Sigita Valevičienė yra psichologė psichoterapeutė, jau kelis dešimtmečius ruošianti šeimas gimdymui, konsultuojanti moteris nėštumo metu, laikotarpiu po gimdymo. Ji taip pat yra porų terapeutė, o „Kalba mamos“ bendruomenėje kuria poros santykių prenumeratą.
Pokalbyje „Kalba mamos“ bendruomenės įkūrėja, to paties pavadinimo tinklalaidės autorė, žurnalistė Marija Keršanskienė kartu su S.Valevičiene aptarė bendruomenės svarbą motinystėje ir jos įtaką net ir poros santykiams.
– Kodėl motinystėje tiek daug vienišumo ir kodėl socialiniai ryšiai mums tokie svarbūs?
– Jei žiūrėtume, ką neuromokslininkai, evoliucijos mokslininkai, psichologai, biologai žino (iš esmės – visi specialistai, kurie tyrinėja mus – kaip žmones), pamatytume, kad jie visi sutaria vienu klausimu. Jie visi sako, kad mūsų smegenys sutvertos būti santykyje. Mes esame labai socialūs gyvūnai. Net jeigu esame introvertai, vis tiek mums reikia santykio. Kitas klausimas – kokio kiekio.
Ir vienišumas būdingas ne tik mamoms – šiuolaikinis žmogus labai vienišas, nors atrodytų, kad galimybių mes turime „n“. Būdų, kaip turėti daugiau laiko, mes turime daugiau nei anksčiau: mašinos greitos, elektroninį laišką greit nusiunčiame...
Prisiminkime, kaip santykį kurdavo mūsų protėviai. Jie neateidavo ir nesakydavo: „Na, dabar pabendraukime.“ Eidavo daržų ravėti, bulvių skusti, būdavo talkos, veiklos, kurios surišdavo ir susiedavo žmones. Tai niekada nebūdavo veiksmas pabendrauti. Bet tame, ką darydavo, žmonės visada būdavo gyvame santykyje.
Atsitiko tai, kad XX a. Lietuvoje mes persikraustėme į miestus ir pradėjome kurti santykį „aš, vyras ir vaikas (du vaikai)“. Mes nebeturime bendruomenės. Bet mūsų smegenys gyvena tame pačiame „mood'e“ – mums reikia bendruomenės.
Kai moteris tampa mama, sujautrėja vos aplinkos pojūtis. Ir tame jautrume yra sunku eiti į santykį. Tai rodo ir senosios tradicijos – kai moteris pagimdo vaiką, ne ji eina pas kitus, bet pas ją ateina kaimo moterėlės.
Pirmąjį pusmetį po vaiko gimimo moteriai yra labai sunku išjudėti, nes esi ir taip labai jautri. Ir va čia lenda kita tema, susijusi su motinyste, ir kodėl mamos taip keistai jaučiasi. Visas „instagramas“, žiniasklaida nuolatos kuria jausmą, kas yra gražu, vertinga.
Jau labai anksti (dar mokykloje) vaikas supranta, kad viskas yra orientuota į pasiekimus: uždirbti pinigų, turėti automobilį – banaliai skamba, bet ventorius yra į išorinius pasiekimus. Pagal tai mes išmokstame matuoti savo vertę.
Šeima yra gražus priedas, bet – ne tikslas. Savaime suprantamas dalykas. Pagalbinė priemonė gerai jaustis.
Socialiniuose tinkluose tie pasiekimai ypač svarbūs ir vertinami gerai: numetei kilogramą, nusipirkai naują suknelę, sukūrei verslą...
O mama tapusi moteris ima jaustis išmesta iš gyvenimo, iškritusi iš viso to „tikslo siekimo“ srauto. Visi bėga, o tu šalikelėje stovi. Negali prisijungti, nes turi vaiką. Tiesą sakant, gal net nori ten ir likti, bet negali, nes matai pro šalį „autostrada“ visus lekiančius.
– Kai apie tai kalba vaikų susilaukusios moterys ir jas girdi kitos, dar neturinčios vaikų, jas tikrai gali apimti baimė ir pasiryžimas vaikų turėti tik tada, kai jau viską gyvenime išbandysiu ir turėsiu. Nes susilaukus vaikų jau „viskas, kažkokia pabaiga“.
– Dalis tiesos tame yra. Jeigu pažiūrėtume į istoriją, moteris visada atlikdavo labai svarbią funkciją. Bet visi tie pokyčiai „atsitikę“ XX a., ką galima pavadinti „įvaldyta“ buitimi (skalbimo mašina, virtuvės kombainai, indaplovė ir t.t.) pakeitė moters gyvenimą. Nebeliko tiek daug reikalų, kurie be moters nevyktų. Anksčiau moterys ausdavo, verpdavo, o dabar indus į indaplovę gali sudėti ir vyras.
Maždaug 50 metų moteris nebelabai „pagauna“, kuo ji vertinga namų ūkio prasme. Dalis to socialinio nesaugumo iš to ir kyla: visą dieną su vaiku namuose praleidusi moteris jaučiasi neturinti ko papasakoti, „nieko nedaranti“.
Kol neturi vaikų, santykis eina per pokalbius apie darbą, keliavimą ir t.t. Ir, jeigu moteris visą laiką turėjo santykį su draugėmis per tuos dalykus, kaip aš vadinu – „šuntą“, bendrus dalykus, per kuriuos susirišame, santykyje nebemokame būti.
Motinystė – visiškai kita patirtis. Jeigu tavo draugės toliau keliauja, o tu namuose keiti vaikui sauskelnes, nebelieka tų išorinių dalykų, per kuriuos mes susirišdavome.
