Su „WoW University“ Ateities įgūdžių kurso lektoriumi Pauliumi Rakštiku kalbamės apie tai, kaip net pačią užimčiausią dieną rasti laiko stabtelėti, kokios turėtų būti tikrosios atostogos ir kaip tapti psichologiškai atsparesniems: tiek kitų nuomonei, tiek savikritikai.
– Pauliau, dažnai esate pristatomas kaip vienas populiariausių Lietuvoje mindfulness mokytojų? Kas yra tas mindfulness?
– Vis dažniau lietuviškai tai vadinu atida. Šis žodis mūsų šnekamojoje kalboje nėra toks įprastas. Atida, budrus suvokimas, sąmoningumas, dėmesingumas – visi šie žodžiai yra apie mindfulness.
Jei visai paprastai, tai yra tam tikras budrumas šiai akimirkai: kas vyksta manyje, kas vyksta aplinkui, koks santykis tarp to, kas vyksta manyje ir kas vyksta aplinkui.
– Kodėl tas budrumas svarbus? Ką jis mums duoda?
– Mano vienas vaikų, kuris šį rugsėjį pradėjo lankyti pirmąją klasę, grįžęs namo dalinosi, kad juos mokė, kaip saugiai pereiti gatvę. Tą akimirką, prieš žengdami į pėsčiųjų perėją, mes stabtelime, apsidairome į kairę ir į dešinę, dar kartą į kairę. Būname sutelkę dėmesį į tai, kas vyksta čia ir dabar, nes saugome savo sveikatą ir gyvybę.
Kas, jeigu tokie atidūs būtume ne tik eidami per gatvę, bet ir priimdami bet kokį sprendimą: nuo to, ką man reikia padaryti dabar, iki to, kokie yra mano prioritetai, ko aš siekiu, kaip siekiu.
Kiekvienas mūsų veiksmas gali būti atliktas su daugiau atidos ir gali būti automatizuotas – daromas iš įpročio, negalvojant. Gyvenantys automatu dažnai pasimeta tarp visko, ką jiems reikia padaryti, nuveikti, atlikti. Ar gyvenimas jiems malonus, geras? Manau, kad ne.
Kai į savo kasdienybę įnešame daugiau atidos, aiškiau suvokiame savo prioritetus. Galime suprasti, kas mums aktualu, o ko reikia atsisakyti.
Pasidavę impulsyvumui, griebiame viską iš eilės. Tai ugdo mumyse automatizmą.
Dažnai klaidingai manome, kad gyvenimo kokybė priklauso nuo to, kiek dar ko pabandysime, paimsime ar padarysime. Mums pateikia pasiūlymą, pamatome dar vieną galimybę, atsiranda dar vienas darbas, ir mes, pasidavę impulsyvumui, griebiame viską iš eilės. Tai ugdo mumyse automatizmą.
Tuomet pasijuntame panašiai, kuomet vaikystėje pradėdavome bėgti nuo itin stataus kalno. Kažkuriuo momentu labai aiškiai suvoki, kad taip greitai bėgi, jog tuoj griūsi. Visgi, sustoti negali. Taip nutinka ir suaugus, kai prarandame sveiką nuovoką, kiek iš tikrųjų turėtume visko daryti.
Man atrodo, kad gyvenimo kokybė labiau priklauso nuo to, ko sugebėsime atsisakyti.
– Kai atsisakome kai kurių dalykų, ir laikas ne taip greitai bėga?
– Kažkiek lėčiau. Visgi, tai, kaip mes jaučiame laiko tėkmę, labai susiję su gyvenimo etapu, kuriame esame. Vieni gyvenimo etapai – aktyvesni, kiti – pasyvesni.
Pavyzdžiui, prisiminkite, kokios ilgos mokyklos laikais atrodydavo vasaros atostogos! Netgi prailgdavo.. imdavome laukti rugsėjo 1-osios. O pačiais darbingiausiais žmogaus metais, kai auga vaikai, perki būstą, dirbi, norisi keliauti ir pan., – laikas skriete skrieja.
Iš esmės viskas priklauso nuo to, kaip savo laiką užpildome. Natūralu, kai kasdienybėje gausu veiklų, vis mažiau lieka laiko stabtelėti.
– Kuomet esi intensyviame gyvenimo etape, bet nori gyventi sąmoningiau, ko imtis pirmiausia?
– Išleisti save atostogų. Turiu minty ne tokias atostogas, kai nusiperki bilietą į Kiprą, Kretą, išskrendi savaitei ar dviem, grįžti ir vėl strimgalviais įleki į kasdienybę. Kalbu apie sąmoningą atsitraukimą, turint tikslą peržiūrėti, kaip gyveni, perdėlioti prioritetus, galbūt susidaryti planą ir grįžti jau su kita strategija.
