Kovo 17 dieną vyksiančiame seminare K.Bespalova nori prisiminti tris kartas, iš kurių istorinis laikotarpis buvo atėmęs tikėjimą ir Dievą. Jos nuomone, tai virsta dideliu išbandymu mums, dabartinei kartai, kuri gali tikėti, tačiau jau nemoka.
Patobulinta klasika
Šeimose yra paslapčių, yra atskiro žmogaus didelių gyvenimo dramų ir tragedijų. Visiems šiems patyrimams būdingas nepripažintas skausmas, praradimas, nesuvokti ir neišgyventi jausmai, „nepaleistos“ situacijos.
K.Bespalova Helingerio konsteliacijas vadina labai populiariu psichologinio darbo su savimi metodu. „Helingeris – genialus žmogus, jis parodė mums, kad egzistuoja informaciniai giminės laukai ir kad jie objektyvūs. Kiekvienas žmogus priklauso šeimai, giminei, tautai ir kiekvienas nešamės viską, kas priklauso ne vien tik mums, o visiems šiems žmonėms – mūsų šeimai. Šiame informaciniame lauke (kaip rašė Helingeris – žinojimo lauke) yra visokiausių emocijų, nutikimų, situacijų. Šeimose yra paslapčių, yra atskiro žmogaus didelių gyvenimo dramų ir tragedijų. Visiems šiems patyrimams būdingas nepripažintas skausmas, praradimas, nesuvokti ir neišgyventi jausmai, „nepaleistos“ situacijos. Tai išlieka giminės informaciniame lauke ir gali būti tampoma iš kartos į kartą, o galiausiai tai reiškiasi mumyse ligomis, keistais sutapimais, negebėjimais išspręsti tam tikrų situacijų“, – Helingerio idėjas aiškina psichoterapeutė.
Klasikinėse Helingerio konsteliacijose šeimos narius pakeičia kiti žmonės, jie stoja žmogui už nugaros kaip seneliai, proseneliai, proproseneliai. Vaizdžiai sakant, jie irgi patenka į to žmogaus šeimos informacinį lauką ir, kaip rodo K.Bespalovos patirtis, labai dažnai jie tinkamai rezonuoja ir beveik tobulai atkartoja prosenelį ar promočiutę.
„Mano manymu, Helingerio metodas turi du ryškius trūkumus: toli gražu ne viską klasikiniu Helingerio metodu galima koreguoti. Pavyzdžiui, kad ir neapykanta tarp kurių nors šeimos narių. Jeigu jie sugebės susitaikyti padedant šiam metodui, puiku, bet jei konsteliacijų vedėjas, kuris turi tik tokius įrankius, kaip „draugai, nagi susitaikykite“, nesugebės sutaikyti besipykstančių, kas tada? Ten niekas apie dieviškus sluoksnius nekalba, nes tai mokslinis metodas. Aš manau, kad reikia dirbti su moksliniu metodu, bet verta įvesti sąvokas, kurias mes galime pajusti, kurios akivaizdžiai yra mūsų gyvenimuose. Negalima auginti gėlės ir nenorėti, kad tame procese dalyvautų saulė. Koreguojant šeimos giminės informacinį lauką būtina dieviška meilė, reikia maldos“, – įsitikinusi K.Bespalova.
Antras rimtas trūkumas, kurį ji įžiūri klasikinėse Helingerio konsteliacijose – žmonės, kurie dalyvauja konsteliacijose tarsi įkūnydami kito žmogaus šeimos narius, gali patirti psichologines traumas. „Jūs įeinate į informacinį šeimos lauką, kur du žmonės nekenčia vienas kito, jūs tai juntate. Jums po to bus gerai ar blogai? Jeigu mano gyvenime nėra to negatyvumo, kurį patyriau konsteliacijos metu, aš kažkaip tą išgyvensiu ir atsigausiu, bet jeigu toje šeimoje yra kažkas, kas yra ir jūsų gyvenime, tai gali labai smarkiai užgauti. Žinau kelis žmones, kuriems po šios praktikos kilo tokios asmeninės baimės, jog, pavyzdžiui, žmogus pradėjo bijoti užeiti į liftą. Prireikė nemažai laiko, kol pavyko išsiaiškinti, į ką jis taip atsiliepė, ir dar reikėjo laiko jam tai išgyventi“, – pasakoja lektorė.
Trys kartos be Dievo
Vilniuje vyksiančiame seminare psichoterapeutė, psichologė K.Bespalova nori susitelkti į laikotarpį, kuris, jos manymu, padarė didžiausią žalą kiekvienam iš mūsų. Seminaro tokia tema specialistė dar nėra rengusi.
