Kada psichopatinės asmenybės yra naudingos
„Prasidėjus dabartinei plataus masto karinei invazijai (beje, verta pažymėti, kad apskritai ji prasidėjo dar 2014 m.) žiniasklaidoje pasirodė gana daug straipsnių apie Kremliaus vadovybės psichologinius asmenybės bruožus, apie galimą V.Putino psichopatiją. Tačiau norėčiau atkreipti dėmesį, kad psichopatiniai bruožai galbūt ir būtina, bet nepakankama sąlyga, kad žmogus taptų diktatoriumi.
Psichologinės asmenybės teorijos kalba apie tai, kad šie žmonės augo specifinėje aplinkoje, kurioje jiems patiems nebuvo rodoma empatija, jie tėvų buvo laikomi tik priemone, jais buvo manipuliuojama. Todėl asmenybės raidos metu jie patys įgijo tokią emocinę kalbą, kuria ir kalba savo gyvenime. Tačiau psichologijos praktika rodo, kad dalis tokioje aplinkoje išaugusių žmonių adaptuojasi visuomenėje ir nedaro žalos aplinkiniams.
Populiarioji psichologija išskiria 10 profesijų, kuriose tokių žmonių yra daugiau. Ir šiose srityse jų asmenybės bruožai gali būti netgi privalumas. Tai valstybės tarnautojai, virtuvės šefai, dvasininkai, policininkai, žurnalistai, chirurgai, pardavimų vadybininkai, radijo ir televizijos laidų vedėjai, teisininkai, įmonių vadovai“, – pasakojo pašnekovas.
Pasak jo, psichopatinių bruožų turintys žmonės gali būti naudingi, kai neįmanoma priimti sprendimo, kad ir avis būtų sveika, ir vilkas būtų sotus, t. y. kai dėl tam tikro sprendimo kuriai nors pusei empatijos klius mažiau, nors tikslas nukreiptas į bendrą visuomenės gerovę. Labai empatiškam žmogui tokį sprendimą priimti būtų labai sunku ir dėl to užsitęstų destruktyvi situacija.
Neduok Dieve, Tu esi!
Visgi dalis psichopatinių asmenybių peržengia tam tikrą ribą, už kurios jų elgesys tampa destruktyvus ir diktatoriškas. Kyla klausimas – ši riba psichologinė ar kitokios kilmės?
„Mano manymu, kalbant apie šią ribą, būtina kalbėti apie dvasinius dalykus – ar yra supratimas, jog egzistuoja atpildo dėsnis, kurį pabrėžia visos religijos. Psichologai apie atpildo dėsnį nekalba, nes moksliškai neįrodoma, kad už savo elgesį tam tikru būdu teks atsakyti. Tokios gairės yra teisinėje sistemoje, bet pastaroji taiko atpildo dėsnį tik už užfiksuotus nusižengimus, o dvasinėje sferoje sakoma, kad tavęs gali niekas ir nepamatyti, kad tu kažką netinkamo padarei, bet tu vis tiek neišvengsi atpildo, nes tai universalus dėsnis.
Jeigu žmogui nėra svetimas dvasingumo supratimas, net turėdamas psichopatinių bruožų, ties tam tikra riba jis turėtų sustoti. Taigi, jei remsimės vien tik asmenybės teorijomis, turėsime nepilną psichopatijos ir diktatūros ryšio supratimą. Jeigu žmogus savo gyvenime atmeta dvasinius dėsnius, o vadovaujasi tik savo egoistiniais troškimais, tuomet jo veikla pasidaro destruktyvi, nes jis įsitikinęs, kad gali daryti, ką nori ir kaip nori, gali naudoti kitus žmones kaip priemones, manipuliuoti jais, nes už tai vis tiek nereikės atsakyti. Kuo dažniau taip elgsiesi, tuo geresnį gyvenimą turėsi.
Kalbant apie Kremliaus diktatorius, panašu, kad dvasingumas jiems yra svetimas dalykas, nors oficialiai jis ir deklaruojamas. Ta tema galima įterpti anekdotą. V.Putinas ir patriarchas Kirilas vaikšto po Kremliaus teritoriją. V.Putinas pakelia akis į dangų ir susimąstęs klausia: „O jeigu Jis (Dievas) iš tikrųjų yra?“ Kirilas atsako: „Neduok, Dieve!“, – dėstė M.Šablevičius.
Taigi, jeigu psichopatinė asmenybė leidžia sau pagalvoti – „neduok Dieve, Tu esi“, tai ją gali sustabdyti nuo socialiai destruktyvaus elgesio. Priešingu atveju ji neturės jokių stabdžių. Kita vertus, jei įsigilintume į diktatorių gyvenimo istorijas, pamatytume, kad nuo Romos imperijos laikų jie visi buvo nelaimingi žmonės, kurių gyvenimai baigėsi sunaikinimu arba susinaikinimu. Kaip ten bebūtų, atpildo dėsnis tam tikra prasme veikia jau šiame gyvenime.
Kaip veikia kriminalinės gaujos principas
Pašnekovas atkreipė dėmesį, kad, praėjus penkiems karo mėnesiams, jau galime matyti, kad pirminis Kremliaus įsivaizdavimas apie karo eigą nepasiteisino.