Bet tikras santykis – ne toks. Aš turiu vieną geriausių draugių, kuri neturi šeimos, vaikų. Mes visąlaik labai gerai sutarėme, visąlaik turime apie ką kalbėti ir stebimės: „Kaip įmanoma gyventi tokius skirtingus gyvenimus!“ Man įdomu, kaip ji gyvena, jai – kaip aš gyvenu.
Mes atradome, kad iš esmės visada šnekame apie tas pačias patirtis, tik turinčias skirtingas išraiškas. Mes abi šnekame apie vienatvę, santykius – gilumine prasme tai yra tas pats. Tik išoriškai skiriasi.
Psichoterapijos konsultacijose labai dažnai matau, kad moterys (beje, ir vyrai taip pat) kuria santykius per išorinius dalykus, nes tai – saugu. Mes nemokame tiesiog būti.
– Kartais atrodo, kad vaikams susirasti draugų ir draugauti lengviau.
– Taip ir yra. Kai mes užaugame, mes turime labai daug fantazijų, ko kitiems žmonėms iš mūsų reikia. Yra fenomenas, kai žmogus psichoterapijoje pradeda gilėti, pradeda save suprasti ir kitur girdėti. Tai susiję su gebėjimu atsiverti. Mes labai norime, kad ateitų kažkoks kitas žmogus, pvz., psichoterapeutas ir atvertų. Bet, kai noriu gilaus santykio, kyla klausimas, kaip tu to sieki? Ar tu atėjęs pas žmogų pasakoji, ką šiandien „paskrolinai“, ar gebi papasakoti, kuo gyveni? Didelė dalis žmonių to nedaro. „Ant to grėblio“, mano nuomone, labai dažnai ir užlipama motinystėje. Kai nuvertinama kasdienybė, tai – ką tu darai.
– Čia tikrai įdomus diskursas. Tu augini žmogų, jam padedi tapti šio pasaulio dalimi, mokai jį. Bet pati nuvertini ir aplinka tai nuvertina. Sako: „Nieko neveikiau.“ Čia labai svarbu, kaip pati mama vertina vaiko auginimą.
– Čia iš tiesų pasimato gylis to, kaip tu matai save motinystėje, to – ką tu joje darai. Tu gali pasilikti paviršiuje ir galvoti, kad „tik žindai“. Arba gali suvokti, jog esi ištisiniame emociniame santykyje su kitu žmogumi. Sužinai begalę dalykų apie save. Motinystė – kelias, vedantis link brandos. Joje yra užkoduotos žinutės, kurios nusako, kaip gyventi gyvenimą. Tai – ne tik apie vaikus, tu labai daug apie save sužinai.
Kuo gilesniame santykyje esu su savimi, tuo daugiau turiu galimybių užmezgti tokį gilų santykį su kitais.
– Man visada norėjosi paklausti, kaip tu jauteisi gimus vaikams?
– Mano vaikų auginimo istorijoje buvo labai daug vienišumo. Pirmiausia dėl to, kad mano vyras pradėjo važinėti dirbti į užsienį, kai mano antram vaikui buvo 6 mėnesiai, o pirmajam – 1,5 metų. Kita vertus, dar iki motinystės aš turėjau ratą žmonių, su kuriais kartais nesimatome metus, bet tai nekeičia ryšio jausmo. Ir man atrodo, kad tas žinojimas, jog bet kada susitikus su jais, būsime laimingi, duoda tą jausmą, tinklą. Aš jaučiausi, kad „jeigu griūsiu, mane vis tiek kažkas laikys.“
Be to, vyro darbas užsienyje, man buvo stiprus impulsas neužsibūti santykyje tik su vyru. Pagal tai, į ką aš linkusi, kitomis aplinkybėmis taip ir būtų buvę – aš būčiau likusi tik santykyje su juo.
Tačiau aš buvau priversta ieškoti ryšio ne tik su juo. Buvo labai aiškus patyrimas. Aš tuomet pradėjau rašyti knygas, bendrauti su dulomis. Paskui šešerius metus gyvenau užsienyje, be draugių.
Man atrodo, kad gilus santykis su savimi duoda gebėjimą kur bebūtum rasti žmones, su kuriais gali susisieti gilesniame lygmenyje.
Aš manau, kad jokia mama negali išbūti viena, net jei su kažkuo „susitikinėja“ online. Kai mes susitinkame fiziškai su žmogumi, būname vienoje erdvėje, kažkas pradeda vykti kitame lygmenyje. Mes jaučiame vienas kitą. Tai kažką su mumis pradeda daryti. Mūsų psichika sako: „Saugu“.
Yra tyrimų, kurie analizavo, kaip vienišumas veikia mūsų sveikatą. Pasirodo, jeigu žmogus yra vienišas, poveikis sveikatai toks pat, kaip jam surūkius 15 cigarečių per dieną. Tiek streso jis patiria.
Kai mes miegame vieni, mūsų smegenys kitaip miega nei miegant su žmogumi, su kuriuo mums gera. Mums ryšys yra saugumas. Jeigu to norime, mums reikia turėti bent kažkokias patirtis. Kadangi gyvename tokioje kultūroje, kur turime tuos pirmus žingsnius į gilesnį ryšį pačios daryti, turime suprasti – be to mums nieko neišeis.
Visą pokalbį galite išgirsti tapę „Kalba mamos“ bendruomenės nariu (-e). Dalį jo rasite ir prenumeruodami „Kalba mamos“ tinklalaidę „Spotify“.
