Egzaminai negąsdina moksleivių tų šalių, kur per visus mokslo metus atliekamos užduotys, analogiškos egzaminams. Tada egzaminų formatas tampa rutina, kuri moksleiviams nekelia ypatingo streso.
Tačiau kol tokie paprasti dalykai mūsų švietimo sistemoje yra tik siekiamybė, o artėjantys egzaminai atrodo kaip vienas didžiausių gyvenimo išbandymų, kalbamės su psichologe, kaipgi moksleiviams bei jų tėvams išgyventi šį laikotarpį.
– Kiek nerimauti prieš egzaminus yra normalu?
– Jausti tam tikrą jaudulį ir nerimą prieš atsiskaitymus, ypač baigiamuosius egzaminus, yra žmogiška. Tačiau tėvai turėtų susirūpinti, jei pastebi, kad abituriento ar abiturientės jaudulys dėl artėjančių egzaminų nebėra „sveikas“: pasikeičia kasdieninio gyvenimo įpročiai, miego ir poilsio režimas, labai sumažėja, ar priešingai, stipriai išauga apetitas, atsiranda įvairių somatinių skausmų.
Nors tam tikras nerimo lygis gali palengvinti egzamino laikymą, moksleivis susikoncentruoja ir susikaupia, tačiau kai jaudulys pernelyg didelis, jis gali turėti ir neigiamą poveikį egzamino rezultatams. Taip atsitinka, nes stiprus nerimas sukelia tam tikras kognityvines, emocines ir fiziologines organizmo reakcijas, kurios gali „užšaldyti“ protą.
– Ko iš tiesų labiausiai bijo abiturientai? Ar suprasta baimė gali padėti ją įveikti?
– Kai bandome suprasti abiturientų jauseną ruošiantis baigiamiesiems egzaminams ir jų metu, labiau tiktų sąvokos „yra susirūpinę“, „išgyvena stresą“, „nerimauja“ nei „bijo“. Paprastai bijome kažko konkretaus, pavyzdžiui, kokių nors gyvūnų (vorų, gyvačių), tam tikrų vietų (aukščio, uždaros erdvės) ir pan.
Kai mes esame susirūpinę ir nerimaujame, ši būsena kyla dėl neaiškaus ir nesuprantamo pavojaus. Taip dažniausiai yra ir artėjančių egzaminų atveju.
Vieni abiturientai yra mažiau susirūpinę ir nerimauja, kiti – daugiau. Nėra vienintelio paaiškinimo, kodėl taip yra. Nors Lietuvoje ir stokojame mokslinių tyrimų šia tema, tačiau galime remtis užsienio kolegų darbais. Pavyzdžiui, airių mokslininkai Banks ir Smith (2015) labai tiksliai apibūdino abiturientų savijautą viena fraze: „Kai visas tavo gyvenimas priklauso nuo to.“
Moksliniais tyrimais nustatyta, jog merginos išgyvena didesnį stresą dėl egzaminų nei vaikinai. Švedų mokslininkai šiuos lyčių skirtumus mėgina paaiškinti įdomia prielaida, jog nerimauti dėl egzaminų ir patirti stresą gali būti ir „užsikrečiama“ – draugių grupėje paplinta tarsi koks panikos virusas.
Tyrimai taip pat rodo, jog dažniau padidintą nerimą patiria tie abiturientai, kurie taiko į emocijas orientuotą įveikos strategiją nei į problemos ar užduoties sprendimą.
Tai reiškia, jeigu abiturientas laikosi į problemą ar į užduotį orientuotos įveikos strategijos, jis pasitelkia jauduliui sumažinti ir jį kontroliuoti konkrečius veiksmus: įsisąmonina, dėl ko nerimauja (pavyzdžiui, ar užteks laiko, ar spėsiu suplanuoti, parašyti ir pasitikrinti savo rašinį), įvardija savo nerimo priežastį artimiesiems ir taip pasitelkia kitų asmenų – tėvų, draugų, mokytojų ar specialistų socialinę emocinę paramą.
Moksliniais tyrimais nustatyta, jog merginos išgyvena didesnį stresą dėl egzaminų nei vaikinai.
Kai kartu apgalvojamos alternatyvos, kaip įveikti tai, dėl ko išgyvenama (kaip valdyti duotą laiką, kaip jį paskirstyti ir pan.) ir sudaromas konkretus veiksmų planas, sumažėja nerimas. Kai jis neapibrėžtas, neaišku, kaip ir ką reikia suvaldyti.
