„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

R.Paukštė į Ispaniją išvyko vedama svajonės: likusi Lietuvoje, kai kurių dalykų nebūčiau padariusi

Jau aštuonerius metus Ispanijoje gyvenanti Rima Paukštė pirmą kartą šioje šalyje apsilankė 2004 metais ir jau tada suprato, kad tai yra jos svajonių šalis, kurioje ji nori gyventi ir kurti. Paprastai tokios svajonės ir lieka svajonėmis, tačiau Rima nusprendė jos neatsisakyti ir, kaip pati, sako, dėl to nesigaili. Būtent Ispanijoje visa jėga ji atsiskleidė kaip menininkė. Šiandien ji gilinasi į senąją mūsų protėvių kultūrą, perkeldama į drobę kiekvieno Lietuvos regiono raštų, kuriais padabinti mūsų tautiniai kostiumai, paslaptis.
Rima Paukštė
Rima Paukštė / Asmeninio albumo nuotr.

Kodėl Ispanijoje jautiesi kaip savas

Nuo pirmo apsilankymo Ispanijoje iki persikėlimo į šią šalį praėjo šešeri metai – būtent tiek užtruko įgyvendinti svajonę. Mat tuo metu Rima buvo vieniša mama su dviem mažamečiais vaikais. Po kurio laiko Lietuvoje ji sutiko vyrą, kuris jos vaikams tapo antruoju tėčiu. Taigi gyvenimas įsisuko.

Visgi moteris nepamiršo savo svajonės ir netgi sugebėjo ja uždegti vyrą ir vaikus. Kai šeima išvyko, vaikams kaip tik buvo prasidėjusi paauglystė.

Paklausta, ar sunku buvo prisitaikyti, Rima sako: „Viskas priklauso nuo požiūrio – ar viską matai kaip sunkumą ar kaip galimybę. Mes išvažiavome net kalbos nemokėdami – tik mėnesį lankėme kursus Vilniuje. Visko išmokome vietoje.

Vaikai labai greitai prasilaužė, susirado draugų. Gal vaikams adaptuotis buvo lengviau ir todėl, kad mes labai daug bendraujame su jais, viską aptariame: įvairius psichologinius niuansus, kultūrinius skirtumus.

Asmeninio albumo nuotr./Rima Paukštė
Asmeninio albumo nuotr./Rima Paukštė

Man visada buvo labai svarbi šeima ir bendravimas šeimoje, tuomet ir iškilę bet kokie sunkumai daug lengviau įveikiami. Mums nebuvo svarbu, kad vaikai itin gerai mokytųsi ar būtų perfekcionistai, svarbiausia, kad gyvenime jie atrastų save, užsiimtų veikla, kuri jiems teiktų malonumo ir džiaugsmo.

Karjerą galime daryti sulaukę 40, 50 ar 60 metų, o prarastas laikas su vaikais negrįš niekada.

Žinoma, kai tu atvažiuoji nemokėdamas kalbos, būna visokių kuriozų ir nesusipratimų, pradedant nuo nekilnojamojo turto reikalų, baigiant automobilio registracija ar vaikų mokyklomis. Čia ir vėl svarbu į viską žvelgti pozityviai ir judėti toliau neprarandant entuziazmo.

Taip pat reikia perprasti bendravimo kultūrą, bet iš esmės čia ta pati Europa ir itin didelių kultūrinių skirtumų nėra. Po metų dvejų, išmokus kalbą, imi jaustis dar labiau „savas“, nes jau viską žinai ir supranti.

