Septintą kartą vykstantis paskaitų ciklas, kuriame žiniomis dalinasi savo srities ekspertai, kaskart pritraukia būrį žingeidžių, kūrybiškų ir kasdien tobulėti siekiančių moterų būrį. Daugiau kaip trys tūkstančiai – tiek moterų iš visos Lietuvos jau dalyvavo kaskart naują programą pristatančiame kurse.
„Kviečiu šią programą pajausti ne tik, kaip žinių šaltinį. Tikiu, kad lektoriai ir jų atviri pasidalinimai padės atrasti galbūt kasdienybėje pamestą įkvėpimą ir rasti atsakymus į sau rūpimus klausimus, – susirinkusias studentes su kurso pradžia sveikino „WoW University“ įkūrėja Inga Jablonskė. – Nenustokite būti smalsios ir ieškokite to, ko trūksta būtent jums – tik taip pradėsite gyventi savo gyvenimą.“
Kartu ji pasidžiaugė ir prasmingu bendradarbiavimu su verslo įmonėmis, kurio dėka įsteigtos net 40 stipendijų, socialinius sunkumus patiriančioms moterims.
Šventinio vakaro atmosferą sukurti padėjo ne tik jautri įkūrėjos kalba, bet ir Lietuvos simfoninio orkestro smuikininkė Agnė Meilė, gausiai moterų bendruomenei dovanojusi sielas suvirpinusius kūrinius.
Ką žinome apie gyvenimą ir pasirinkimus?
Pirmosios kurso paskaitos epicentre – savivertė ir perfekcionizmas. Profesorius E.Laurinaitis su studentėmis dalinosi iš pirmo žvilgsnio paprastomis, tačiau itin dažnai pamirštamomis kasdienybės įžvalgomis.
„Kiekvienas gyvename individualų gyvenimą ir tik mes už jį esame atsakingi. Negalime gyventi už kitus, nors, tiesa, pagunda yra itin didelė. Paklausite, o kaip mes galime gyventi už kitus? Geriausias to pavyzdys yra mamos. Dažna jų stengiasi padaryti viską dėl savo vaiko, tokiu būdu užgoždama jo paties autentišką gyvenimo patyrimą.“
Pasak psichoterapeuto, gyvename darydami sprendimus, kuriuos visuomet priimame konflikto sąlygomis. Mūsų smegenyse niekuomet nebūna tik vieno pasirinkimo motyvo – kažkuris visuomet laimi, o likę, nors yra nustumiami gilyn ar pamirštami, mumyse kaupiasi.
„Motyvas mus stumia per gyvenimą. Jis atsiranda iš mūsų sukauptos ir neretai atrodo, kad tai išties sąmoningas veiksmas: juk tiksliai žinau, kas man patinka ir, kas ne. Tai yra visiška nesąmonė! Ar žinote, kiek per sekundę apdorojame informacijos? Net 400 milijonų baitų. O kiek iš jų suvokiame? Tik 20 tūkstančių. Būtent toks yra mūsų sąmoningumo lygis, nesudarantis, deja, nė vieno procento. Vadinasi turime suprasti, kad didžioji dalis mūsų smegenų procesų nėra sąmoningai reguliuojami – tai galybė automatinių dalykų.“
Emociškai svarbiausi pirmieji gyvenimo metai
Tikriausiai yra tekę girdėti, apie pirmųjų gyvenimo akimirkų svarbą. Tai patvirtino ir prof. E.Laurinaitis, kuris sakė, kad pirmieji ketveri vaiko metai yra svarbiausi. Jų metu apie pasaulį sužinome tiek pat, kiek laikotarpiu nuo ketverių iki dvylikos metų. Tai ne tik formuoja mūsų asmenybę, bet ir padeda pamatus visam likusiam gyvenimui.
„Jeigu dabar pabandytumėte prisiminti, ką veikėte būdami dvejų ar trejų, geriausiu atveju, galbūt galėtumėte atkapstyti spalvas, garsus ar kvapus – tačiau tikrai nesudėliotumėte pilnos mozaikos. Taip yra todėl, kad neturėjote vertinimo standartų. Kitaip tariant, trūko liniuotės, padedančios išmatuoti, kas vyksta pasaulyje. Iki ketverių metų mes kaip kempinės kaupiame visą aplink esančią informaciją.“
Svarbu atkreipti dėmesį ir į tai, kad nuo pačių pirmųjų gyvenimo dienų iki 12 mėnesių yra kuriamas saugumo jausmas. Būtent jis lemia, kaip jausimės vėlesniuose gyvenimo etapuose ir kokius sprendimus priimsime.
