelsis į mūsų kasdienybę. Kaip ir minėjau, jei žmogus dirba su „Excel“, jis jau yra priverstas išmokti rašyti formulę. Manau, kad visose profesijose ateityje vienokia ar kitokia forma atsiras programavimas, o tai reiškia, kad šios profesijos atstovų reikės dar daugiau.