„Rusijoje bolševikų režimas, tas bedieviškas ateistinis laikotarpis, kaip išaiškėjo, visų mūsų giminės informaciniam laukui padarė katastrofišką poveikį. Yra tokia properša, kai žmonės dėl politinės situacijos neturėjo teisės būti tikintys, tikėti. Gimė ir paaugo vaikai iš to bedieviško laikotarpio. Mūsų močiutės neidavo į bažnyčias, jos melsdavosi namuose, mūsų tėvai jau neturėjo aiškių religinių krypčių. Trys kartos gyveno laikotarpiu, kai buvo griaunamos nacionalinės vertybės, pamatai, tikėjimas ir tradicijos, asmenybiniai pagrindai. Kuo labiau tyrinėju, tuo aiškiau suvokiu, kaip tai buvo žiauru. Tai buvo pastangos sunaikinti žmogų, šeimas ir asmenybes. Taip buvo sukurta neigiama informacinė erdvė, kurioje mes dabar esame. Tarsi mes stovėtume ir žiūrėtume į sudegusius gimtuosius namus...“ – pašnekovė kuriam laikui nutyla.
Mūsų mamos, tėčiai, seneliai ir močiutės – tai pasimetę žmonės, dalyvavę nusikaltimuose prieš žmoniją arba nuo to nukentėję, apgauti. Visa tai sudaro didelį, negatyvų „kamštį”
„Mūsų mamos, tėčiai, seneliai ir močiutės – tai pasimetę žmonės, dalyvavę nusikaltimuose prieš žmoniją arba nuo to nukentėję, apgauti. Visa tai sudaro didelį, negatyvų „kamštį”. Jei manytume, kad judėjimas vyksta kryptimi – iš protėvių – palikuonims, tai aš pamačiau, kad už manęs stovi toks „kamštukas“. Aš buvau sukrėsta, kai pradėjau tą tyrinėti. Kai mes koreguojame giminės informaciniame lauke likusius pažeidimus, matau, kad ateizmo padaryti pažeidimai žiauresni, labiau griaunančiai veikia palikuonis, nei nusikaltimai padaryti kitu laiku, žmogaus nusikaltimai prieš žmogų“, – sako ji.
Jos manymu, mes esame labai svarbiame vystymosi etape. „Pas mus griūna ateitis. Tie sugriuvimai, pažeidimai, kuriuos įnešė mūsų protėviai į bendrą giminės informacinį lauką kentėdami, blaškydamiesi – jie mus veikia tokiu būdu, jog griauna mūsų ateitį. Jeigu norime ateities sau ir savo vaikams – turime su tuo dirbti“, – sako psichologė.
Koreguoti paliktą pėdsaką
„Įvyko didelių pokyčių daugelio šeimų informaciniuose laukuose dėl to, kad iš žmonių buvo atimta religija, tikėjimas, Dievas. Ir per prievartą įdiegė totalitarinius egzistavimo principus. Represijos, skundai... Tie visi lozungai apie socialistinės ateities kūrimą... Juk daugelis žmonių aiškiai suvokė, kad tai yra mirtis, tai kažkaip kitaip pateikiama, bet realiai mirtis. O dalis žmonių nesuvokė ir buvo entuziastingai nusiteikę, savo vaikus auklėjo su tokiu pat entuziazmu. Aš nesiūlau prieš ką nors nusiteikti. Siūlau pajusti. Jeigu viskas žmogaus informaciniame lauke yra gerai, tai puiku, nereikia tada ieškoti nesamų problemų. Aš noriu, kad seminaro dalyviai suvoktų, ar tai paliko kokių nors pasekmių jų šeimos informaciniame lauke. Jeigu paliko, tada mes turime koreguoti. Praėjusių įvykių negalime koreguoti. Galima koreguoti pėdsaką, kurį tas įvykis paliko“, – aiškino K.Bespalova.
Seminarų metu mes ne su mūsų protėvių dvasiomis bendraujame, mes tyrinėjame protėvių paliktus pėdsakus savo informaciniame lauke.
Ji pasakoja, jog jai pačiai pavyko išsiaiškinti, kad jos giminės informaciniame lauke močiutė paliko didžiulį baimės jausmą. „Mano močiutė taip bijojo represijų, kad sėdėjo namie ir nėjo dirbti. Trys kartos iki mūsų buvo apnuodytos baimės. To laikmečio žmonės nekalba vienas su kitu, jie žino, ką reikia sakyti, ir sako tik tai, o ko nereikia – niekada nepasakys. Ta baimė labai įsitvirtino.
