Norėjo palaikyti sergančias ir paskatinti kitas
Paklausta, kaip gimė ši idėja, kokiomis aplinkybėmis teko susipažinti su moterimi, įkvėpusia kurti šį projektą, D.Miliauskienė pasakojo, kad vienam savo projektų ieškojo žmonių ir jai parašė Raminta, kuri vėliau tapo jauniausia „Marmurinių moterų“ dalyve.
„Jai tada kaip tik buvo chemoterapijos laikotarpis, buvo nusivylusi gyvenimu. Guodžiau ją, stengiausi palaikyti, suteikti optimizmo, kad viskas bus gerai, papasakojau apie savo dieduką, kuris sirgo kraujo vėžiu ir jį išsigydė. Aišku, turiu savo aplinkoje ir nuo vėžio mirusių žmonių, bet kažkaip kitaip į visa tai žiūriu.
Išgirdau, kad dar yra nemažai manančių, jog vėžys yra užkrečiama liga, daug kas tas moteris atstūmė būtent dėl šios priežasties.
Bendraudama su daugiau moterų išgirdau, kad dar yra nemažai manančių, jog vėžys yra užkrečiama liga, daug kas tas moteris atstūmė būtent dėl šios priežasties. Todėl ir sumaniau šį projektą, nes norėjosi apšviesti žmones, kad jie žinotų, jog tai nėra užkrečiama. Teko girdėti istorijų, kad net vaikams vieniems su kitais kai kurie tėvai nebeleidžia bendrauti, nes vieno jų mama serga vėžiu...
Taip pat norėjosi, kad kuo daugiau žmonių palaikytų sergančias moteris, o ne jas atstumtų. Ir labai norėjosi paskatinti moteris tikrintis, labiau savimi rūpintis, nes tikrai daugelis to nedaro, o kai jau padaro, dažnai būna per vėlu“, – 15min sakė projekto iniciatorė D.Miliauskienė.
Veide – buvusios ir esamos būsenos atspindžiai
Savo idėja D.Miliauskienė pasidalijo su vizažiste Dalia Gečiene ir fotografe Rasa Dautartaite. Moterys nutarė keturioms projekto dalyvėms sukurti makiažus, padaryti išskirtinį manikiūrą ir visa tai įamžinti nuotraukose.
„Pasirinkome tokį makiažą – veidą padalyti į dvi dalis. Viena pusė yra marmuras – jis atspindi ankstesnę moterų savijautą, liūdesį. O kita – graži – veido pusė – kaip jos jaučiasi dabar. Kaip sakė Raminta, kad tik susirgusi ir perėjusi šios ligos etapą ji sustiprėjo, pradėjo kitaip jaustis, kitaip gyventi.
Aš sakau, kad vėžys, jei jį išsigydai, yra tarsi antras šansas, antras gyvenimas. Todėl ir nutarėme veide atspindėti tuos du etapus – tai, kas buvo, ir tai, kas yra dabar“, – pasakojo projekto sumanytoja.
Kalbėdama apie šias keturias ir visas kitas moteris, kurių gyvenimus buvo palietusi onkologinė liga, D.Miliauskienė negailėjo žavesio jomis žodžių.
„Moterys, susirgusios vėžiu, yra stiprios, tvirtos ir galingai einančios per ligą, per gydymą ir per save. Kad kovotum su liga, turi keisti požiūrį, mąstymą, nepasiduoti ir tikėti, kad viskas susitvarkys. Reikia iš naujo mokytis priimti įvairius pasikeitimus tiek išorėje, tiek viduje. Gražiausios marmuro spalvos išryškėja tada, kai prie švarios baltos spalvos atsiranda priemaišų dėl molio, smėlio ar kitų medžiagų. Vėžys – šių moterų marmuriniai įtrūkimai, kurie, kad ir kaip to nelinkėtum, bet dabar joms suteikia vertės ir grožio“, – sakė pašnekovė.
Moterys, susirgusios vėžiu, yra stiprios, tvirtos ir galingai einančios per ligą, per gydymą ir per save.
Projekte dalyvaujančių moterų amžius, kai gyvenimą sutrikdė liga, – įvairus: jauniausiai jų buvo 30, vyriausiai – 62-eji. Vienoms liga suteikė stiprybės, kitoms – atvirumo pasauliui, išlįsti iš savo kiauto. O tikriausiai visoms tai prilygo antram gyvenimui.
Kviečiame paskaityti trumpas kiekvienos projekte dalyvavusios moters istorijas.
Raminta: „Skausme žmonių reikia labiau nei džiaugsme“
„Buvau 30-ies, kai sužinojau, kad man – krūties onkologija. Taip, tai skamba baisiai, bet tą pačią akimirką, kai daktaras pasakė savo įtarimus, man tarsi įsijungė apsauginė siena. Ir žinojau, kad tai tik diagnozė, o ne nuosprendis. Tai tiesiog liga. Įveikiama liga.
Tuo metu nereagavau į nieką – ėjau, kur reikia, dariau, ką reikia. Žinojau, tvirtai žinojau, kad ligą įveiksiu. Kad esu stipri ir manęs niekas nenugalės. Mėnesį po diagnozės negalėjau nieko valgyti. Atrodė, kad viskas yra blogis. Buvo labai sunkus laikas, bet čia yra ir pliusų. Lengvai atsisakiau saldumynų, be kurių nė valandos negalėjau išbūti. Racione taip pat neliko kvietinių miltų, bulvių. Bent elementarių blogybių atsisakyti yra gerai ir organizmas už tai iškart padėkos.
