Panašumai gali pakelti ne tik nuotaiką, bet ir tapti pragyvenimo šaltiniu. Istoriniams filmams kine graibstomi aktoriai, kurie perpranta ne tik manieras, bet ir išoriškai primena vaidinamą asmenybę. Pagrindiniams filmų veikėjams samdomi dubleriai, kaskadininkai, tačiau ir realybėje sklando įvairių teorijų apie diktatorius, kurie samdosi savo antrininkus ir treniruoja juos reprezentacijai kalbose, svarbiuose susitikimuose, ligos ar net pavojaus atveju.
Pavyzdžiui, Ukrainos žvalgyba skelbia, kad Putinas turi bent tris dublerius, kuriems buvo atliktos plastinės operacijos, kad jie būtų panašūs į jį. Pasaulio platybėse tikriausiai visi turime į save panašų antrininką, tačiau iš kur kyla noras būti panašiais į kitus, net jei tai neduoda tiesioginės naudos?
„Apskritai žmonės mėgsta tuos, kurie panašūs į juos, – sako VU psichologijos mokslų daktarė, psichologė Vita Mikuličiūtė. – Ir kuo tas žmogus panašesnis į mus, tuo jį labiau mėgstame. Yra daugybė tyrimų, kurie tą įrodo. Tarkime, viename tyrime tiriamieji turėjo parašyti rašinėlį apie save ir vėliau tas rašinėlis buvo arba modifikuojamas taip, kad tik iš dalies primintų tai, ką žmogus apie save rašė, arba visiškai pakeičiamas, arba truputį keičiamas, kad išliktų toks, kokį žmogus parašė. Rašinėliai po to vėl buvo duodami žmonėms ir jų klausė, su kuriuo asmeniu, kuris aprašytas, norėtų bendrauti. Tiriamieji rinkdavosi tuos, kurie buvo panašiausi į juos. Ir kuo tas aprašytas asmuo buvo panašesnis, tuo labiau jie norėdavo bendrauti. Tai natūralus, žmogiškas noras ieškoti panašumų, mėgti tuos, kurie panašesni į mus. Žavėtis kitu, laikyti idealu kitą yra labai žmogiška. Net ir išvaizda, kaip apsirengti, domėtis ir pan., gali veikti kaip įkvėpimas“.
Psichologė priduria, kad drastiški pokyčiai, pavyzdžiui, jeigu žmogus pradeda darytis plastines operacijas, kad būtų į kažką panašus, neskamba gerai.
„Jeigu kalbėtume apie paauglystę, tai šiame etape būti panašiu į kitus, pritapti, yra labai stipriai išreikšta. Turėjau pacientę, kuri eidama į kitą mokyklą susižinojo, kaip klasėje vaikai rengiasi, kokią kuprinę nešioja ar kokios muzikos klausosi. Ji per vasarą pasiruošė ir jai mokykloje sekėsi gerai, tačiau jautė, kad nebuvo savimi. Kai žmogus jau per daug nori pritapti, patartina kreiptis į psichologą ar psichoterapeutą. Sakyčiau, kad kiekvieno žmogaus tikslas yra atskleisti savo individualumą, būti tuo, kuo esi, suprasti, kad tu neprivalai, ir kad nėra nieko gero būti labai panašiam į kitą“, – teigia V.Mikuličiūtė.
