O jei amžėjant kalba tik apie gyvenimo pabaigą, tokios nuostatos jo senatvei nėra palankios. Kaip ir tai, kai nebeturima su kuo bendrauti.
Kad bendraamžiai miršta, anot pašnekovo, yra normalu, bet bėda, kai likę nebeieško jokių kontaktų, užsidaro nuo pasaulio ir laukia tik mirties.
– Dabar visi kalba apie amžėjimą. Senatvė tarsi nusistūmė tolyn. Tai kada ji vis tik prasideda?
– Aš save ir senu, ir seneliu pavadinu. Nors sakyčiau, kad senatvė ištinka prieš pat mirtį, kada jau pats nebegali savimi pasirūpinti.
Bet kol esame pajėgūs savimi rūpintis, kokia čia senatvė. Aš pats iki 81 m. dirbau universitete. Dabar jau 83 eina.
Tai rašinėju į Šilalės laikraštuką, savo krašto ir giminės istoriją tyrinėju, dažnai į sodybą prie Musninkų nuvažiuoju, kad galėčiau fiziškai pasireikšti. Esu bitininkas su dvidešimt avilių ir 53 metų stažu.
– Kuo ypatinga jūsų giminė?
– Prasčiokai buvo mano protėviai. Valstiečiai. Dabar tyrinėju gyvenusius XVIII a., gal ir dar iš anksčiau ką surasiu. Bet giminė labai visli: tėvas gimęs iš 16, mama iš 12 vaikų. Taigi esu turtingas 50 pusbrolių ir pusseserių vien čia Lietuvoje, o dar į Ameriką išvažiavusių yra.
Siekiant, kad žmogus senatvėje nebūtų ligų maišas, būtina save prižiūrėti. Bet jaunystėje mes dažnai to nedarome. Priežastis labai paprasta: senatvė atrodo labai tolima.
– Matyti, kad ir palikęs darbą universitete radote savus būdus įdomiam ir judriam gyvenimui?
– Na, priversti save eiti pasivaikščioti ar pabėgioti į sporto salę man sunkoka, bet taip, svarbiausia yra veiksnys, priverčiantis išjudėti iš namų: augalai sode, bičių aviliai ar šuo.
Mano šeimyna pyksta, kad visokių darbų per daug prisigalvoju, o paskui nieko dorai nebespėju. Bet važiuoti į kurortus pagulėti paplūdimy ne man.
– O kaip gyvensite rudenį, sodybos darbams į antrą planą nuėjus? Juk ir bitės netrukus užmigs?
– Aš dar armonika pagroju: lankau chorą „Vytis” ir folkloro ansambliuką. Rudenį šie pomėgiai sugrįžta.
– Panašu, kad nei šiandien, nei anksčiau stresuoti kada neturėjote?
– Kodėl? Stresas mums visiems reikalingas: be jo nebūtų civilizacijos. Jis verčia mus imtis veiklos, palaistyti bulves ar pomidorus.
Dėl sausros imame stresuoti, kaip čia bus, jei visi augalai nudžius.
Taigi būtent stresas skatina atlikti kitus darbus, kad galėčiau greičiau prie tų pomidorų varyti. Jis reikalingas.
Bėda kita, kai žmonės stresuoja dėl niekų. Optimizmas labai svarbus emocinei ir jausminei žmogaus būsenai.
– Kaip atrodo jūsų dienotvarkė? Ar pavyzdingai jos laikotės? Kiek valandų tenka poilsiui?
– Visi, kurie jos pavyzdingai nesilaikė, jau numirė, o gyvenantys panašiai kaip aš, dar gyvi (juokiasi). Tik praėjusią savaitę, beremontuodamas stogą, nuo jo nukritau. Bet nieko, nesmarkiai (juokiasi).
Kasryt aš keliuosi anksti, tad 6 val. pusryčiauju, 12 val. pietauju, o 18 val. jau vakarienės laikas. Miegui įprastai tenka 7 val.
– O mityba? Kiek dėmesio skiriate jai?
– Pastaraisiais metais valgau daugiau žuvies, ypač lašišinės. Mėsos, kokios kiaulienos, galėčiau vartoti ir mažiau.
Medicina šiandien labai pažengusi, kiekvienam mūsų gali jau pasiūlyti individualų mitybos racioną.
Bet aš, kaip ir dauguma lietuvių, buvau pripratęs valgyti daug kombikormo, taip vadinu duonos gaminius ir besaikį bulvių vartojimą lietuviškoje virtuvėje.
Ir vaikystėje, ir didžiąją dalį savo gyvenimo tai valgiau, dabar gailiuosi.
– Kas, jūsų vertinimu, svarbiausia senatvėje?
– Norint sukaupti sveikatos rezervą, būtina daug mokytis. Svarbiausia, kad galva gerai veiktų. Tokiu būdu nutolsta ir senatvinės degeneracinės ligos.
