Psichoterapeutas ir psichologas Andrius Jurgaitis pritaria, bet pabrėžia, kad turime stengtis nepasiduoti provokacijoms, daryti viską, kas nuo mūsų priklauso, padėti Ukrainai, bet nepamiršti ir savo gyvenimo.
– Šiuo metu, kas turbūt natūralu, viešojoje erdvėje, o ir šeimų asmeniniuose pokalbiuose, daug karo temos. Kaip jums atrodo – daug, per daug ar per daug dabar jau negali būti?
– Natūralu, kad jau virš dvejų metų mūsų pašonėje vykstantis karas įsismelkė į mūsų gyvenimus – mintis, pokalbius, emocines reakcijas ir veiksmus. Iš pradžių visuomenėje buvo stebimos šoko reakcijos, baimė ir išgąstis, vėliau tai perėjo į lėtinio nuovargio fazę.
Vieni žmonės stengėsi atsiriboti nuo to ir gyventi įprastinį savo gyvenimą, kiti visą tą laiką domėjosi įvykiais, vykstančiais Ukrainoje, treti nenuilsdami stengėsi aukoti, prisidėti, padėti kovojantiems už savo laisvę ukrainiečiams ar netgi prisidėti prie kovos veiksmų tiesiogiai.
Ir šiai dienai karo tema yra aktuali, kelianti nerimą, su pasidžiaugimais, kuomet ukrainiečiai įvykdo sėkmingą operaciją ir paliūdėjimais, kuomet sekasi ne itin gerai. Karo nenuneigsi – jis vyko ir tebevyksta. Svarbu nenuleisti rankų ir neprarasti vilties. Visuomenių ir politinius sprendimus priimančių asmenų nusiteikimas yra labai svarbus karo baigčiai.
– Paradoksas tas, kad neretai akcentuojame, jog turime būti pasirengę, o kita vertus – kaip pasiruošti nekalbant?
– Pastaruoju metu pasigirsta įvairiausių nuomonių, informaciniame lauke yra daug ekspertų pasisakymų, situacijos vertinimo, rekomendacijų. Kartais jos būna gąsdinančios ir keliančios bereikalingą sumaištį, didinančios nerimą. Žmogui, kuris ne itin seka situaciją ar nėra karybos ekspertas, gali būti ir sunku atsirinkti tarp jų, laikytis vientisos nuomonės, o tai gali privesti ir iki panikos, neadekvačių sprendimų ar veiksmų.
Kalbėti karo tema reikia ir būtina, tačiau išlaikant kuo labiau šaltą protą, racionalumą
Svarbu visame informaciniame lauke atrasti savo autoritetus ir įsiklausyti į jų nuomonę, patarimus ir rekomendacijas. Kalbėti karo tema reikia ir būtina, tačiau išlaikant kuo labiau šaltą protą, racionalumą, o ne remiantis emocijomis, pasiduodant joms. Priešiškos valstybės propaganda būtent į tai ir taiko su tikslu pasėti baimę, nepasitikėjimą savo valdžia, sumenkinti mūsų ginkluotųjų pajėgų galią, kelti sumaištį.
Pasirengimas šiuo atveju turėtų prasidėti kiekvienam asmeniškai atsakant į klausimą – kokia mano paties rolė būtų karo atveju, ką aš daryčiau, kaip tam geriau pasirengti. Ar šeimoje mes turime saugumo planą, ar žinome, kaip ir kur susitiktume, jei, pavyzdžiui, dingtų elektra, internetas ar mobilus ryšys. Tokius dalykus šeimoje tikrai rekomenduojama aptarti, tai didina ir pačios šeimos saugumą, suteikia pasitikėjimo.
– Ateities, aišku, ir taip nežinome, bet nesant didelių išorinių grėsmių, smegenys kasdien neprimena, jog nežinai, kur ir kaip būsi po mėnesio, pusės metų. Tokia savotiškai rami nežinia, kai apgaudinėji save, kad gali planuoti. O pastaruosius metus nuo kovido iki karo įtampos, atrodo, kad rytojaus lyg neturime. Kaip žmogų veikia tokia būsena ir būtent tada, kai užsitęsia?
– Gyvenimas šia diena neturėtų būti pagrindinis dabarties siekinys. Niekas iš mūsų neatėmė galimybės kurti ateities planus, siekti savo tikslų, svajoti. Žmonės, netgi tie, kurie gyvena visiškoje karo pašonėje, daro tą patį. Praradus tikėjimą ir viltį rytojumi, gali prasidėti labai niūrus dalykai, slogi nuotaika, pablogėti fizinė ir psichinė sveikata.