Ispanai – labai draugiški ir labai šiltai priimantys kitataučius. Jie yra jau pripratę, kad Ispanijoje jau daug metų gyvena užsieniečių, atkeliavusių iš kitų Europos ir pasaulio šalių. Užsieniečiai yra ir svarbi Ispanijos ekonomikos dalis, ir jie tai supranta bei vertina.“

Asmeninio albumo nuotr./Rima Paukštė
Asmeninio albumo nuotr./Rima Paukštė

Pati moteris ilgai ieškojo kelio ir veiklos, kuri padėtų jai išreikšti save ir likti santarvėje su savimi. Po skyrybų Lietuvoje netekusi darbo bendrame versle su buvusiu vyru, ji turėjo rinktis, ką daryti toliau. Ir nusprendė, kad jai svarbiausias laikas, praleistas su vaikais, kurie užaugs, o pradėti karjerą niekada nevėlu. Todėl ryžosi turėti mažesnes pajamas, bet daugiau laisvo laiko.

Taigi nusprendėte neaukoti savęs darbui ir karjerai? Tačiau vienai moteriai su dviem vaikais išgyventi Lietuvoje be gero darbo labai sudėtinga. Kaip išsisukote?

– Mano nuomone, moteriai šių laikų gyvenime yra labai naudinga nusiraminti. Nesąžininga sakyti: „Nenoriu būti išlaikoma vyro, aš ir pati galiu užsidirbti.“ Mūsų sveika prigimtis reikalauja, kad mumis rūpintųsi. Moteris turi svarbią misiją – gimdyti ir auginti vaikelius, ir labai svarbu šį gyvenimo etapą praleisti maksimaliai kokybiškai.

Asmeninio albumo nuotr./Rimos tapyba
Asmeninio albumo nuotr./Rimos tapyba

Tuomet jūs turėsite savo vaikus, su kuriais galėsite susikalbėti, kitu atveju vaikai tampa auklės, močiutės arba mokyklos „produktais“, mama praranda ryšį su vaikais, ir tai yra liūdna. Karjerą galime daryti sulaukę 40, 50 ar 60 metų, o prarastas laikas su vaikais negrįš niekada.

Aš pati, daug metų išdirbusi renginių organizavimo versle, per šią veiklą atradau dekoravimo meną ir supratau, kad man tai labai patinka. Tuomet nusprendžiau ir toliau organizuoti renginius, viską darydama pati, bet labai daug laiko praleisdavau su savo vaikais.

Ispanijoje baigėte rašyti knygą apie dekorą „Stalo dekoras. Idėjos jūsų šventėms“ – tai jūsų patirties vaisius?

Į knygą sudėjau visą savo patirtį. Man dekoras toks svarbus todėl, kad kai tu gražiai paserviruoji stalą, papuoši aplinką, visi pasitempia. Sėdint prie gražaus stalo nesinori nuo jo atsikelti, ir bendravimas vyksta visai kitaip. Mano tikslas buvo parodyti, kad gražią, įdomią aplinką galima sukurti labai paprastai, tarsi iš nieko.

Nereikia bijoti išlaisvinti savo fantazijos, priimti nestandartinius sprendimus. Labai džiaugčiausi, jei žmonės rastų laiko tokiems pasisėdėjimams kartu gražioje aplinkoje. Jei nėra laiko kartu pietauti, galima susėsti bent arbatos atsigerti, bet ne bet kaip.

Mano tikslas – įkvėpti žmones kurti. Tam nebūtini kažkokie kulinariniai šedevrai ar prabangūs servizai. Kiekviena moteris iš prigimties turi sugebėjimą kurti jaukumą, taigi galima pagaminti paprastą patiekalą, bet kai tai nuoširdu ir gražiai pateikta, kuriama visai kita atmosfera.

Asmeninio albumo nuotr./Rimos paveikslas Gausybes ragas
Asmeninio albumo nuotr./Rimos paveikslas Gausybes ragas

Kaip dabar iš laiko perspektyvos įvertintumėte savo sprendimą išvykti gyventi į Ispaniją? Ar jis pasiteisino?

– Nežinau, kaip reikėtų įvertinti. Kiekvienas žmogus turi savo likimą, savo širdies šauksmą ir troškimus. Kartais gali net nesuprasti, kodėl tau norisi vienaip ar kitaip, iš kur atsiranda tokia svajonė, ir tik praėjus tam tikram laikui imi matyti didesnį paveikslą ir prasmę.

