Psichologė-psichoterapeutė Aina Adomaitytė sako, kad yra normalu, jog mus paveikia žinomų žmonių mirtys.
„Apie žinomus asmenis esame daug girdėję, kiti net tikslingai seka jų gyvenimo įvykius, domisi. Žinomi žmonės, pasisakydami vienokiomis ar kitomis temomis, formuoja ir tam tikros visuomenės dalies nuomonę, pasirinkimus. Visais laikais būdavo tam tikra visuomenės dalis stebima labiau nei kiti – ar tai būtų monarchija, ar politiniai asmenys, ar kokio judėjimo iniciatoriai, ar mokslininkai, ar ekonomistai.
Visa tai priklauso nuo pasaulyje ar toje šalyje vykstančių įvykių, kaip, tarkime, vykstant karui sekame politologų, karo ekspertų pasisakymus, nes visiems svarbus saugumo klausimas.
Jau keletą metų nuomonės formuotojai darosi vis svarbesni ir labiau matomi. Jie kuria madų, elgesio, politines ar religines tendencijas ir visiškai logiška, kad su jais tapatinamės.
Jei kalbėtume apie netikėtą Agnės mirtį, ji Lietuvos visuomenėje buvo nuolat aktyvi daugiau kaip 20 metų. Turbūt kiekvienas ją žinome iš skirtingų jos gyvenimo įvykių, kaip mados ekspertę, receptų knygos autorę, mamą, auginančią savo sūnų, partnerę ir patarėją visais klausimais – kokias kalėdines dovanas rinkti, kaip derinti aksesuarus prie drabužių, kodėl reikia nebijoti kreiptis psichoterapinės pagalbos iškilus įvairiems gyvenimo sunkumams“, – kalba Lietuvos psichologų sąjungos prezidentė.
– Kodėl net nepažįstamo žymaus žmogaus mirtis taip sukrečia? Kas už to slypi?
– Mirties žinia visada atveria mūsų pačių išgyventą skausmą dėl netekties, likusias žaizdas. Tuo pačiu parodo ir gyvenimo laikinumą bei trapumą. Kai kurie mūsų tai išgyvena „matuodamiesi“ mirusiojo artimųjų skausmą, nes patys žinome tokio skausmo sunkumą iš savo patirčių. Mes suvokiame, kad žmogaus gyvenimas nuo vaikystės iki senatvės turi savo etapus, todėl atrodo, kad mirtis įvyksta tik senatvėje. Sunku priimti, kai nutinka kitaip.
Įprastai sveikas, aktyvus žmogus negalvoja apie mirtį, o gyvena gyvenimą, ir tai normalu. Galima net sakyti, kad dovana nežinoti savo gyvenimo trukmės, bet, kai susimąstome, suvokiame, kad tai priklauso nuo mūsų, todėl stengiamės rūpintis savo fizine ir psichine sveikata, bandome siekti geresnio gyvenimo būdo ir kuo ilgiau ir sveikiau gyventi.
Mirties žinia visada atveria mūsų pačių išgyventą skausmą dėl netekties, likusias žaizdas.
Sužinojus apie žymaus žmogaus mirtį patiriame ne tik sukrėtimą, bet ir iš naujo peržiūrime tiek savo, tiek savo artimųjų ar mums svarbių žmonių gyvenimo laikinumo klausimą. Galima sakyti, kad kito žmogaus mirtis mums iškelia egzistencinius klausimus ir dažnai bent kuriam laikui pasidarome atidesni savo egzistencijai, daugiau skiriame dėmesio gyvenimo kokybei, ieškome, kaip prasmingiau išgyventi kiekvieną dieną, labiau norime pajausti gyvenimą, o ne tik atlikti tam tikras funkcijas.
– Kodėl esame linkę tapatintis su žymiais žmonėmis?
– Žmogus nuo pat paauglystės tapatinasi su autoritetais – tai gali būti tiek sportininkas, tiek muzikos žvaigždė ar aktorius. Tas tapatinimasis su kitu asmeniu – tai pavyzdys, ko mes norime siekti, noras į kažką lygiuotis. Kodėl atsiranda nuomonių formuotojai? Nes mums reikia su kažkuo pasitarti visais gyvenimo klausimais ir tai darydami, tarsi gauname savo elgesio patvirtinimą, kad tai, ką darome, neiškrenta iš konteksto, kad esame tokie, kaip visi kiti.