„Pirmaisiais gyvenimo metais kūdikis tarsi bando išsiaiškinti, ar pasaulis, į kurį atėjo, yra saugus ir juo bus visapusiškai pasirūpinta. Mažylis atsakymą į šį klausimą gauna iš artimiausio žmogaus – mamos. Nors žodžių dar ir nesupranta, jis nepaprastai gerai suvokia intonacijas ir kuriamą ryšį. Šiuo atveju, svarbiausias mamos darbas yra padėti savo vaikui suprasti jo išgyvenamus jausmus.
Būdama šalia ir kurdama judviejų santykį, ji užtikrina, kad viskas yra gerai ir kūdikio patiriama baimė, neramumas ar irzlumas yra tik mažytė problema, su kuria mama žino, kaip susitvarkyti. O pamažu tai išmoks ir jis. Tai yra kertinis akmuo mūsų gyvenime – saugu mums ar ne. Iš to plaukia ir besiformuojantis pagrindinis gyvenimo uždavinys: mes nuolat saugosimės ir visus žmones laikysime priešais, ar ne.“
Kaip žinoti, ar mano sprendimas teisingas?
Deja, bet labai dažnai priimti sprendimai yra visiškai ne tokie, kokių mes norėjome. Kodėl taip nutinka? Psichoterapeutas prof. E.Laurinaitis atskleidė, kad taip yra dėl nesąmoningų motyvų automatiško veikimo principo ir turimos galios. Prieš juos esame bejėgiai, nes priešingai nei sąmoningų sprendimų, jų negalime svarstyti: vertinti, analizuoti ar logiškai paaiškinti.
„Mūsų viso gyvenimo pagrindinis klausimas yra, kaip priimti teisingus sprendimus. Tačiau įdėmiai įsiklausykime – teisingus kam? Neretai šioje vietoje atsiranda mamos ar tėčio figūros. Siekiame gyventi taip, kaip nori jie, bet to neturėtų būti. Mūsų sprendimai privalo būti teisingi tik mums – universalių tiesų tiesiog nėra. Pasąmonė neklausia, kas yra teisinga – ji žino, kad vienintelė ir neginčijama tiesa yra jūsų tiesa.“
Mokėjimas arba nemokėjimas priimti sprendimus priklauso nuo to, kiek mes patys pasitikime savo sprendimų teisumu. Pagal ką sprendžiame? Pagal pasekmes.
„Šioje vietoje vertėtų prisiminti labai paprastą dalyką – jeigu kas nors neišeina taip, kaip norisi, reikia daryti kitaip, – šypsodamasis kalbėjo profesorius. – Pavyzdys iš gyvenimo. Štai primename vaikui, kad pats laikas būtų susitvarkyti savo kambarį. Žinoma, jis to nė nesiteikia girdėti ir vykdyti mūsų prašymo. Ką darome? Keliame balsą, vis labiau nervinamės ir galiausiai rėkiame, grasindami įvairiausiomis sankcijomis už tvarkos nepalaikymą ir, priedu, už neklausymą. Bet juk puikiai žinome, kad tai neveikia. Mūsų veiksmai nekinta – darome tą patį, tik vis labiau stipriname. Čia ir vertėtų prisiminti auksinę taisyklę – norėdami, kad kažkas pasikeistų, turime daryti kitaip.“
Girti, girti ir dar kartą girti
Tačiau sprendimo priėmimo procesas priklauso ir nuo papildomų sąlygų.
„Pasitikėjimas, arba kitaip savivertė, nėra statinis dydis. Jis nėra vieną kartą duotas ir liekantis visam gyvenimui, – pasakojo prof. E.Laurinaitis. – Pagrindinis dalykas, kuriam ir yra sukurtos mūsų smegenys, yra sugebėjimas numatyti artimiausias savo elgesio pasekmes. Jeigu teisingai numačiau, galiu pasitikėti savimi. Taip pamažu jį kuriame arba griauname mokėdami arba priešingai, nemokėdami naudotis turima patirtimi. Gebant daryti išvadas, didėja ir mūsų patirtis, ir savivertė.
