Pesimizmas gimdo širdies ligas
– Justinai, kas nulemia baltas ir juodas mūsų dienas?
– Juodas ir baltas dienas galime apibrėžti pagal tą dieną dominuojančią nuotaiką ir emociją. Kartais mūsų nuotaika susijusi su išorės, o kartais su vidaus įvykiais. Prasčiau, kai viena ar kita emocija tampa dominuojančia, kai žmogus neturi pajėgumų išeiti iš jos.
Būna dienų, kai energijos mažiau, nuotaika liūdnesnė, atrodo, ir pasaulis pilkesnis. Dienos metu mūsų nuotaikos pasvyruoja: būna momentų, kai jaučiamės laimingesni ir kai niūresni.
Visokių nuotaikų ir emocijų mums reikia, tai įneša spalvų į mūsų gyvenimus. Įdomus fenomenas, kad visos trys sąlyginės žmogaus sistemos tarpusavyje susijusios: kaip mąstome, kaip jaučiamės ir kaip elgiamės.
– Kas nulemia asmenybės požiūrį į pasaulį. Nuo ko priklauso pesimistiška ar optimistiška asmenybės pusė?
– Optimizmą ir pesimizmą psichologijoje apibrėžiame per asmenybę. Didžiojo penketo asmenybės tipologija leidžia visus žmones suskirtyti į penkias dimensijas. Viena jų ir yra niaurotiškumo.
Manoma, kad pasaulį juodesnėmis spalvomis matantys žmonės yra niaurotiškesni (dėl ankstyvojo savo patyrimo ar net paveldimumo), dalis žmonių gimsta su niūresniu požiūriu į pasaulį, dažniau patiria negatyvias emocijas.
Daugiau nerimo, daugiau liūdesio, daugiau pykčio ir pan. Tyrimai rodo, kad tie žmonės dažniau serga ir širdies ligomis (prie sveikatos problemų niūresnės emocijos tikrai prisideda).
Kada nerimauti pravartu?
– Kaip žmogui prisitaikyti prie skirtingų emocijų mažiausiai skausmingai?
– Tinkamą atsakymą sufleruoja emocinis intelektas. Kalbame apie tai, ar žmogus geba suprasti, kaip jaučiasi jis pats ir – aplinkiniai. Taip pat, ar jis supranta, kiek jo dabartinė savijauta ar būsena jam naudinga. Ar jis geba analizuoti priežastis ir tą būseną keisti?
Jei imame žiūrėti į emocinę būseną iš šios perspektyvos ir traktuojame ją, kaip vidinių savo poreikių, norų patenkinimo signalą, suprantame, kad galime keisti kiekvieną akimirką, nes emocinė būsena priklauso tik nuo mūsų.
– Tačiau, kai kada optimizmui vietos nebelieka.
– Būtų neadekvatu, jei žmogus dirbdamas prie sudėtingo projekto trykštu euforija. Jam pačiam tai nebūtų naudinga: dėl koncentracijos stokos pražiūrėtų klaidas. Taigi nerimas kai kada pravartus.
Tačiau, užbaigus projektą, ateina laikas švęsti, tiesiog būtina įprasmint patirtą sėkmę. Atkreipkite dėmesį, kaip spygauja treneriai krepšinio aikštelėje, siekdami užvesti komandą.
Svarbu, kad šie pasižymėtų sportiniu pykčiu, nes tai leis pasiekti gerą rezultatą. Taigi apšildančios emocijos yra prasmingos. Kaip ir nerimas. Jis priverčia susimąstyti, ką aš privalau padaryti ir kokio rezultato noriu?
– Kokios priežastis dažniausiai žmones liūdina?
– Įvykiai, kai netenkama kažko brangaus. Tai gali būti netektis mirties pavidalu, emigracijos fone (artimas draugas išvyko) ar profesinė netektis (neteko darbo) ir pan.
Normalu, kad yra tam tikras liūdesys. Bėdų kyla, kai liūdesys žlugdantis ir žmogus nebeturi jėgų rytais pakilti iš lovos. Tai signaliukas į kurį reikėtų atkreipti į dėmesį, pasižiūrėti, kas gi čia darosi.
Apie nuosavų emocijų valdymą
– Bet, ar sąžininga prieš kitus „vaidinti“ baltą dieną, jei ji išties juoda?
– Žodis nesąžininga šiuo atveju labai sąlyginis. Klausti tikslingiau būtų, kiek tai tau naudinga? Taip, būti liūdnas gali, bet nereikėtų to suprasti, kaip nuolatinio bambėjimo, koks pasaulis neteisingas, kokie jūs visi kvaili ir pan. Darbe, tikėtina, niekas nesitiki, kad vaikščiosi optimistiškas.
Nebent dirbi klientų aptarnavimo srityje, tuomet išties niekam neįdomu, kaip tu jautiesi. Paniuręs nieko neparduosi, bet ir pats tai žinai. Taigi, būtina valdyti savo emocinę būseną.