Manau, kiekvieno žmogaus gyvenimas turi savo etapus ir tam, kad juos sėkmingai praeitume ir įeitume į naujus etapus, kiekvienas turime klausyti savo širdies balso.

Čia atvykusi tikrai nesigailiu, jaučiuosi laiminga šiame krašte. Septynerius metus gyvenome Valensijoje, o prieš metus persikėlėme į Andalūziją. Gamta ir atmosfera čia yra absoliučiai kitokia nei Valensijoje. Apskritai visi Ispanijos regionai yra labai skirtingi.

Asmeninio albumo nuotr./Rimos paveikslas Neklausk Andalūzijos vardo
Asmeninio albumo nuotr./Rimos paveikslas Neklausk Andalūzijos vardo

Manau, kad kai kurių dalykų nebūčiau padariusi, jeigu būčiau likusi Lietuvoje. Būnant Ispanijoje labai daug kas pasikeitė. Čia baigiau rašyti savo knygą, atsikračiau sveikatos negalavimų ir antsvorio, pradėjau bėgioti – anksčiau niekada nesu to dariusi, o dabar bėgioju net kalnais, žaidžiu golfą, daug tapau, gilinuosi į senąją Lietuvos istoriją. Visa esu kūryboje, ir man tai labai patinka.

Žinau, kad greitai bus galimybė išvysti jūsų parodą „Moteris raštuose“. Kaip gimė ši idėja?

– Tapyti pradėjau vėlai – maždaug nuo 39 metų. Tiesa, pati pradžia buvo vaikystėje, man teko garbė mokytis pas žinomą grafikę ir iliustratorę Mariją Ladigaitę-Vildžiūnienę. Ji mane norėjo paruošti Dailės akademijai, bet aš tuo metu norėjau šokti, todėl baigiau choreografiją ir net kurį laiką dirbau choreografo darbą. Vėliau užsiėmiau renginių verslu ir domėjausi dekoru.

Ir vieną dieną man tiesiog pradėjo niežtėti rankos. Sunku paaiškinti... Mūsų namuose buvo daug vyro močiutės austų lino ritinių. Aš pajutau nepaaiškinamą potraukį tapyti ant to lino. Žmonės, kurie tuo metu buvo šalia manęs, pamatę mano darbus, labai skatino nesiliauti. Aplinkiniai sakydavo, kad žiūrėdami į mano paveikslus jie girdi muziką.

Taip prasidėjo mano tapybos etapas. Tačiau aš nuolat norėjau temos, už kurios galėčiau užsikabinti, per kurią galėčiau save išreikšti kaip menininkė. Taip atsirado moteris raštuose. Kiekvienam regionui (Aukštaitijai, Dzūkijai, Žemaitijai, Klaipėdos kraštui, Suvalkijai) esu nutapiusi po du paveikslus, tačiau planuoju žygiuoti toliau per baltiškąją, kaip ji dabar vadinama, kultūrą Latvijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje.

Skaitydama supratau, kad senoji Europos kultūra yra būtent moteriška, tai moters kultūra.

Mane labai sudomino senoji Europos kultūra, todėl pradėjau kapstytis, kas mes esame. Taip pat ateityje planuoju gilintis ir tapyti Ispanijos regionus. Iš tiesų su ispanais mes turime daug panašumų raštuose ir senojoje kultūroje. Taigi laukia naujas atradimų ir kūrybos procesas.

Kodėl tapydama pasirinkote kultūros išraiškos simboliu moterį?

