Vienu metu berniukas buvo susitaikęs su benamio likimu. Bet viltis užgimė, kai sugalvojo paprašyti praeivių telefono, kad galėtų informuoti tėvus apie ištikusią situaciją. Deja, ne viskas pasirodė taip jau paprasta. Keturi jo mėginimai iš eilės nebuvo sėkmingi: žmonės pagelbėti mokyklinukui atsisakė. Patirtis, žinoma, grūdinanti, bet, ar norėtumėte, kad jūsų sūnus patektų į tokią situaciją?
„Svarsčiau, ar jau kreiptis į policiją ar dar mėginti ieškoti jo patiems. Tos 2,5 val. su vyru, kuomet negalėjome jo pasiekti telefonu, mums virto amžinybe. Apimti siaubo svarstėme, gal dar nereikėjo jo vieno į treniruotę Naujamiestyje išleisti, kita vertus, reikia vaiką savarankiškumo mokyti... Tokie dviprasmiški jausmai lankė“, – prisimena dvylikamečio Vėjo mama Agnė Verksnytė.
„Buvome sutarę, kad po treniruotės sūnus eis pas vyrą į darbą, kai nepasirodė sutartu laiku, ėmėme jam skambinti, bet supratome, kad telefonas išjungtas.
Persigandusi nuvažiavau prie vyro darbo, vaikštinėjau šalia esančiose apylinkėse. Valandą, pusantros... Jo vis nebuvo.
Supanikavę važinėjome apžiūrinėdami autobusų stoteles, kur galėjo išlipti ir įlipti. Pasirodė po 2,5 val. laukimo. Buvo išsigandęs, nes paklydo“, – prisiminė pašnekovė.
Tėvai sulaukė sūnaus apsiverkusio ir drebančio iš išgąsčio, kai jau miestas buvo ištuštėjęs.
Pasirodo, po treniruotės pasiekti namus jis nusprendė pėstute, nes pakely, telefonui išsikrovus, niekaip nerado išeities, o sutikti žmonės nesutiko leisti jam paskambinti į namus.
„Klausiau, kodėl nėjo su savo prašymu gatvėje prie sutiktų moterų? Pasirodo, net keturios, kurių prašė, jam atsakė neleisiančios paskambinti iš savo telefono. Gal moterys bijojo?
Bet juk mokyklinukas su kuprine ant pečių? Tokio vaiko dar tikrai neturėtų bijoti... Ir kaip tokiam neduoti paskambinti? Gal tiesiog abejingumas žmonių? Nors iki dabar nesinori tikėti, kad žmonės gali taip abejingai reaguoti“, – sakė su sūnumi gerą pamoką turėjusi vilnietė.
Po šio įvykio šeima sutarė, kad jei situacija pasikartotų, telefonas vėl išsikrautų gatvėje, sūnus eitų ieškoti pagalbos į artimiausią kavinę (jei ne paskambinti, tai bent jau telefono įsikrauti).
Psichoterapeutas Andrius Kaluginas sako, kad vilniečiai nėra patiklūs, o kas būtent lemia jų susvetimėjimą ir nenorą atskubėti į pagalbą nepilnamečiui, sunku pasakyti. Galbūt kriminalinė situacija, o gal nepasitikėjimas žmonėmis.
Elgesys ir nenoras padėti mažų mažiausiai nedraugiškas, vaiko ir tėvų akimis, ir nepagrįstas. Bet, matyt, kiekviena iš nepadėjusių moterų pateiktų objektyvias priežastis, kodėl taip pasielgė.
Didmiesčiuose žmonės labiau egoistiški ir individualizuoti. Jeigu jų viena ar kita problema tiesiogiai neliečia, jie ir nenori įsitraukti.
Žinoma, jei jų vaikas patektų į tokią situaciją, jie taip pat būtų pasipiktinę, bet kol jų tiesiogiai neliečia, vyrauja egoistinis požiūris.
Galbūt kažkur, už Vilniaus, būtų priešingai: ten žmonės labiau linkę į bendruomeniškumą.
Visuomenės susvetimėjimas, anot A.Kalugino, yra ir urbanistinės psichologijos dalis: žmonės stengiasi atsiriboti ir nesivelti į kitų žmonių problemas.
Kur tai veda?
„Kraštutiniais atvejais, matyt, į socialinę atskirtį. Jeigu taip elgsimės visi vieni su kitais, galiausiai pajusime didžiulę atskirtį.
Pandemija, kada buvo eskaluojamas socialinės distancijos poreikis, padarė savo, šiandien mes socialiai atsitraukę vieni nuo kitų. Tai vienas ir psichologinių socialinių pandemijos padarinių.
Net ir šiuo atveju, vaikas galėjo ir nepasiekti namų, taigi situacija galėjo pasibaigti tragiškai.
Viskas labai jautru, bet kol žmogaus tai nepaliečia asmeniškai, padėti neskubama“, – apibendrino pašnekovas.