– Ar žinomo žmogaus mirties faktas tampa vienadieniu sukrėtimu ar realiai darančiu įtaką jo nepažįstančių žmonių gyvenimams?
– Žinomo žmogaus netektis dažniausiai ilgiau matoma žiniasklaidos priemonėse, todėl tas laikas išsitempia. Kitas dalykas, jeigu asmuo sekė tą žinomą žmogų, jo gyvenimą, natūralu, kad gedėjimas gali būti ilgesnis, kad domėsimės jo nueitu keliu, iš naujo įvertinsime, o gal tik dabar atrasime darbus, kuriuos jis paliko – knygas, muziką ir pan.
Mirtis supurto kiekvieną ir dažniausiai mes kažką pakeičiame savo gyvenime, tik vieni tai keičia labai trumpam, o kiti – ilgesniam laikui. Tie pokyčiai gali būti labai įvairūs, bet dažniausiai susiję su tuo, kad turime ketinimą labiau pajausti gyvenimą ir jį išnaudoti. Tačiau tai ne visada virsta realybe.
– Socialinėje erdvėje galima pamatyti įvairių reakcijų, liūdesio ir skausmo, tačiau tuo pačiu kai kurie žmonės piktinasi nepagarba netekčiai, kai šalia pasidalinimo netektimi pasitelkiama ir reklama.
– Jausmus mes šiais laikais parodome ne tik artimųjų aplinkoje, bet ir socialinėje erdvėje – ten dalinamės ne tik glamūriniu gyvenimu, bet ir sudėtingais jausmais. Tai gali būti pagalbos šauksmas, kai esame išsigandę, kažko netekę. Tuo dalinasi ir žymūs žmonės, tai visiškai normalu.
Netekties skausmas, gedulas paliečia mus skirtingai, bet patarčiau ne tik gedėti, bet ir gyventi.
Netekties skausmas, gedulas paliečia mus skirtingai, bet patarčiau ne tik gedėti, bet ir gyventi, prisiversti atlikti darbus, kuriuos privalote. Tai yra ir pasirūpinimas savimi ar artimuoju, kuris išgyvena netektį. Jeigu visada sportavote, ėjote į teatrą, renginius ir pan., nesustokite. Žinoma, visa tai darysite su visai kita emocija, bet svarbu funkcionuoti. Mes visi turime rasti motyvą, priemonę, kaip padėti sau ar kitam, kuriam tos pagalbos, kad jis nesustotų, reikia labiausiai.
– Su kokiais jausmais galime susidurti patyrę netekties faktą? Kaip susidoroti su užplūdusiomis emocijomis?
– Žmogaus mirtis sukelia daug stiprių jausmų, nes tai įvykis, kurio nė vienas nelaukiame ir nenorime. Todėl visada sužinojus apie mirtį būna netikėtumo, nepriėmimo, nuostabos ir šoko potyriai. Vėliau jau pereiname į kitus netekties ir išgyvenimo etapus. Bet visada su žmogaus mirtimi jaučiamas liūdesys, pasimetimas, sumišimas ir kiti stiprūs jausmai.
Gedintys po netekties žmonės nori pagalbos, tik yra labai pasimetę ir sumišę, todėl jos gali nepaprašyti. Mes turėtume visada pasiūlyti pagalbą – pokalbį, pasivaikščiojimą drauge, maisto pagaminimą, pasirūpinimą kitais šeimos nariais ar augintiniais, ar kitą kokį svarbų ir reikalingą veiksmą.
Esant netekties momentui svarbu sau leisti jausti, išjausti. Ašaros – tikra ir stipri emocija ir, jei norisi verkti, leiskite sau. Taip pat nestabdykite kitų ašarų ir nenuvertinkite jų. Verksmas – tai emocijų: pykčio, liūdesio, baimės ir kitų jausmų, išraiška. Tai jaučiamo streso išveika ir psichinės pusiausvyros atstatymo procesas.
Labai skatinčiau nestabdyti ašarų, o į kito ašaras reaguoti: aš su tavimi ir man gali parodyti savo jausmus; aš klausau tavęs, galime pasikalbėti; suprantu, jog tau sunku; normalu jausti liūdesį; gal nori, kad apkabinčiau tave; ir aš jaučiausi liūdnas, kai netekau ir pan. Pridėčiau ir tai, kad po netekties svarbu kuo greičiau grįžti į savo įprastą gyvenimą.