Kaip pavyzdį paminėsiu medikus. Ilgalaikiai tyrimai rodo, kad jų darbo sėkmė tiesiogiai priklauso nuo jų empatijos ir pozityvumo pacientams. Geras santykis gydo savaime: gydytojui maloniai bendraujant su pacientu sumažėja šio kraujospūdis (statistiškai įrodyta).
Iš to seka, kad pasidavę savo emocijoms galime padaryti neigiamos įtakos darbo rezultatams, todėl diskutuojant apie žmogaus brandą ir sakoma, kad svarbu gebėti valdyti savo emocijas.
– Kartkartėm tenka girdėti, kad žmogus labai sunkiai keliasi ir vos prisiverčia nueiti į darbą. Kaip susigrąžinti prarastą motyvaciją?
– Jei nerandama jėgų ryte eiti į darbą, tai gana stiprus signalas apie perdegimą. Jei kiekvienas rytas tapęs tokiu rimtu iššūkiu, būtina peržiūrėti, ką savo gyvenime darai ne taip? Iš kitos pusės, normalu, nes darbo krūviai nemaži.
Tam mums būtini maži ritualai, įnešantys jaukumo ir nusiraminimo. Pvz:. žinai, kad baigęs susirinkimą grįši į stabilų pasaulį, kuriame tavęs jau laukia kava.
Svarbu išsigryninti savo būdą: vienam tai – rytinis pašnekesys, kitam – žinios ekrane, joga ar adrenalino suteikiantis vairavimas. Kiekvienas mūsų gali pasitelkti įrankius, įnešančius į kasdienybę kiek džiugesio.
Rekomenduoja pokalbį su draugais
– Tai, kaip patartumėte elgtis su tomis niūresnėmis dienomis?
– Patarčiau jų nesureikšminti. Bet, jei niūru, pasistenkite jas tiesiog išbūti. Atsispirkite nuo mano pavyzdžio. Aš intravertas, o tai reiškia, kad man niūrumas ateina, kai pavargstu, nuo santykių nuo žmonėmis.
Tuomet, kaip ir bet kuris intravertiškas žmogus, pasiimu energiją iš savęs. Po poros dienų su pačiu savimi vėl grįžtu gyvybingas prie įprastų reikalų. Taip pat esu pastebėjęs, kad labai padeda pokalbis su draugais.
Bendraudamas su jais įkrentu į visai kitą savo problemų perspektyvą. Pamatau jas visai kitu kampu. Tai keičia mano nuotaiką ir priduoda emocinio pastiprinimo. Pokalbis apie kasdienius dalykus kartais labai praskaidrina mūsų dieną.
– Nepagalvojate, kad žmogui duoda per plati emocijų skalė. Gal susitvarkytume ir su siauresne?
– Ji mums labai svarbi. Tai – signalas sau ir kitiems apie poreikių, norų ir realybės ryšį. Jei jaučiame poreikį pasakyti pasauliui, kad mums smarkiai trukdo įgyvendinti norus ir tikslus, trinktelime durimis arba riktelime.
Bet vėlgi – stipri emocija nebūtinai turi vesti į stiprų veiksmą. Galime labai stipriai pykti ir pasakyti: aš ant tavęs labai pykstu, siuntu. Bet tai nereiškia, kad kiekvieną kartą įmamės analogiško veiksmo. Todėl ir svarbu išmanyti emocijų valdymą.
Reikšmingiausias – savivertės mato vienetas
– Daugelis žmonijos bėdų, matyt, kyla todėl, kad pametamas saiko jausmas. Daugiau darbų, daugiau pinigų, daugiau...
– Kaip ten „G&G Sindikatas“ apie galimybes dainuoja? Nėra ramybės, nėra ramybės, kai nesutampa norai ir galimybės (juokiasi). Šiuo atveju reikia kalbėti apie dvi puses.
Pirmu atveju, kai noras siekti yra varomoji jėga. Antru, kai žmogus nepatenkintas tuo, ką turi ir nuolat jaučia nerimą, įtampą, pyktį ir kitas žlugdančias emocijas.
Kiekvienam mūsų labai svarbus poreikis atrasti balansą: kelti sau tikslus ir gebėti pasidžiaugti pasiekimais. O sunkumų kyla, kai siekiama dalykų, kurie nėra prasmingi. Dažnu atveju jie išorės primesti, tokie, kaip nusipirkti butą, automobilį, pagimdyti vaikų, nes gi kitaip nebūsi laimingas...
Žmonės daro tai, ką reikia, ką jie privalo ir net nesusimąsto apie tai, kas jiems iš tiesų neša džiaugsmą. Dar vienas momentas – savęs vertinimas per atributus (savo pasiekimus). Jei nepavyko kažko pasiekti, labai nusimenama ir manoma, kad tai dėl asmenybės niekam tinkamos.
