„Nereikia nuvertinti gedulo. Visgi mūsų socialinėje visuomenėje kažkodėl nėra priimta atvirai gedėti tų žmonių, kurių nepažinojome. Nei patys sau, nei aplinkai nenorime pripažinti, kad mus ta netektis galėjo stipriai paveikti. Kai kuriems gali kilti gėdos jausmas pripažinti, kad to žinomo asmens, su kuriuo asmeniškai net nebendrauta, mirtis taip stipriai sukrėtė.
Todėl pasirenkame tyliai stebėti iš šono, galbūt naršome internete, ieškome daugiau informacijos ar video apie tą asmenį, tačiau apie savo stiprius išgyvenimus beveik nekalbame. Svarbu nenuvertinti ir neslopinti su netektimi susijusių ir kylančių emocijų bei išgyvenimų“, – portalui manodaktaras.lt kalbėjo psichologė J.Rybakovaitė.
Su žinomais žmonėmis mes linkę tapatintis
Anot jos, turime prisiminti, kad išgyventi įvairias emocijas, išgirdus apie netekties faktą, yra absoliučiai normalu, ypač tais atvejais, kai mirtis yra netikėta: „Viena, kai miršta sergantis senyvo amžiaus žmogaus, o visai kas kita, kai pasaulį palieka žmogus pačioje jaunystėje, kurio gyvenimą socialinėje erdvėje sekėte ne vienerius metus. Pastarosios netektys mus labiau šokiruoja ir sukrečia.“
Įžymūs žmonės tarsi tampa mūsų gyvenimo dalimi, nes juos kone kasdien stebime viešoje erdvėje, jiems dalinantis savo asmeninėmis istorijoms, patirtimis, gyvenimo būdu. Taip natūraliai pradedame su šiais žmonėmis tapatintis.
„Žymūs visuomenėje asmenys turi tas pačias roles gyvenime kaip ir mes visi, t. y., jie yra mamos, tėčiai, sutuoktiniai, dukros, žmonos ir pan. Socialinėje erdvėje jie pasidalina savo patirtimi, būdami šiuose skirtinguose vaidmenyse. Galbūt kažkas pasidalino patarimais, kuriais mes pasinaudojome, galbūt kažkurio garsaus atlikėjo daina skambėjo mūsų svarbioje gyvenimo šventėje ir pan. Ir tai gali kelti mums brangius prisiminimus, staiga jiems palikus šį pasaulį“, – sakė psichologė J.Rybakovaitė.
Kadangi esame socialinės būtybės, daugiau ar mažiau esame veikiami aplinkos, kuri mus supa, žmonių, su kuriais bendraujame ar tik stebime socialinėje erdvėje. Pasak psichologės, natūralu ir tai, kad žinomi žmonės vienaip ar kitaip formuoja mūsų nuomonę, požiūrį – nesvarbu, ar tai būtų pop žvaigždės, ar politikai ir kt.
„Stebėdami įžymybių gyvenimą kažkuria prasme galime su jais tapatintis, kartais pradedame juos idealizuoti, nes jie transliuoja tam tikras savybes ir gyvenimo būdą, apie kurį galbūt svajojame. Emocinis ryšys su žymiu asmeniu dažnai pagrįstas mūsų projekcija į tą asmenį, nes juose pamatome kažką, ko mums patiems trūksta ar reikia gyvenime.
Neretai mums patinkančių žinomų asmenų gyvenimą sekame metų metus ir kartais gali kilti iliuzija, kad jie bus amžinai – niekada mūsų nepaliks. Tik netekties akimirką suvokiame, kaip viskas mirtinga ir trapu“, – kalbėjo psichologė J.Rybakovaitė.
Leiskite sau išgyventi visus jausmus
Mirus žinomam žmogui, visuomenė tarsi stabteli ir kolektyviai išgyvena jo netektį, todėl taip dažnai savo socialinėje aplinkoje primenama apie jo mirtį. Anot psichologės, sielvartas yra neišvengiamas netekties palydovas, todėl būtina leisti sau išgyventi jį kaip ir visus tuo metu kylančius jausmus, o ne bėgti nuo jų.
„Sielvartą dažnai lydi prieštaringi jausmai: liūdesys, širdgėla, pasimetimas, gali atsirasti ir baimė ar pyktis. Svarbu leisti sau tai išgyventi, nenuvertinti savo jausmų ar gėdytis, kad dėl žinomo žmogaus netekties jums skauda. Nieko blogo naršyti socialiniuose tinkluose, perskaityti buvusius interviu su tuo žmogumi – tai vienas iš susitaikymo ir priėmimo būdų. Juk kai artimas žmogus miršta, mes irgi pavartome nuotraukų albumą, peržiūrime video prisiminimus“, – pasakojo psichologė.
Kai kuriems žmonėms gali padėti pasidalinimas išgyvenimais socialinėje erdvėje. Anot specialistės, matant, kad ir kiti žmonės išgyvena panašius jausmus, tampa lengviau pačiam suprasti ir priimti, kad „su tavim nėra kažkas negerai“.
Svarbu apie tai kalbėti
Nors apie netektį kalbėti yra sunku, tačiau, pasak psichologės – tai daryti būtina. Ji pataria rasti sau saugią erdvę, kur galėsite atsiverti, bet svarbu nenueiti į kraštutinumus.
„Būna, kad žmogus nebegali atsitraukti nuo nuolatinio informacijos sekimo, užvaldžiusių stiprių emocijų, dėl kurių nebesugeba dalyvauti savo paties gyvenime, jam sunku susikaupti – tuomet verta kreiptis profesionalios pagalbos. Kažkurį laiką jaustis išsibalansavus po netekties yra visiškai normalu, reikia leisti sau kelias dienas išgyventi ir priimt tą sielvartą, bet jei ilgesnį laiką nepavyksta grįžti į įprastą gyvenimo ritmą, rekomenduotina kreiptis pagalbos“, – patarė psichologė J.Rybakovaitė.
Svarbu nepamiršti ir apie savo psichohigieną: rūpinkitės savo pilnaverte mityba, kokybišku miegu, fizine veikla, kuri padėtų atsipalaiduoti. Jei nėra su kuo išsikalbėti apie savo jausmus, psichologė pataria tiesiog paimti popieriaus lapą ir surašyti visas tuo metu kilusias mintys (jos gali būti ir padrikos). Rašykite kasdien, kol palengvės.