– Senieji raštai – tautos dvasios išraiška, o moteris nuo seno yra geroji žemės ir šeimos dvasia. Tapydama tuos paveikslus, labai daug skaičiau istorinės ir etnografinės medžiagos, gilinausi, ką reiškia kiekvienas simbolis, o paties tapymo proceso metu išgyvenau visą skalę jausmų – ir verkiau, ir džiaugiausi. Tiesiog man taip intuityviai gavosi – kiekvieną Lietuvos regioną perteikti per moterį raštuose.

Asmeninio albumo nuotr./Rimos paveikslas Kastia Lamancha
Asmeninio albumo nuotr./Rimos paveikslas Kastia Lamancha

Skaitydama supratau, kad senoji Europos kultūra yra būtent moteriška, tai moters kultūra. Vėliau ji buvo užklota patriarchalinėmis indoeuropiečių kultūros nuostatomis. Tačiau labai ilgai būtent moteris buvo laikoma kūrėja. Tai nereiškia, kad vyras buvo po jos padu, tiesiog buvo žmogaus ir gamtos harmonija, taip pat ir šeimos harmonija, nes viskas, kas kvėpuoja, alsuoja, suteikia gyvenimui grožio, yra harmoninga.

Tapydama aš iš tiesų labai stipriai išgyvenau, kad mes, moterys, esame kūrėjos, mes kuriame grožį, aplinką, pagaliau augindamos vaikus kuriame žmogų, kad jis gyventų ir kurtų toliau.

Kiekvienam savo paveikslui (beje, jie labai dideli – 2x1,20 m) parašiau eiliuotą pristatymą. Pavyzdžiui, vieną Žemaitijos moterį su sodais ant galvos pristatau taip: „Koks nuostabus tavo sodų žydėjimas. Pakviesk mane kartu įkvėpti giliau žiedų aromato.“

Asmeninio albumo nuotr./Rima šalia paveikslo Žemaitija
Asmeninio albumo nuotr./Rima šalia paveikslo Žemaitija

Kitas paveikslas, kuriame pavaizduota Aukštaitijos moteris, parašytas taip: „Namų sodo sergėtoja, darbščiom rankom, rūpestingu žvilgsniu viską aprėpi. Archajiškais raštais apsaugai savo šeimą, tvirtai stovi kojom ant žemės. Tavo balsą skaidrų girdžiu atsklindantį iš gūdžių miškų, sutartine ataidi.“

Ką sau atradote, besigilindama į tuos raštus?

– Iš pradžių intuityviai pajutau, o vėliau ir perskaičiau, kad mūsų kultūra iš tiesų yra labai labai sena. Pavyzdžiui, Aukštaitijoje esantys raštai siekia netgi neolito laikus. Tai patys archajiškiausi mūsų raštai. Ir kiekvienas raštas turi savo simboliką, labai stiprią jėgą, nes visas atėjęs iš pasąmonės.

Taigi tuose raštuose užfiksuota mūsų protėvių išmintis. Pavyzdžiui, tie mūsų šiaudiniai sodai, kuriuos moterys darydavo vestuvėms ar gimusiam kūdikiui, - juose tiek daug jėgos ir mistikos!

Įdomu, kad čia, Andalūzijoje, radau raštuose tas pačias mūsų lelijas, žvaigždutes, šuliniukus ir kitus simbolius. Man tai buvo didelė naujiena. Raštai skiriasi tik spalviškai. Tai tik rodo, kaip mes visi esame susimaišę ir kad mūsų visų šaknys yra tos pačios.

Mums tie raštai susiję tik su tautiniu liaudies meno paveldu, bet tikrąją jų prasmę jau esame seniai pamiršę. Tai norite pasakyti?

– Visuose regionuose šiuos raštus kurdavo moterys žynės. Būtent jos perduodavo juos audėjoms. Ir niekas nežinojo, kurios moterys yra tos žynės. Tai buvo paslaptis. Gimus vaikui šeima užsakydavo pas audėją nuausti jam gyvenimą, ir žynės sukurdavo jam raštą iš savo intuicijos. Ta juosta būdavo labai ilga – apie aštuonių metrų.

