Tiek mokyti atžalą atpažinti jausmus, tiek ir nusiraminti, jos tikinimu, galima išėjus pasivaikščioti ar žiūrint filmą, skaitant.
Efektyvu vaiko pasiteirauti, ką, jo vertinimu, reiškia vieno ar kito praeivio kūno kalba, kaip galėtų jaustis knygos veikėjas ir pan.
Visuomet galima situaciją pamodeliuoti ir paklausti, kaip vieno ar kito herojaus vietoje jaustųsi pats vaikas, o gal jau jautė, gal jam jau buvo panašiai nutikę.
Sužinojęs apie metodikas, padedančias suvaldyti pyktį ir leidžiančias sugrįžti į save, jis geriau tvarkysis su emocijomis ir suvoks, kokia didelė emocinio intelekto svarba gyvenime.
– Kodėl svarbu nenumoti ranka į emocinį vaikų raštingumą, kaip savaime suprantamą dalyką?
– Daugelis tėvų akcentuoja akademinę vaikų sėkmę. Šiuo atveju svarbu pastebėti, kad emocinis ugdymas yra labai susijęs su akademiniais pasiekimais.
Brandos egzaminų dalis vaikų neišlaiko ne todėl, kad nepasimokė, o todėl, kad nesugebėjo susitvarkyti su stresu ir nerimu, kylančiu dėl egzaminų laikymo.
Ne visi vaikai gyvena aplinkoje, kur suaugusieji elgiasi brandžiai, todėl ir kyla poreikis kalbėti apie emocinį raštingumą ir jo mokyti.
Pamačius egzamino lapą, jiems sukyla stresas: galva tampa tuščia ir minčių joje nebelieka.
Šioje situacijoje labai gelbsti nuo mažens ugdomos įvairios nusiraminimo technikos.
Kitas momentas – kuris iš tėvų, auginančių atžalas, nepasvajoja, kad jo vaikui sektųsi, kad jis sukurtų brandžius tarpusavio santykius, sėkmingai studijuotų ar susirastų mėgstamą darbą. Emocinis raštingumas šiuo atveju taip pat labai gelbsti.
– Kaip apibūdintumėte emocinį raštingumą? Kas tai yra?
– Tai sugebėjimas pažinti save ir gebėjimas atpažinti, kodėl man kyla įtampa ar stresas, susivokimas, ko tuo metu imtis, kaip save nuraminti, taip pat tai sugebėjimas išlaikyti ilgalaikius santykius ar gebėjimas rasti kompromisą nuomonėms išsiskyrus, įvykus konfliktams.
Suaugusiems ne mažiau svarbu nei vaikams gebėti nusiraminti.
– Kur ir kaip galima to išmokti?
– Kiekvienas mūsų patenka į situacijas, kuriose norisi ant karštųjų sureaguoti, tuomet labai praverčia metodai, padedantys nusiraminti.
Su mokytojais pajuokaujame, kad bet kuriame prekybos centre piko valandų metu galima praktikuoti nusiraminimo technikas.
Viskas, ko reikia, nueiti ir atsistoti į pirkėjų eilę prie kasų. Ji juda labai lėtai: kam nors iš rankų būtinai iškrenta pirkiniai, kas nors ima erzintis, galiausiai kas nors nesusivaldęs pratrūksta ir ima lieti emocijas, nė nepajunti, kaip pats vėluoji namo (juokiasi).
Tai labai geras laikas pagalvoti apie ką nors raminančio, įsivaizduoti, kad esi prie jūros ar pievoje, pamėginti giliau įkvėpti ar paskaičiuoti.
– Ar tiesa, kad mokytis emocinio raštingumo ne per vėlu, kad ir kiek tų metų bebūtų?
– Taip jau nutinka, kad vaikai, parsinešdami iš mokyklos išmoktas pamokas, pasidalina su namiškiais tuo, kas jiems veikia.
Pirmokė, pasimokiusi nusiraminimo technikų, mamos blynams prisvilus ir šiai karščiuojantis sako: pakvėpuok, o jei tai nepadės, paskaičiuok.
Taigi šis pavyzdys iliustruoja, kad ne vien vaikai mokosi iš tėvų, tėvai taip pat gali pasimokyti iš vaikų. Emocinio raštingumo mokytis ne vėlu bet kokiame amžiuje.
Tai ir ryškėja visuomenėje: knygynuose vis gausiau literatūros šia tematika, žmonės lanko kursus, viešas paskaitas, – sąmoningumo daugėja.
– Apie emocinį raštingumą kalbama jau ne vieną dešimtmetį, pasaulyje ši tema yra pasiekusi tam tikrą piką, Lietuvoje jos aktualumas taip pat kyla. Kaip nusakytumėte to poreikį ir aktualumą visuomenėje?
– Emocinis intelektas yra gana platus terminas, apimantis daug gebėjimų, kurie reikalingi tiek vaikams, tiek suaugusiems žmonėms.
Savybės, patenkančios į emocinio intelekto spektrą, padeda geriau atpažinti savo jausmus, juos suprasti, suvokti, kaip jaučiasi kitas žmogus.
Tai gali pagelbėti ir numatant savo sprendimų pasekmes, priimant atsakingus sprendimus. Šios savybės reikalingos tam, kad visuomenės nariai galėtų sutarti tarpusavyje.
Nemaža dalis šalies mokyklų taiko įvairias emocinio ugdymo programas, na, o šios srities ekspertai pataria ugdyti emocinį raštingumą vis ankstesniame amžiuje.
– Jei emocinio raštingumo mokomės iš pavyzdžių, ar reikia apie jį kalbėti visuomenėje? Gal jis išmokstamas intuityviai?