Todėl įprasta ir rutininė veikla, dienos, savaitės, mėnesio ar ilgesnių laikotarpių planavimas ir įgyvendinimas padeda susigrąžinti gyvenimo kontrolę į savo rankas. Yra dalykų, kurie nuo mūsų nepriklauso, tačiau savo mintis, emocijas ar elgesį mes patys galime ir turime kontroliuoti, nes mes patys ir esame atsakingi už juos. Išlikime savo pačių šeimininkais.
– Ar verta dirbti su savimi ir mintis apie tai nustūminėti į šoną, stengtis gyventi įprastą gyvenimą, ar vis tik kalbėti, kiek tik norisi, iškrauti tą nerimą, tas mintis?
– Sąmoningai nustumti mintis apie karą į šoną vargu ar pavyks. Neįsakysi juk sau negalvoti, neatjungsi proto šia tema. Tylėjimas nėra išeitis. Kaip ir gyvenimas vien karo tema. Svarbu atrasti vidinį balansą, kad tai neperkrautų mūsų pačių, nedegintų viduje. Pokalbiai, pasidalinimai šeimoje, su kolegomis ar bendraminčiais, dažniausiai palengvina mūsų dalią, sumažina emocinę įtampą, sukuria savitarpio supratimo ir bendrystės jausmą.
Nereikia tų minčių gniaužti savyje, išgyventi savo jausmus vienumoje.
Tai yra svarbu, nes nereikia tų minčių gniaužti savyje, išgyventi savo jausmus vienumoje. Tam gali padėti ir savitarpio pagalbos ar psichoterapinės grupės, kuriose galima saugiai dalintis savo išgyvenimais, jausmais, reflektuoti savo patyrimus.
– Kokias emocines pažeidas palieka ar gali palikti ta vadinamoji karo laukimo trauma? Kiek ilgam gali išlikti tokie dalykai?
– Atsakas į traumuojančius įvykius yra labai individualus reiškinys. Psichologiškai atsparesni žmonės lengviau susidoroja su krizinėmis situacijomis ir jokių liekamųjų reiškinių jiems nestebima. Tuo tarpu labiau nerimastingiems asmenimis gali pablogėti psichinė savijauta, paūmėti su nerimu susiję simptomai ar psichosomatinės reakcijos. Potrauminiams reiškiniams kartais nėra būtinas gilus sukrėtimas, trauma, tiesioginė grėsmė gyvybei ar sveikatai.
Nuolat ir ilgą laiką besitęsianti psichologinė įtampa taip pat gali tai sąlygoti. Todėl labai svarbu stebėti savo savijautą, rūpintis ja, gyventi sveiką gyvenimą, nepamirštant pasirūpinti ir psichikos sveikata – relaksacijos, joga, muzika, knygos, atsipalaidavimo pratimai, kvėpavimo treniruotės. Sveikas ir fiziškai aktyvus gyvenimo būdas yra puikus priešnuodis šiuo ne itin ramiu laikotarpiu.
– Žmones slegia daugybė dalykų. Aišku, palyginti su pačiu karu tai niekai, bet dalis neperka būsto, nes nežino, kaip bus ir nežino, kada bus aišku. Tas pats su profesiniais postūmiais, paskolomis ir pan. Lyg įšaldytas gyvenimas. Kaip siūlytumėte gyventi ir tvarkytis su tuo neapibrėžtumu?
– Taip, mūsų pašonėje vyksta karas, žudomi žmonės, griūna pastatai, vyksta daug skaudžių ir baisių dalykų. Tačiau žemė dėl to nenustoja suktis, ryte saulė pateka, vakare ji nusileidžia. Šalia viso to vyksta ir įprastinis gyvenimas, kad ir su padidinta nerimo doze, tačiau jis vyksta. O jame gyvename mes – žmonės. Kartais nerimaudami, kartais nusivildami, kartais vėl susigrąžinantys tikėjimą.
Šalia viso to vyksta ir įprastinis gyvenimas, kad ir su padidinta nerimo doze, tačiau jis vyksta.
Išgyvename emocinę turbulenciją, tačiau svarbu nesustingti, neprarasti vilties, nedaryti skubių ir nepamatuotų sprendimų. Karas kažkada pasibaigs, visa tai nesitęs amžinai. Nepamirškime to ir gyvenkime, kurkime savo ateitį, auginkime vaikus, rūpinkimės savo šeima ir savo šalimi. Ir nenustokime remti Ukrainos bei tikėkime jos pergale. Mūsų broliškas petys ir parama jai yra svarbūs ir reikalingi.