„Psichopatinės asmenybės tikslas – valdžios, galios, turtų troškimas, geresnis gyvenimas, kurio ji siekia kitus žmones naudodama kaip priemones, tačiau ne susinaikinimas. Psichopatai nenori mirti, jie save saugo, todėl nedaro nieko, kas jiems keltų pavojų. O dabar planas žlugo. Turtų daugiau neatsirado, netgi sumažėjo, nes buvo pritaikytos sankcijos. Valdžios, įtakos pasaulinėje sferoje taip pat daugiau neatsirado. Ir saugotis reikia dar labiau, nes Rusijoje atsiranda vis daugiau žmonių, kuriems nepatinka dabartinė situacija.
Invazijos į Ukrainą planą sudarė keturi punktai: ukrainiečiai nesipriešins arba priešinsis pakankamai silpnai, kaip buvo 2014 m.; Vakarai vėl truputį pagrūmos pirštu ir viskas tuo baigsis; NATO nesikiš ir ginkluotės Ukrainai neduos; Rusijos žmonės šią operaciją palaikys. Tačiau trys pirmieji punktai subliuško, pasiteisino tik paskutinis – bent jau didelė dalis Rusijos populiacijos palaiko karą.
Ar Kremliaus atstovams pritrūko intelekto, kad iš keturių punktų dėl trijų buvo suklysta? Greičiausiai jų IQ yra normalus, vėlgi iškyla dvasiniai dalykai – didžiulis galios, valdžios ir malonumų troškimas apakina, išjungia racionalųjį intelektą. Manau, būtent todėl jiems nepavyko sukurti racionalaus modelio, kaip viskas vyks realybėje“, – svarstė psichiatras.
Nepaisant to, režimas vis dar nesubyrėjo. Demokratinėse šalyse žmonės jau seniai būtų išėję į gatves ir keltų savo reikalavimus keisti valdžią. Netgi valdžios viduje vyksta konfrontacija tarp pozicijos ir opozicijos. Rusijoje to nėra, nes Kremliaus vadovybė, pasak M.Šablevičiaus, organizuota ne pagal demokratinės organizacijos, o pagal kriminalinės gaujos struktūrą. Demokratinėje struktūroje žmones jungia bendras interesas, bendras reikalas. Jeigu žmogus nebenori dalyvauti struktūroje, jis gali laisvai rinktis pasitraukti.
Psichopatai nenori mirti, jie save saugo, todėl nedaro nieko, kas jiems keltų pavojų.
Kriminalinė gauja susieta ne bendru reikalu, bet bendru nusikaltimu. Jeigu jos narys bando pasitraukti, atsiduria tarp dviejų ugnių – nuo gaujos nukentėjusių ir kerštauti linkusių žmonių, kurie nusiteikę priešiškai, ir gaujos narių, kurie taip pat greičiausiai jį persekios baimindamiesi, kad jis per daug žino ir gali juos „pakišti“. Kitaip tariant, kriminalinė gauja įtraukia žmogų į bendrą nusikaltimą ir išėjimas iš jos realiame pasaulyje prilygsta savižudybei.
Kodėl V.Putino režimas nesubyra
Pašnekovo teigimu, kad būtų sugriauta kriminalinė–kleptokratinė Kremliaus sistema, turėtų būti bent viena iš dviejų aplinkybių. Pirmoji – aiškus supratimas, kad prieitas liepto galas, bet kokiu atveju gresia suėmimas, bet dar galima bandyti pabėgti išeinant iš gaujos tinkamu laiku. Antroji – kriminalinė struktūra nebesuteikia galimybių daryti nusikaltimų tokiomis apimtimis, kokiomis norėtųsi, ir pasiūlomas geresnis variantas kitur, kur bus galima daugiau vogti ir prisiplėšti dar daugiau gėrybių.
„Reikia suprasti, kad Kremliaus struktūra veikia tokiu kriminaliniu principu, todėl negali būti, kad ten kažkas susiprotės, atgailaus ir pan. Žmonės yra per daug susieti tarpusavyje nusikaltimais, o dabar juos jungia ir karo nusikaltimai. Šioje vietoje galėtų suveikti tik sankcijos, nes jos neleidžia vogti Rusijoje ir pumpuoti pinigus į Vakarus (į bankus, investuoti į vilas, kitą nekilnojamąjį turtą, jachtas ir pan.). Dėl sankcijų, vogti tokiais būdais ir tokiais mastais, būnant su šiuo šeimininku, jau nebegalima. Pagal kriminalistikos psichologiją tai gali išjudinti kriminalinės gaujos struktūrą. Taigi, Rusijoje yra karo priešininkų, bet jie remiasi ne žmogiškumo principu, bet ta pačia savo asmenybės psichopatija“, – svarstė pašnekovas.
Rusų tauta, skirtingai nuo kitų šalių visuomenių, taip pat masiškai nereiškia nepasitenkinimo režimu ir didele dalimi net palaiko Rusijos invaziją į Ukrainą.
„Deja, aš matau tamsų, sunkų, iš mongolų-totorių ordų antplūdžių laikų atėjusį psichologinį tautos veidą: yra stiprus chanas ir tik jam vadovaujant tu gali jaustis saugus, todėl jo reikia klausyti, juolab kad už neklausymą gresia ypač griežtos bausmės. Didelės dalies žmonių psichologija nuo tų laikų nepasikeitusi, ypač teritorijoje už Uralo. Jie neturi jausmo ir supratimo, kad patys gali būti savo šalies šeimininkai ir dalyvauti valstybės valdyme. Į jų sąmonę yra labai giliai įaugę, kad šalies šeimininkas yra chanas, vėliau pervadintas caru, o dabar – prezidentu“, – teigė M.Šablevičius.