Aš dabar turiu kelis kelius. Galiu priimti tą baimę ir eiti tuo keliu arba pasielgti priešingai šiam scenarijui: sakyti visiems teisybę į akis ir susilaukti dėl to nemalonumų. Reikia išsilaisvinti ir nuo vieno, ir nuo kito scenarijaus. Suvokti, kad turiu savo gyvenimo kelią. Aš nekeičiu savo močiutės gyvenimo, bet koreguoju tą pėdsaką, kurį močiutės gyvenimas paliko manyje. Seminarų metu mes ne su mūsų protėvių dvasiomis bendraujame, mes tyrinėjame protėvių paliktus pėdsakus savo informaciniame lauke. Kiekvieno informacinis laukas yra kupinas visko. Ten palikti pėdsakai visų mūsų protėvių. Esant ypatingam nusiteikimui, mes galime pajusti gabalėlį to informacinio lauko, užgriebti pėdsaką“, – aiškina psichologė, žmogaus pažinimo centro „Vaiska“ lektorė.
Giminės programos
Neretai panašiuose seminaruose dar skamba tokia sąvoka kaip „protėvių paliktos programos“, kurias tam tikrais gyvenimo periodais mes nesuvokdami imame vykdyti. Kaip ši sąvoka dera ar yra susijusi su giminės informaciniu lauku?
„Informaciniame lauke yra gausybė programų. Mums patogu šiais terminais manipuliuoti, nes mes vis labiau kompiuterizuojamės. Mes tą suvokiame ir tai tikrai labai panašu į programavimą. Kodėl? Todėl, kad informacinis laukas sudarytas tokiu būdu, kad sėkmingi scenarijai, sėkmingos programos, kaip veikti, nugula su nuostata „daryk taip ir tau viskas bus gerai“. Tai sėkmingi praeities scenarijai, mūsų protėvių programos. Bet tai, kas mūsų protėviams atrodė kaip sėkmė, mums jau nėra sėkmė. Jiems tai buvo įprasta, mums – ne. Stalininiu laikotarpiu labai adaptyvus scenarijus buvo tylėti. Dabar tai jau nėra adaptyvu, – kalba psichologė. – Močiutė ar promočiutė gal dar kažką spėjo papasakoti, o koks šeštos kartos protėvis – mes nei žinome, kaip jie atrodė, nei kokie jų gyvenimai buvo. Mes galime apie jų gyvenimo programas sužinoti tik tada, kai jos ima reikštis mūsų gyvenimuose.“
Melstis už gimines
Lektorė aiškina, jog seminarai vyksta kelias dienas, nes reikia nuveikti daug: panirti į rezonanso būseną, atrasti koreguojamą giminės istorijos momentą ir koreguoti jį.
„Rezonansas – tai tokia technika, kai į kažką žiūrėdami (paveikslas, nuotrauka), klausydamiesi (muzika, asmeninis kvėpavimas), mes klausomės, kas vyksta mūsų viduje. Rezonansas – tai vidinis atgarsis, mes rezonuojame su atskirais savo informacinės erdvės gabalėliais. Tam reikia skirti laiko, susikoncentruoti, atsipalaiduoti, pasistengti, kad neblaškytų nuolat bėgiojančios mintys, kokios nors pareigos ir atsakomybės. Rezonansinės praktikos metu jūs duodate sau užduotį ir įvykdę tuos reikalavimus, patenkate į ypatingą rezonansinę būseną. Dar nebuvo žmogaus, kuriam nepavyktų“, – sako lektorė.
Psichologei dažnai tenka išgirsti klausimą „o kam tą prisiminti? Buvo ir praėjo. Uždarykime durys ir gyvenkime toliau, kam kilnoti tą negatyvą?“
„Mums nepavyksta uždaryti durų, mes viską tempiame su savimi. Tai realybė, kurią reikia suvokti ir pakoreguoti, o paskui jau galėsite ramiai ir laimingai gyventi. Praeities pakeisti negalime, bet galime pakeisti jos sukeltas pasekmes, pasireiškiančias mūsų dabartiniame gyvenime. Visa korekcija vyksta pasitelkus dievišką meilę. Mes visuomet turime jausti palaikymą ir globą iš savo protėvių, tai energetiniai dalykai. O jeigu ten yra „kamštis“, ta energija nesklinda. Ne veltui visose religijose sakoma, kad turime melstis už protėvius, jų padarytus nusikaltimus. Pirma, dažnas to tiesiog nežino – kad taip reikia daryti. Ir antra, melstis reikia ne tik už nusikaltimus, bet ir už klaidingus įsitikinimus, baimes. Mus veikia ne tik nusikaltimai. Jau neužtenka tik grįžti prie Dievo, reikia stiprių korekcijų, nes to laikmečio žmonių gyvenimams padaryti pažeidimai yra didžiuliai ir jie daro didelę įtaką mūsų dabartiniams gyvenimams“, – sako K.Bespalova.