Norėdami, kad kažkas pasikeistų, turime daryti kitaip.
Tad pasakymas, kad esu patyręs neigiamą patirtį ir bandymas ją užmiršti, nustumti gilyn yra absoliučiai neteisingas. Visų pirma, neigiama patirtis neegzistuoja, nes patirtis yra visų mūsų poelgių pasekmių išvestinė. Be to, yra įrodyta, kad leisdami sau sukauptas skausmingas patirtis išgyventi dar kartą, tarsi tai vyktų dabar, o ne jas slėpdami, jos praranda trauminę reikšmę. Nors šis procesas yra labai sudėtingas ir nelengvas, tai tėra vienintelis kelias į sveiką jūsų psichologinę būklę.“
Ne mažiau svarbus ir mokėjimas būti savo paties gyvenimo autoriumi. Esame 100 proc. atsakingi už savo sprendimus ir tik patys galime rinktis, kaip norime gyventi.
Psichoterapeutas pasakojo, kad įprastai šioje vietoje iškyla ir vidinis kritikas. Juk kone kiekvienas norime, kad mūsų sprendimai būtų tobuli, o visa, kas netobula – būtų nuspręsta kitų. Tokiu būdu atsikratome atsakomybės ir perduodame ją kitiems. Tikime, kad tai jie turėtų keistis, tačiau turėtume pasikeisti patys.
„Savo gyvenimo autorystės jausmas suteikia pojūtį, kad aplinkinių nuomonė man nėra svarbi. Taip, aš į ją galiu atsižvelgti, tačiau ji nebus pagrindinė. Baimė, kad mane kritikuos, tampa mūsų vidiniu kritiku. Ir dažniausiai jis turi labai aiškų asmenybinį įsikūnijimą, mamą arba tėtį, nes tai atsinešame dar iš vaikystės. Prisiminkite paprastą dalyką – kai jums sako negražius dalykus, tai yra ne apie jus, o apie tai sakančius žmones. Tik mes, iš noro priklausyti tam tikrai grupei žmonių, būti matomi ir vertinami, kartu su jais pradedame kritikuoti save.“
Tad kaip ugdyti savo savivertę ir nepasiduoti kitų peršamam gyvenimo modeliui? Klausyti savęs. Profesorius tikino, kad kiekvienas galime kasdien įsivertini, kokie mūsų poelgiai ir sprendimai buvo tinkami.
„Susikurkite kiekvieną dieną jus stebintį alter ego. Vakare sąžiningai paklauskite jo, kokia buvo jūsų diena: ką padariau gerai, kur galėjau pasielgti kitaip. Jis sugrąžina jūsų dieną tam, kad galėtumėte ją suvokti ir įvertinti. Iš šio grįžtamojo ryšio galite sužinoti, kokias pasekmes jūsų padaryti sprendimai turėjo ir nuspręsti patinka jums tai, ar ne. Štai tuomet ir pamažu tiesiate savo autentiško gyvenimo kelią. Mokykitės ne iš padarytų klaidų, o iš to, kas pasisekė ir pavyko. Bus daug efektyviau.“
Ir, svarbiausia, anot specialisto, nepamirškite pasakyti sau gražių žodžių. Girkite ne tik save, bet ir aplinkinius: artimuosius, draugus, kolegas.
„Girkite, girkite ir dar kartą girkite tiek save, tiek kitus. Žinoma, ne tuščiai, o kai tam yra pagrindas. Visiškai nesvarbu, kiek jums metų – treji ar keturiasdešimt treji. Kiekvienam iš mūsų reikia palaikymo. O jeigu tai darysite ir girdint kitiems, poveikis bus dar stipresnis. Pamažu atsiras ir malonus išdidumas, ir savivertė, ir dar daug kitų gerų dalykų. Išmokę pasidžiaugti savimi, netrukus pavyks pagirti ir šalia esantį, – sakė prof. E.Laurinaitis.
– Ir nepamirškite, vidinio kritiko balsą užtildyti nėra lengva, tačiau tam yra būdų, pavyzdžiui, psichoterapija. Tik turite nusiteikti rimtam ir, deja, dažnai sunkiam darbui. Turite norėti keistis ir vedami specialisto tą daryti.“