Mokslininkai tvirtina, kad mokantis galima net dvidešimt metų atitolinti Alzheimerį (lėtinę progresuojančią galvos smegenų ligą), taip pat tinka protinis darbas, stalo žaidimai, dėlionės, kryžiažodžiai.
Tačiau norint sukaupti rezervą būtina jau jaunystėje tuo užsiimti.
Žinoma, svarbus ne vien galvos lavinimas, bet ir judėjimas, skaitymas. Tai labai skatina mūsų veiklą ir naujų nervinių ryšių susidarymą smegenyse.
Jei amžėdamas tik sėdėsi galvodamas apie sunkų gyvenimą, tai, be abejonės, gerai nebus.
– Kiek reikšmės sveiko amžėjimo procese tenka mūsų genetikai?
– Penkiasdešimt procentų tenka genetikai. Dabar daug dėmesio skiriama epigenetikai, aplinkybėms, moduliuojančioms, arba keičiančioms, genų raišką.
Tarkime, jei buvo numatyta, kad būsiu labai storas, o aš laikausi tam tikrų priemonių, galiu ir nenutukti. Tačiau siekiant, kad žmogus senatvėje nebūtų ligų maišas, būtina save prižiūrėti.
Bet jaunystėje mes dažnai to nedarome, netgi tie, kurie to mokome kitus (šypsosi). Priežastis labai paprasta: senatvė atrodo labai tolima.
– Judesio jūsų gyvenimui, matyt, daug suteikė ir trys sūnūs, kuriuos auginote kartu su žmona?
– Mudu norėjome ir daugiau, bet abu dirbome. Vaikai anksti, nuo metukų jau lankė darželius.
Savaitgaliais važiuodavome padėti tėvams: mano mama Šilutėje ūkininkavo.
Daugelis darbų gulė ant mūsų, vaikų, pečių. Žinoma, tuščiomis negrįždavome, įdėdavo pusę bekono.
– Be ko pats neįsivaizduojate savo gyvenimo šiandien?
– Be veiklos: negaliu nusėdėti nieko neveikdamas. Matyt, numirčiau po kelių mėnesių taip (juokiasi).
Kiekvienam būtinos mažos mielos veiklos po darbų. Nors yra žmonių, kurie kaip vergai, atsiduoda tik darbui. Aš manau, sąžininga, kad liktų ir kitokio gyvenimo.
Na, kad ir penktadienis. Mes mėgstame tądien su keliais bendraminčiais nueiti kur pasisėdėti, pabendrauti.
– Tuo metu kiti jūsų metų skaičiuoja, kiek gi jiems čia dar liko to gyvenimo ar išėjusiųjų anapilin gedi...
– Džiaugtis šia diena reikia. Net ir tie, kurie jau mirė, jūsų dėka dar savotiškai gyvena, nes juos prisimenate.
Nors yra žmonių, kurie jaučiasi nelaimingi. Tokie nemato gyvenimo prasmės, žudosi... Apie tokius reikia pagalvoti, o gal net pakeisti sraigtelius jų smegenyse, kad tos džiugios perspektyvos daugiau matytų.
– Svarstau, ar pasitaiko šalia jūsų besiskundžiančių ar nelaimingų žmonių?
– Kai šalia manęs pradeda kas nors smarkiai skųstis, paklausiu, o ką tu pats padarei sau gero linkėdamas? Kodėl lauki tik iš kitų? Man labai nepatinka kitus kaltinantys žmonės.
Nors, jei tautoje vien optimistai būtų gyvenę, civilizacijai nebūtų labai pasisekę. Visokių visuomenei reikia: ir intravertų, ir ekstravertų, ir pasyvių, ir aktyvių. Kas čia supaisys, kurių strategija geriausia.
Bet aš matau kitą bėdą: daug vyresnio amžiaus žmonių nemoka naudotis kompiuteriais ir naujausiomis technologijomis, todėl ta atskirtis pagilėja.
– Į spaudą dažnai prasiveržia vienišų, paskambinti kam neturinčių senolių istorijos. Ką pasakytumėte jiems?
– Jei senatvėje nebeturi su kuo bendrauti, aš sakyčiau, esi pats kaltas. Gal ir anksčiau nebuvo to vidinio poreikio? Arba tai žmogus, nesugebantis lavininti savo kumunikacinių gebėjimų.
Visada galima nueiti į paskaitas, kitus žmonių susibūrimus. Daug lemia individo aktyvumas.
Bet pasitaiko ir tokių, kurie mano, kad jų gyvenimas baigėsi... Kitaip sakant, paties žmogaus nuostatos senatvėje nėra geros, o tai, kad bendraamžių mažėja, niekur nedingsi.
Mano amžiaus taip pat daugiau kaip pusė vyrų išmirusių. Kai kurie visai jauni išėjo. Bet visuomet atsiranda kitų žmonių, su kuriais norisi bendrauti.
Jei sėdėsi galvodamas apie sunkų gyvenimą, tai, be abejonės, nebus tų draugų. O jei aktyviai gyvensi, kada sėdėti nebus.