Fizinis atsitraukimas nuo buities yra būtinas. Kai atsirauki, labiau pamatai, kas su tavimi ir aplinka vyksta. Tai ypač svarbu, kai jauti, jog esi ant perdegimo ribos. Nes kuomet tą ribą peržengiame, stipriai emociškai išsenkame, visiškai jau niekuomet neatsistatome.
Būdami jauni galvojame, neva bus blogai, tada ir spręsime. Iš vienos pusės, gerai neapsikrauti nerimu dėl to, ko dabar nėra, bet, kai rizikuojame perdegti, tai nėra geras sprendimas.
Kad neperdegtume, reikia lėtinti tempą. Kai sakau lėtinti, neatkalbinėju žmonių nuo veiklų. Tiesiog skatinu pergalvoti, ko reikia ir ar tikrai visko reikia. Kad tai padarytume, reikia atostogų – atsitraukti.
Apskritai, privalome išmokti suplanuoti dieną taip, kad vakare nesijaustume visiškai išsunkti.
Neseniai vienoje knygoje perskaičiau, kad net 12 min. pertraukėlė per dieną, kuomet būtumėte visiškai ramus ir susikaupęs, ilgainiui atneša didelių pokyčių. Ją galima daryti ryte tik nubudus, galima – darbo dienos pabaigoje. Pasakyti sau: „Viskas. Šiandien darbai baigti. Kiek suspėjai, tiek gana. Grįšiu rytoj.“
Ir jau namuose, verdant sriubą, nebeatsakinėti su darbu susijusių laiškų. Tiesiog virti sriubą.
– Praktikuoti sąmoningą atsitraukimą, apie kurį kalbate, mums nėra taip įprasta. Tikėtina, kad sulauksime nemažai kritikos – neva esame savanaudžiai arba nerimtai žiūrime į darbą ir pan. Kaip atsitraukti nuo kitų žmonių nuomonių ir iš vidaus graužiančio kaltės jausmo?
– Reikėtų suprasti vieną dalyką – mintys – ar jos būtų kitų žmonių, ar mūsų pačių – tėra mintys ir nieko daugiau. Mintys nėra faktai, mintys yra versijos, kurias mums kažkas (arba mes patys) pasiūlo. Ir tie pasiūlymai, tos nuomonės remiasi ankstesne kito žmogaus patirtimi, asmeniškai jo nuostatomis, įsitikinimais, jo fizine, emocine būkle ir kt.
Taigi, išgirdus kritiką ar savikritiką viduje, reikia atsitraukti ir paklausti savęs: ar tai, ką man sako, ką aš pats galvoju, yra teisybė ar viena iš daugybės versijų?
– Ar šis supratimas yra dalis mūsų psichologinio atsparumo?
– Psichologinis atsparumas yra gebėjimas veikti sudėtingomis sąlygomis. Pavyzdžiui, kai vyrauja neapibrėžtumas, vyksta pokyčiai, situacija dviprasmiška ir intensyvi.
Psichologinis atsparumas yra ne tik suvokimas, kad mintys tėra versijos, bet ir gebėjimas į jas tinkamai reaguoti.
Pavyzdžiui, jei man kažkas pasakytų: „Pauliau, na, ir prastai tu pašnekėjai su žurnaliste. Iš tavęs tikėjausi geriau.“ Aš galiu nusiminti, pradėti abejoti savo sugebėjimais, save nuvertinti ir t. t. Galiu pradėti gintis ir sakyti, kad neva „tu nieko nesupranti, kalbi nesąmones“.
Arba, jei esu psichologiškai atsparesnis, visų pirma, nesutapatinti to žmogaus nuomonės su absoliutu. O paskui imti aiškintis, kas čia įvyko. Paklausti, kas konkrečiai, jo nuomone, buvo padaryta prastai ir pan.
– „WoW University“ Ateities įgūdžių kurse dėstysite paskaitą, kurioje bus liečiama ir psichologinio atsparumo tema. Gal galite dabar duoti vieną kitą patarimą, kaip jį lavinti?
– Mes visi gimstame psichologiškai atsparūs. Visgi kyla klausimas: jeigu esu atsparus, kodėl kartais imu ir kur nors užstringu? Vienam tai bus pernelyg didelis kitų nuomonės paisymas, kitam – nuolatinis darbų vilkinimas, dar kitas – vis nepradeda sportuoti, nors visą gyvenimą apie tai svarsto ir svajoja.
Pirmas patarimas būtų suvokti, kur aš silpniausias. O tuomet tą vietą stiprinti.