– Daug dalykų vaikai perima iš savo aplinkos intuityviai, bet žinant, kad ne visi gyvena aplinkoje, kur suaugusieji elgiasi pakankamai brandžiai, kyla poreikis kalbėti apie emocinį raštingumą ir vaikus jo mokyti.
– Kokios savybės svarbiausios kalbant apie emocinį raštingumą?
– Labai svarbu sugebėti atpažinti savo jausmus: kada liūdžiu, kada pykstu ar esu sunerimęs? Iš kokių ženklų ir kūno pojūčių galiu tai suprasti? Tai padeda suprasti, kaip jaučiasi ir kiti žmonės.
Iš jų mimikos, balso tembro ir kūno ženklų galiu daug sužinoti.
Ne mažiau svarbus ir savitvardos gebėjimas (kiek sugebu valdyti savo jausmus?), nors jausmai ir kyla spontaniškai (mes nesirenkame, kaip jaustis), klausimas yra, ką su ta jausena darome?
Ar žinome supykę, kaip nusiraminti? Kokį nusiraminimo metodą naudojame: kvėpuojame, skaičiuojame, išeiname į kitą kambarį, pabėgiojame ar paklausome muzikos?
Dar viena itin svarbi savybė yra gebėjimas priimti atsakingus sprendimus, t.y. numatyti savo elgesio pasekmes.
Jei mane kas nors mokyklos koridoriuje užkliudė, gal verta atsisukti ir pasakyti: tu mane užkliudei, man nemalonu. Gal pasigirs atsiprašymas?
Nebūtinai tą jausmą išveikti per impulsą (pasivijus trinktelti ar apskųsti mokytojai). Tai ir yra gebėjimas numatyti savo elgesio pasekmes.
– O kaip reikėtų ugdyti emocinį raštingumą?
– Svarbu, kad tėvai, auklėtojai ir mokytojai išmokytų vaiką savo elgesiu atspindėti tai, ką jis jaučia.
„Pradėjęs rašyti kontrolinį labai pasimetei? Galvoje kilo sumaištis? Išsigandai?“ – svarbu padėti vaikui suvokti ir įsivardinti tai, kaip jis jaučiasi.
– Ką patartumėte tėvams, kuriems emocinis atžalų raštingumas ne vis vien?
– Tėvams verta pasidomėti, kokiu būdu su jų vaikais yra dirbama darželyje ar mokykloje, kokie ten metodai taikomi, pagal kokias taisykles jų vaikai mokomi gyventi.
Pagal tas pačias taisykles auklėti atžalas gali ir tėvai: bendradarbiaujant ugdymo įstaigai ir šeimai, įgūdžiai formuojasi greičiau.
Pastaruoju metu tėvai vis daugiau dėmesio skiria emociniam vaikų raštingumui.
Ateinantys į konsultacijas tėvai būna daug pasiskaitę šia tema, daug ką išbandę. Ne visada viskas pasiseka iš pirmo karto, dažniau reikia palaikymo, pabuvimo su tomis nesėkmėmis.
– Ne kartą yra tekę girdėti, kaip tėvai, ragindami vaiką apsiginti, skatina trenkti atgal jį užgavusiam bendramoksliui ar darželio draugui. Kas seka iš tokios elgsenos?
– Na, smurtas tikrai nėra tinkamas kelias... Gal draugas užgavo netyčia?
Daug svarbiau, kad įvykus kam nors, kas vaiką skaudina, šis pasakytų: man nemalonu, prašau liautis. Jei situacija leidžia, nusisuktų ir nueitų. Taip pat svarbu su vaiku padiskutuoti, padėti jam išbūti su užklupusiais jausmais.
Nereikėtų trenkti atgal. Bet, jei skriauda kartojasi, svarbu pasitelkti suaugusįjį. Papasakoti žmogui, kuriuo vaikas pasitiki, kad su juo elgiamasi netinkamai, nebijoti paprašyti pagalbos.
– Ar dar prisimenate, kada pati pajutote, kokia svarbi žmogaus gyvenime empatija?
– Sulaukusi pilnametystės, nuėjau į „Jaunimo linijos“ kursus. Ten penkerius metus savanoriavau ir pajutau, kokia svarbi žmonėms empatija.
Kaip svarbu, kad būtų, kas atjaučia, supranta ir pasako, koks tu svarbus. Empatija gali būti gydantis santykių aspektas, kuomet drauge esantiems gera.
Matyt, tai ir nulėmė, kad po vidurinės mokyklos pasirinkau psichologijos studijas. Po to sekė darbas Paramos vaikams centre, būtent jis ir atnešė į Lietuvą emocinio lavinimo programą.
Pradėjusi dirbti su ja, ėmiau gilintis ir į emocinį raštingumą, į tai, kaip dirbti su mokytojais ir padėti jiems šiuos įgūdžius lavinti.
Gera žinia ta, kad mokytis emocinio raštingumo progų atsiranda vis anksčiau ir anksčiau.
Galbūt tai paklos pamatus kitokiai, sąmoningesnei, gebančiai labiau atjausti ir bendrauti tarpusavyje, kartai.
– Kaip manote, ar pakankamai dėmesio emociniam raštingumui skiriama mūsų švietimo sistemoje?
– Nuo ateinančių mokslo metų mokyklose pedagogai dirbs su vaikais lavindami įvairius jų socialinius įgūdžius, taikydami bendrą programą.
Taip pat pastiprinti įgūdžius bus galima programose, kuriose dirbama su emociniu ugdymu.
Visada bus labiau emociškai išsilavinusių, na, bus ir tokių, kuriems tai kels sunkumų.