– Kokias tipines klaidas daro tėvai artėjant egzaminams ir priverčia vaikus jausti dar didesnę įtampą? Ar pernelyg didelis jaudulys, baimė gali pakenkti egzaminų rezultatams?
– Pasitaiko, jog būtent tėvai ir mokytojai savo susirūpinimu bei nerimu dėl egzaminų užkrečia abiturientus. Kartais suaugę net gąsdina moksleivius, kas bus jei jie neišlaikys arba prastai išlaikys egzaminus. Užuot pasidomėję ir paklausę, ar vaikui reikia pagalbos, paramos, sukuria dar didesnę įtampą.
Per aukšti, neadekvatūs mokytojų ir tėvų lūkesčiai yra stiprus išorinis spaudimas, kuris dažnai ir yra nesėkmės priežastis. Ir priešingai, kuo didesnį tėvų ir mokytojų palaikymą bei paramą jaučia abiturientas, tuo mažiau streso jis jaučia, tuo geresnė jo savijauta.
Dar XIX a. pabaigoje psichologijos genijus Williamas Jamesas yra pasakęs, kad „nerimas ir baimė visada reiškia asociacijų trukdymą ir pajėgų praradimą“. Taigi, kuo labiau žmogus nerimauja, tuo sunkiau jam susikaupti, prisiminti.
Ir šiandien siūlyčiau besiruošiantiems egzaminams moksleiviams prisiminti šio mokslininko patarimus: „Lygiai taip, kaip dviračio grandinė gali būti pernelyg įtempta, taip ir Jūsų rūpestingumas ir sąžiningumas gali būti toks didelis ir „įtemptas“, kad ima stabdyti jūsų proto tėkmę.“
Vadinasi, būtina atsipalaiduoti. Juk atsakinėdami labiausiai susijaudina tie moksleiviai, kurie galvoja apie tai, kad jiems gali nepasisekti, ir jaučia didelę savo veiksmo svarbą. Geriausiai atsakinėja dažnai tie, kurie yra abejingiausi.
– Gal galite duoti keletą praktinių patarimų, kaip tėvai galėtų pagelbėti vaikams išgyventi šį periodą? Ar teisinga jaunuolius atleisti, pavyzdžiui, nuo buities darbų, ar priešingai, rutina turi išlikti?
– Pasiruošimo egzaminams ir egzaminų laikymas nėra sirgimo laikotarpis. Tai laikas, kai tikrinamos moksleivio žinios bei jų panaudojimas, kurios turėjo būti įgytos nuosekliai mokantis.
Kasdienė rutina leidžia išlaikyti emocinę pusiausvyrą, todėl tėvai neturėtų jos keisti. Abiturientas neturėtų būti atleidžiamas nuo jo įprastų pareigų namuose – išnešti šiukšles, nusivalyti dulkes, išsiplauti indus ir t. t.
Kartais tėvai imasi nereikalingos globos. Pavyzdžiui, egzaminams besiruošiantis sūnus ar dukra, užuot valgęs prie stalo kartu su šeimos nariais, kaip kad buvo įprasta, dabar sulaukia paslaugiai atnešto maisto į savo kambarį ir nuolankių raginimų: „Tu tik mokykis.“
Per aukšti, neadekvatūs mokytojų ir tėvų lūkesčiai yra stiprus išorinis spaudimas, kuris dažnai ir yra nesėkmės priežastis.
Jei mokykloje nebuvo išmokta efektyvių mokymosi įgūdžių, tai laikini atleidimai namuose nuo pareigų ar įprastų šeimos ritualų kažin ar išgelbės situaciją. Atvirkščiai, būtinos trumpos pertraukos, laikas sau, nes atsitraukus nuo mokymosi proceso, informacija įsimenama daug geriau.
Tėvų skleidžiama ramybė ir palaikymas, vaiko būsenos priėmimas ir supratimas, kasdienė rutina ir veiklos ir yra tie apsaugos veiksniai, kurie padės abiturientui šiuo laikotarpiu.
– Ar ilgas mokymasis, net naktimis, gali būti naudingas? Kaip mokytis paskutinėmis dienomis prieš egzaminus?
– Miego trūkumas neigiamai veikia mūsų savijautą, o kartu ir mokymosi rezultatus, todėl galima drąsiai teigti, jog mokymasis naktį nėra nei naudingas, nei produktyvus.
Nors mūsų smegenys sudaro tik apie 2 proc. bendros kūno masės, tačiau sueikvoja apie 30 proc. energijos. Todėl tinkama mityba (ypač praturtinta polinesočiosiomis rūgštimis) yra būtina mūsų kūnui kaip geras kuras automobiliui.