Žlugdantis savęs nuvertinimo ir susitapatinimo su rezultatais jausmas lengvai įvaro kiekvieną į kampą. Jei susimoviau įgyvendindamas projektą, tai suklydau, padariau klaidą, bet tai nesusiję su mano asmenybe.
Aptikęs šią situaciją – kad gyvenime nieko nepasiekiau ir esu nieko vertas – mėgstu klientus paerzinti: pasiteirauju, ar žmogus supranta, kad Lietuvoje mes visi niekam tikę, nes nesame nieko reikšmingo pasiekę. Kiek iš mūsų yra pelnę „Nobelio“ premijas ar patekę į turtingiausių Lietuvos žmonių penkišimtuką?
Na, gal ir suskaičiuotume reikšmingesnių penkiasdešimtuką, bet visi kiti nevykėliai. Pamodeliuosiu situaciją, vienas turtingiausių Lietuvos žmonių nepatenka į turtingiausių šimtuką, tai ką? Jis yra niekas? Kas ten tas jo milijardas sukrapštytas?
Kiek jis ten tų jachtų turi? Jei tokiu matu matuoji, gali depresija susirgti jau kitą dieną. Tačiau pakeitęs mato vienetą, į tai, ko tu nori ir kas tau įdomu, prasminga, kelia džiugesį, jautiesi visai kitaip.
– O kaip išsigryninti savus ir visuomenės primestus norus?
– Pasitikrinti galime tiesiog savęs klausdami. Žmogus sako: man reikia naujo automobilio. Klausimas skambėtų, kad būtų kas? Uždavus sau šį klausimą galima pasimatuoti, kiek tas daiktas tau išties reikalingas, o gal jo reikia kitiems? Taip atrandi, kad daugelio dalykų nė nereikia, sieki jų, nes taip padiktuoja „gyvenimas“.
Apie nemirtingumą ir ribotus žmogaus išteklius
– Kas galėtų prisidėti prie didesnio mūsų visų rūpinimosi emocine sveikata?
– Gal suvokimas, kad esame riboti energijos šaltiniai? Mes nesame nemirtingi ir kada mirsime labai priklauso nuo to, kaip naudosime energiją, kaip gerbsime save. Tiesa, iki tam tikro kūno amžiaus gyvename nemirtingumo iliuzija.
Be su metais ji keičiasi. Tada ir imame galvoti apie meilę sau: savo ribotumą, kūno poreikius. Jei organizmas reikalauja miego, nebedirbi nesustodamas. Žmonėms, siekiantiems rezultato, būtinas poilsis. Gerai dirbame tik pailsėję.
„Brandus žmogus matys ne vien juodą ir baltą, o daugiau, pereinamųjų, spalvų“, – tikina J.Burokas.
Brandus žmogus matys ne vien juodą ir baltą, o daugiau pereinamųjų spalvų.
– Kas apsaugo žmogų nuo perdegimo siekiant profesinių aukštumų?
– Skirtingos religijos ir kultūros siūlo daug instrumentų, apsaugančių mus nuo perdegimo, o kartu leidžia labiau džiaugtis gyvenimu. Tiek tradicinės bažnyčios atstovai, tiek budistų vienuoliai skatina žmogų pagalvoti, ar jis daro tai, ką nori daryti? Priešingu atveju tampame „automatukais“, skaičiuojančiais laiką nuo Kalėdų iki Kalėdų.
Atlikdami automatinius veiksmus ir jų neįprasmindami vieną rytą galime pasigesti prabėgusių penkiolikos gyvenimo metų. Vakarų mokslu grista psichologija pabrėžia įprasminimo jėgą. Kaip savo gyvenimą įprasminsime, taip ir jausimės. Pozityvūs pasiekimai visuomet leidžia jaustis laimingiau.
Gal todėl ir religijos skatina žmones atsitraukti nuo darbų, praktikuoti pertraukas, švęsti sekmadienius. Nori tikėk, nori ne, bet religijoje daug kas teisingai sudėliota: bendravimas, bendruomeniškumas, įprasminimas malda, na, ir ta pati išpažintis. Ji leidžia žmogui nusikratyti žlugdančiu kaltės jausmu. Tai tik patvirtina, kad žmonėms tie patys klausimai buvo svarbūs tūkstantmečiais.
– O kaip tas įprasminimas galėtų atrodyti praktiškai?– Penktadienio vakarą, uždarę darbo duris, įprasminame prabėgusią savaitę. Matyt, kiekvienas paliekame gerą krūvą nebaigtų darbų. Taigi, galima sakyti: ir vėl neįveikiau (ir jaustis nelaimingu), arba įprasminti tai, kas per šią savaitę pavyko (ir jaustis laimingu). Per savaitgalį pailsėjus ir pirmadienį į darbus įšokus su nauja jėga galima daug ką pakeisti.
Straipsnių ciklą „Ir juodai, ir baltai dienai“ įkvėpė naujoji „Gardėsio“ duonos šeima „Pirmiausia duona“, kurios sudėtyje tik tai, kas būtina.