Ir štai esu sveika po viso gydymo kurso! Esu kitokia ne tik išore, bet ir vidumi. Absoliučiai pasikeitė požiūris į viską. Ir šiaip buvau teisingas žmogus, o dabar dar labiau. Norisi padaryti pasaulį gražesnį, geresnį. Bet turime suprasti, kad visi esame svarbūs. Dar labiau pamilau tuos, kurie buvo šalia manęs, kai man buvo sunku, ir džiaugiuosi, kad iki ligos buvę artimi žmonės per ligą nutolo. Skausme žmonių reikia daugiau nei džiaugsme.
Dar labiau pamilau tuos, kurie buvo šalia manęs, kai man buvo sunku, ir džiaugiuosi, kad iki ligos buvę artimi žmonės per ligą nutolo.
Galbūt skamba naiviai, tačiau liga tikrai daug davė. Ji daug ko išmokė. Noriu visas paraginti, paskatinti rūpintis savimi, visada save mylėti, nes brangiausia, ką turime, tai esame mes pačios. Taškas ligoje, manau, niekada nebus padėtas. Visada turėsiu būti budri, saugoti save, rūpintis. Bet tai labai gerai, nes sveiki mitybos įpročiai niekam nepakenkė. Kol kas džiaugiuosi labai sėkmingais gydymo rezultatais, naujomis pažintimis. O liga – mano istorija – naujai atrasta aš.“
Aksana: „Dabar manęs visur pilna“
„Prieš penkerius metus man buvo nustatytas antros stadijos krūties vėžys. Teko operuotis – krūties šalinimas su atstatymu mano pačios audiniais. Praėjau chemoterapiją, spindulius, metus laiko lankiau biologinę terapiją. Kas labiausiai gąsdino? Nežinia, kaip bus toliau. Ji ir dabar man kelia didelį nerimą. Jausmų buvo visokių, tiesiog mišrainė: kodėl, už ką?
Dabar suvokiu, kad tai mano išbandymų kelias, kuriuo turiu drąsiai žengti. Gyvenimas ne šiaip mus supurto. Reikia atsistoti ir eiti pirmyn. Sunkiausia jau praeityje. Šiuo metu esu remisijoje ir džiaugiuosi gyvenimu. Prieš tai buvau labiau užsisklendusi. Tik po ligos suvokiau, kad man trūko savirealizacijos. Dabar mėgstu keliauti, aktyviai leisti laisvalaikį. Liga paskatino reguliariai sportuoti, sveikiau maitintis ir tiesiog mėgautis kiekviena diena. Domiuosi dvasinėmis meditacijomis, einu į konferencijas ir seminarus. Kaip mėgstu pajuokauti, manęs dabar visur pilna.“
Edita: „Sunkiausia buvo prarasti plaukus“
„Šiais metais susirgau vėžiu. Man buvo nustatyta krūties vėžio antra stadija. Tyrimai, ašaros, liūdesys, baimė, vienatvė. Tokie buvo pirmi užpuolę jausmai, nors ir turiu puikią šeimą, kuri mane labai palaiko. Pati pajutau apčiuopiamą guzelį, nes deformavosi vienos krūties apačia. Iš pradžių rado cistą, po dviejų mėnesių paprašiau naujo siuntimo ir kita gydytoja echoskopijos metu jau rado nebe cistą.
Slydo žemė iš po kojų, dorai nepamenu to laikotarpio. Toks laikas, kai tik ėjau, dariau tyrimus, laukiau rezultatų, kurie nedžiugino. Operacijos nebijojau, kaip tik laukiau, kad kuo greičiau jį iš manęs pašalintų. Buvo labai baisu, labai verkiau dieną naktį, kai tik turėjau laiko – verkiau.
Dabar jau prasidėjo gydymo laikotarpis. Labai sunku iškart po chemijos... Silpna, bloga, nėra jėgų, tada vėl užklumpa visokios mintys. Atrodo savaitę manęs lyg nebūna, po to vėl atsigaunu. Labai norisi kur nors eiti, tik labai nėra jėgų. Bet eiti norisi ten, kur tavęs niekas nepažįsta, labai nesinori susitikti pažįstamų, kad klausinėtų, kas ir kaip.“
Aldona: „Žinau, kad paveldėjau“
„Prieš 20 metų man buvo atlikta kvadrantotektomija. Tai yra dalies krūties pašalinimas dėl piktybinio auglio. Po operacijos sekė radioterapija, chemoterapija. Gydymas truko metus. Prieš penkerius metus toje pačioje krūtyje vėl buvo aptikti trys piktybiniai augliukai. Teko pašalinti visą krūtį ir vėl pradėti chemoterapiją, dėl ko nuslinko plaukai. Dar šiais metais pašalino ir kitą krūtį su piktybiniu augliu.
Man niekada nekilo klausimas, o kodėl man? Žinau, kad paveldėjau tą geną ar netgi du, nes esu trečia karta iš mamos giminės pusės, o joms ligos pradžia buvo tokia pati. Liga labai pakeitė mano gyvenimą. Tiesiog imi ir viską permąstai ir perdėlioji kitaip. Liga suteikė labai daug informacijos, žinių, naujų žmonių.
Aš pati auginau penkis vaikus, tad buvo ir sunkesnio laiko. Man labai pasiteisino, kai pažvelgiau kitaip į mitybą. Onkologai neturi žodžio „pasveikau“. Sakoma, kad esi remisijoje. Turi nuolat tikrintis ir būti budri. Krūties vėžys mėgsta keliauti į kepenis, smegenis. Tad tikriniesi kas pusmetį, po to rečiau. Šiaip atrodo, kad aplinkoje daug tokių susirgimų.“
