Patarasis klausia: „Ar tau šalta, mergaite?“ Ji atsako: „Ne, nešalta.“ Tada jis dar labiau ją užpučia sniegu ir vėl klausia: „Ar tau šalta, mergaite?“
Ji atsako: „Ne, nešalta.“ Galiausiai mergaitė yra apdovanota, nes Senelis Šaltis ją vertina kaip gerą mergaitę. Tuo pačiu metu jos sesuo į šį klausimą atsako „taip, šalta“, ir su ja elgiamasi blogai.
Kokia yra šios pasakos moralė? Kodėl pasakoje gera mergaitė atsako, kad „ne, nešalta“, o bloga – kad „taip, šalta“?
Ši pasaka yra žinoma kaip „Morozko“ (arba Senelis Šaltis) ir atspindi archetipinę istoriją apie išbandymus, kuriuos privalo pereiti veikėjai, kad parodytų savo vidines savybes. Mergaitės atsakymas „nešalta“ rodo jos kantrybę, nuolankumą ir tvirtumą, netgi sunkiomis aplinkybėmis. Tai simbolizuoja moralinę stiprybę ir vertybes, kurios yra apdovanojamos.
Tuo tarpu jos sesuo, kuri skundžiasi šalčiu, rodo netikusią savybę – netoleranciją ir nekantrumą, o tai pasakoje yra baudžiama, nes tai prieštarauja tradicinėms vertybėms – gebėjimui ištverti sunkumus ir išlaikyti orumą.
Šios pasakos moralas yra tas, kad tokios vidinės savybės kaip kantrybė, ištvermė ir gerumas yra svarbesnės už išorines aplinkybes, ir jos galiausiai yra apdovanojamos.
Ar manote, kad realiame gyvenime auklėjant vaikus reikėtų mokyti juos, kad atsakydami į klausimus: „ar šalta?“ arba „ar skauda?“, jie turėtų sakyti „ne, nešalta“, „ne, neskauda“, o vietoje to sąžiningai pripažintų „taip, šalta“, „taip, skauda“?
Realiame gyvenime svarbu mokyti vaikus būti sąžiningiems apie savo jausmus, ypač kai tai susiję su sveikata ir komfortu. Jei vaikas jaučia šaltį ar skausmą, svarbu, kad jis galėtų tai atvirai pasakyti, kad suaugusieji galėtų tinkamai reaguoti ir padėti. Emocijų slopinimas ar ignoravimas gali turėti neigiamų pasekmių tiek fizinei, tiek emocinei sveikatai.
Tačiau pasakoje klausimas „ar tau šalta?“ turi metaforinę prasmę. Tai nėra tik fizinis klausimas, o testas, kuriuo tikrinama mergaitės kantrybė ir nuolankumas.
Realiame gyvenime svarbu surasti pusiausvyrą tarp mokymo atpažinti savo jausmus ir gebėjimo susidoroti su diskomfortu. Svarbu, kad vaikas išmoktų išreikšti savo poreikius ir jausmus, tačiau taip pat ugdytų ištvermę ir gebėjimą įveikti sunkumus.
Psichoanalitinėje teorijoje diskomforto neigimas laikomas psichologine gynyba. Žinoma, kad Anna Freud, Sigmundo Freudo dukra, aprašė kelias psichologines gynybas, kurios vėliau buvo suskirstytos į brandžias ir nebrandžias. Pavyzdžiui, prie nebrandžių gynybų priskiriami neigimas, projekcija, skilimas, o prie brandžių – atidėjimas, humoras. Ar galima sakyti, kad rusų liaudies pasaka iš esmės propaguoja neigimo gynybą?
Realiame gyvenime svarbu surasti pusiausvyrą tarp mokymo atpažinti savo jausmus ir gebėjimo susidoroti su diskomfortu.
Rusų liaudies pasakos, kaip ir daugelis kitų tautų pasakų, dažnai atspindi tam tikras visuomenės vertybes ir nuostatas, kokių savybių žmogus turėtų turėti, kad sėkmingai išgyventų tam tikrose sąlygose. Pasakoje, kurioje mergaitė sako „nešalta“, galima įžvelgti simbolinę ištvermės ir kantrybės prieš sunkumus išraišką, tačiau tai nebūtinai turėtų būti aiškinama kaip psichologinės gynybos propagavimas S.Freudo prasme.
Jei vertinti mergaitės elgesį iš psichoanalizės perspektyvos, jos diskomforto neigimas iš tiesų gali priminti vieną iš psichologinių gynybų – neigimą. Tačiau pasakos ir mitai nebūtinai turėtų būti traktuojami kaip psichoanalitiniai atvejai. Jie dažnai naudoja archetipus, metaforas ir simbolius, kurie yra universalesni ir ne visada tiesiogiai atspindi psichologinius mechanizmus, kaip jie suprantami šiuolaikinėje teorijoje.