Jei į automobilį įpilsime prasto kuro, kažin ar jis toli nuvažiuos. Taip ir su mūsų organizmu. Jam reikia poilsio. Mokymosi rezultatai bus daug geresni išmiegojus 7–9 valandas ir sveikai maitinantis. Dienos metu sukaupta ir įgyta informacija miegant yra pertvarkoma, sisteminama, konsoliduojama, todėl miegas yra viena iš būtinų sąlygų mūsų įgytoms žinioms „nugulti“ į ilgalaikę atmintį.
Tinkamo mokymosi neįmanoma išmokti per kelias dienas, tai visos veiklos mokykloje rezultatas. Mokymosi įgūdžiai yra formuojami mums mokantis ir ieškant tinkamiausių strategijų.
Deja, nėra vieno recepto, kaip efektyviai mokytis, nes tam įtakos turi ir žinių, kurias reikia išmokti, specifiškumas. Vienos mokymosi strategijos labiau tinka kalbų mokymuisi, kitos – tiksliųjų mokslų disciplinoms.
Bet kuriuo atveju, mokantis yra svarbu: mokymąsi paskirstyti laike, stengtis suteikti kuo daugiau prasmių įsimenamai informacijai, pasitelkti įvairias analogijas, metaforas, santraukas, schemas, vaizdinius... ir kurti kuo daugiau asocijacijų, susieti naujas žinias su jau turimomis, ypač su savimi ir savo sėkme.
– Jei ištiko rezultatai prastesni nei tikėtasi, nei siekta, kaip tą vadinamą nesėkmę geriausia išgyventi ir gal net paversti sėkme?
– Dažnai esame ne tik savo, bet ir kitų lūkesčių „įkaitai“. Tačiau ne visada mus lydi sėkmė. Kad ir kaip norėtume viską sukontroliuoti ir numatyti, pasitaiko situacijų ar aplinkybių, kurios nepalankios mums. Prastesni nei tikėtasi egzaminų rezultatai gali ne tik nuliūdinti, bet ir sukelti tam tikrą psichologinę krizę.
Tačiau kiekviena krizė yra posūkio taškas – joje slypi ir pavojus, ir galimybė augti. Kiekvienas abiturientas turėtų būti pasiruošęs ne tik planą A – sėkmingų rezultatų ir išsipildančių lūkesčių atveju, bet ir planą B – ką darysiu, jei rezultatai bus ne tokie, kokių tikiuosi.
Dažnai galimos nepalankios situacijos numatymas padeda ją įveikti. Krizės įsisąmoninimas leidžia asmeniui augti, priėmti tinkamus sprendimus, ieškoti išeičių. Jei pačiam nepavyksta susitvarkyti su ištikusia krize, būtina kreiptis pagalbos, kad išgyvenama nesėkmė nevirstų pavojumi – mintimis, kad esu nieko vertas, mintimis apie savižudybę ir destruktyviu elgesiu.
Prastesni nei tikėtasi egzaminų rezultatai gali ne tik nuliūdinti, bet ir sukelti tam tikrą psichologinę krizę.
Norėčiau atkreipti dėmesį, jog šalyse, kuriose besimokantieji dažnai laiko egzaminus viso ugdymosi proceso metu, analogiškus užduotims ir laiko limitui kaip ir baigiamieji egzaminai, besimokantieji išgyvena mažiau jaudulio ir mažiau nerimauja, nes nerimaujama ir jaudinamasi dėl to, ko nežinoma, kam negalima pasiruošti, ko negalima numatyti, išbandyti ir kontroliuoti.
Kiekvienais metais laikydami analogiškus baigiamiesiems egzaminams atsiskaitymus, vaikai išmoksta strategijų, kaip valdyti ir paskirstyti laiką, kaip atlikti užduotis ir pan. Tai tampa pakankamai automatizuotu įgūdžiu.
Kaip pasakė viena buvusi dvyliktokė, „nepatyriau egzaminų streso, nes nuo pat pirmos klasės dalyvavau įvairiose olimpiadose, kurių metu išmokau valdyti ir paskirstyti duotą laiką, kiek jo skirti užduoties planavimui, atlikimui ir pasitikrinimui, kokias strategijas taikyti norint „atblokuoti“ informaciją. Olimpiadinė patirtis išmokė kontroliuoti situaciją“. Remtis asmenine patirtimi gali ir kiekvienas abiturientas.