Taip pat raštai atlikdavo apsaugos funkciją. Ne veltui Ukrainoje, kai prasidėjo karas, žmonės ėmė traukti iš spintų tautines siuvinėtas palaidines ir marškinius. Žmonės tai darė nesąmoningai, tačiau tose palaidinėse išties išsiuvinėjami pagrindiniai apsauginiai raštų simboliai.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Viliaus Paškevičiaus siuvykla
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Viliaus Paškevičiaus siuvykla

Taip pat prisiminkime ką mes, visos moterys, darėme Sąjūdžio laikais, kai vyko mūsų tautos kova už nepriklausomybę. Taip pat traukėme lininius raštuotus drabužius ir juostas, jais puošėmės, nes intuityviai jautėme, kad tai mūsų apsauga.

Galite paminėti keletą dažniausių simbolių raštuose?

– Pavyzdžiui, šešiakampė žvaigždė gerai žinoma ir kitose kultūrose. Tai saulės simbolis. Ji lietuvių liaudies ornamente užima pagrindinę vietą. Svastika su įvairiais priedais – taip pat gerai žinomas simbolis, tai Saulės, ugnies ir kūrybingumo ženklas. Raštuose pasitaikantys žirgeliai – gerovės, meilės, vaisingumo simbolis. Apskritimas taip pat simbolizuoja saulę. Tačiau seniausi raštai siejami su augalų motyvais. Pavyzdžiui, lelija simbolizuoja gyvybę. Gyvatė – taip pat gyvybės, vaisingumo simbolis.

Man įdomiausias reiškinys raštuose – tam tikras cikliškas pasikartojimas, simbolizuojantis atgimimą. Beje, tai turi pagrindo. Dabar net ir mokslininkai atradę, kad mūsų ląstelės kas septynerius metus atsinaujina, taigi savotiškai atgimsta.

Asmeninio albumo nuotr./Rimos išpiešta Flamenko suknelė
Asmeninio albumo nuotr./Rimos išpiešta Flamenko suknelė

Kaip dabar atrodo jūsų kasdienybė?

– Esu mama, kuri jau išleido vaikus iš namų. Nebuvo lengva su tuo susitaikyti ir paleisti vaikus, užtruko, kol viso to išmokau.

Sūnus grįžo į Lietuvą. Jis visada domėjosi muzika, o šiuo metu dirba didžėjumi, jam gerai sekasi. Jis man padėjo su muzika rengiant vienos bičiulės, kuriančios flamenko drabužius, kolekcijos parodą. Penkioms jos suknelėms tapiau ant lino, ir vienoje iš suknelių išpiešiau Klaipėdos krašto raštus. Gavosi labai įdomus drabužis.

TAIP PAT SKAITYKITE: R.Pocevičienė pristatė flamenko suknelių kolekciją, skirtą Lietuvos 100-mečiui

Dukra studijuoja muzikologiją Madrido karališkojoje konservatorijoje. Ji taip pat labai domisi istorija, susirašinėja su Lietuvos archyvais ir net sugeba užpildyti dėstytojų istorijos žinių spragas. Beje, ispanai žino Lietuvą, žino mūsų balsus ir juos labai vertina. Jie sako, kad mūsų balsai yra sutverti choriniam dainavimui. Taigi muzikiniame pasaulyje esame žinomi ir iš mūsų daug mokomasi.

Taigi likusi viena daugiau laiko galiu skirti savo kūrybai. Paveikslus parduodu tiek internetu, tiek vietinėse galerijose. Turiu klientų, kurie specialiai juos užsako savo namams.

Kalbant apie „Moterų raštuose“ kolekciją, tai, kas gavosi, man pačiai patinka, todėl norisi šiais darbais pasidalinti tiek Lietuvoje, tiek Ispanijoje. Planuoju parodas tiek čia, kur gyvenu, tiek Madride, ir tikiuosi ją kažkada atvežti į Lietuvą.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs