„Manau, labai svarbu nenutylėti ir klausiančiam, kada turėsite vaikų, suteikti grįžtamąjį ryšį apie jo netaktą, kad kitą kartą prieš klausdamas būtų atidesnis“, – nejausti nepatogumo ir nenuryti nelaukto įkyruolio klausimo vaikų susilaukti negalinčias poras ragina psichologė Romena Kačinienė.
Šešiolika metų psichologinę pagalbą poroms, patiriančioms sunkumų susilaukti vaikų, teikianti ir šias poras konsultuojanti specialistė nevaisingumą tapatina su žmogaus netektimi: „Žmonės, negalintys susilaukti atžalų, su tuo labai sunkiai susitaiko: pyksta, liūdi, nesijaučia visaverčiai, sunkiau bendrauja su aplinkiniais, ilgainiui praranda pasitikėjimą savimi.
Nevaisingų problema labai asmeniška, o kai prisideda visuomenės spaudimas, tėvų ir giminaičių lūkesčiai, noras džiaugtis vaikaičiais, kompleksuojama dar daugiau.“
– Kodėl poros nevaisingumą tapatina su žmogaus netektimi?
– Nepavykę mėnesiai, nepavykusios gydymo procedūros, persileidimai ir yra pačios tikriausios netektys – žmonės gedi, išgyvena intensyvų skausmą ir liūdesį.
Šiuo atveju jų netektys dar yra nematomos ir daugybinės, pasikartojančios.
– Jausdamos visuomenės spaudimą todėl, kad negali susilaukti atžalų, nevaisingos poros tarsi priverstos teisintis... Ar įmanoma to išvengti?
– Nors netaktiškų klausimų vis dar pasitaiko, manau, visuomenė tapo daug tolerantiškesnė visais socialiniais klausimais.
Žmonės niekam nėra skolingi savo istorijos, todėl prieš nieką nereikėtų teisintis ar aiškintis. Užtektų atvirai pasakyti, kad nenorite apie tai kalbėti.
Manau, labai svarbu nenutylėti ir klausinėtojui suteikti grįžtamąjį ryšį apie netaktą, kad kitą kartą prieš klausdamas jis būtų atidesnis.
– Ką patariate į jus besikreipiančioms poros, ką atsakyti artimiesiems, kai skauda ir leistis į detales mažiausiai norisi…
– Vieniems klausinėtojams tikrai rūpi, jie nuoširdžiai domisi jūsų planais ir savijauta, kiti tiesiog smalsauja, ar bando palaikyti pokalbį pirma pasitaikiusia tema.
Dažniausiai atsivėrus labai palengvėja, išnyksta paslaptis tarp žmonių, bet kitais kartais padaugėja dėmesio, klausimų, patarimų, todėl svarbu įvertinti, su kuo atvirai kalbatės.
Nevaisingųjų problema labai asmeniška, o kai prisideda visuomenės spaudimas, tėvų ir giminaičių lūkesčiai, noras džiaugtis vaikaičiais, kompleksuojama dar daugiau.
– Kaip tokioms poroms gelbstite?
– Pagrindiniai darbo su pacientais tikslai yra padėti jiems įveikti nevaisingumo ir gydymo stresą, atskleisti ir sustiprinti jų resursus,
Sprendžiame ir bet kuriuos kitus kasdienius jų rūpesčius. Dalis porų sugrįžta po gimdymo, jau su tėvystės klausimais.
Kai vaikai ilgai laukti ir planuoti, tiek nėštumas, tiek motinystė būna pajautrinta ir nerimastinga, tad antrus metus vedu paramos grupę mamytėms.
Taip pat teikiu asmenines ir porų konsultacijas, vedu gyvas ir nuotolines paramos grupes moterims.
– Kaip patariate save stiprinti ir motyvuoti, kad žmonės nepalūžtų šiame kelyje?
– Pagrindiniai resursai, iš kurių žmonės semiasi stiprybės įveikdami nevaisingumą, yra darnūs santykiai poroje, palaikanti aplinka, artimieji, draugai, prasmingas darbas, kokybiškas laisvalaikis.
Na, ir svarbiausia – atjaučiantis ir palaikantis santykis su savimi.
– Matyt, gana dažna situacija, kai savų atžalų negalintys susilaukti sutuoktiniai svarsto įsivaikinimo galimybę?
– Žinoma, sprendimas įsivaikinti ar tapti globėjais yra nuostabus būdas tapti tėvais ir dalis porų šį kelią pasirenka. Tačiau, pirma, tai nėra nevaisingumo gydymo būdas ir tai neturėtų virsti kompensacija.
Antra, globos ir įsivaikinimo procesas Lietuvoje nėra toks paprastas, mano praktikoje šiuo metu poros vaikelio laukia po keletą metų, tikrai nėra taip, kad užtenka praverti duris ir pasiimti.
– Kaip žmonės gyvena, jei jiems taip ir nepavyksta susilaukti atžalų?
– Jie gyvena taip, kaip gyveno iki tol – be vaikų. Lengviau susitaiko tie, kurie užpildo savo gyvenimą kitais jiems svarbiais, įdomiais ir prasmingais dalykais.
Išeitis šioje situacijoje yra ieškoti kitos prasmės gyvenime.
Ne vietoje vaikų, bet šalia jų planavimo. Gyvenimas turi išlikti įdomus ir prasmingas!