Psichoanalizėje neigimas, kaip gynyba, dažniausiai laikomas nebrandžiu, nes jis nepadeda žmogui suprasti ir susidoroti su realiais jausmais ir situacijomis. Tačiau pasakoje labiau vertinama ne tiek realybės neigimas (šaltis), kiek tam tikrų dorybių, tokių kaip nuolankumas, ištvermė ir kantrybė, demonstravimas. Todėl galima teigti, kad pasaka iliustruoja daugiau kultūrinius lūkesčius, nei skatina naudoti konkrečias psichologines gynybas.
Egzistuoja seni neurotinės asmenybės aprašymai, pvz., Fürsto „Neurotikas, jo aplinka ir vidinis pasaulis“, kuriose neurozė laikoma ne tik vidinių psichinių konfliktų, bet ir tam tikrų socialinių normų prieštaravimo išraiška, kurias žmogus internalizavo.
Ar gali būti taip, kad nuolankumas ir kantrybė gali tapti neurotinio psichologinio konflikto dalimi, tarkime, jei jie prieštarauja poreikiui išreikšti agresiją?
Kitaip tariant, ar gali būti, kad rusų tauta, kuri yra auklėjama su pasakomis kaip Morozko, iš tiesų tampa neurotiška, nes jai skiepijamos vertybės, kurios galimai prieštarauja pykčiui, nepasitenkinimui ir siekiui keisti savo gyvenimą, ir dėl ko mes turime neurotinę kultūrą? Kultūrą, skaitinančią mazochistines vertybes?
Iš tiesų, kai kurios socialinės normos ir vertybės gali tapti vidinių konfliktų šaltiniu ir prisidėti prie neurozės vystymosi, jei jos slopina natūralias žmogaus emocijas, tokias kaip pyktis ar nepasitenkinimas. Psichoanalizėje ir kitose psichologijos teorijose pripažįstama, kad internalizavus prieštaringas vertybes gali kilti vidinis konfliktas, kuris yra vienas iš neurotinių bruožų.
Rusų liaudies pasakose, kaip ir kultūrinėse normose, dažnai šlovinamos tokios savybės kaip ištvermė, nuolankumas ir kantrybė, kurios yra vertingos tam tikromis istorinėmis ir kultūrinėmis aplinkybėmis. Tačiau, jei šios vertybės yra absoliutizuojamos ir slopina tokias svarbias emocijas kaip pyktis ar troškimą keistis, tai gali prisidėti prie neurotinio konflikto vystymosi.
Pavyzdžiui, jei žmogus išmoksta visada būti kantrus ir nuolankus, tačiau viduje jaučia nepasitenkinimą ar agresiją, kuri neturi išėjimo, tai gali sukelti vidinę įtampą, nerimą, depresiją ar kitus neurotinius pasireiškimus.
Neurotinės asmenybės aprašymuose, tokiuose kaip Fürst’o, dažnai kalbama apie tai, kad neurozės kyla ne tik dėl vidinių konfliktų, bet ir dėl adaptacijos prie prieštaringų ar slopinančių socialinių normų. Tai reiškia, kad žmogus gali iš vidaus jausti prieštaravimą tam, ko iš jo tikisi visuomenė ar šeima, bet šie jausmai lieka neišreikšti, dėl to atsiranda vidinis konfliktas, galintis išsivystyti į neurozę.
Taigi, galima manyti, kad kultūrinės normos, tokios kaip absoliutus nuolankumas ir kantrybė, gali prisidėti prie neurotinės asmenybės formavimosi, jei jos slopina svarbius asmenybės aspektus, tokius kaip pykčio išraiška ar troškimas keisti gyvenimą. Tai gali sukelti vidinį konfliktą tarp socialinių normų ir asmeninių jausmų ar troškimų. Kai šie konfliktai nėra sąmoningai suvokiami ar sprendžiami, jie gali vesti prie psichologinių sunkumų, tokių kaip nerimas, depresija ar psichosomatiniai sutrikimai.
Todėl, jei žmogus yra nuolat mokomas slopinti savo nepasitenkinimą ir pyktį bei visada būti kantrus ir nuolankus, tai gali sukelti vidinę įtampą, kurios jis negali aiškiai išreikšti, ir taip sukurti dirvą neurozės atsiradimui.
Kiekvienoje kultūroje svarbu ugdyti gebėjimą tiek būti ištvermingam, tiek sveikai išreikšti savo jausmus, kad būtų išvengta tokių konfliktų ir su jais susijusių problemų.
Taigi, jei mergaitė lankytų psichoterapiją, tai sėkmingos terapijos atveju ji pasakytų: „Taip, man ne tik šalta, skaudu ir pikta, kad mane išvarė iš namų. Skaudu ir pikta, kad mane kankina Šaltis miške. Bet galiu rinktis ištvermę, nes šioje pasakoje mane už tai apdovanos.“
